Tik neseniai paaiškėjo, kad verslas, nukentėjęs nuo Rusijos prieš Ukrainą vykdomos agresijos pasekmių ir pakilusių energijos kainų jau gali kreiptis į įmonę „Investicijų ir verslo garantijos“ dėl tiesioginių paskolų apyvartinėms lėšoms, likvidumui užtikrinti ir investicijoms finansuoti. Priemonei įgyvendinti numatyta 50 mln. eurų.
Premjerė Ingrida Šimonytė teigia, kad būdų, kaip palengvinti situaciją, nėra daug: norint kažką paremti reikia didinti mokesčius, skolintis arba perskirstyti tai, ką turime biudžete. Anot jos, iki šiol pasiekta, kad besišildantiems dujomis gyventojams kompensuojama du trečdaliai kainos, elektra – pusė, verslui taip pat sukurti įvairūs paramos mechanizmai. Jų esą bus dar daugiau. Anot I.Šimonytės, šiuo metu skolintis be galo negalima – ir taip šiemet paramai pabrangus energetikai skirta apie 800 mln. eurų.
Ar nevėluojama gelbėti ekonomikos? To „Creditinfo Lietuva“ verslo plėtros vadovės, ekonomistės Jekaterinos Rojakos, Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidento Martyno Nagevičiaus, kainas stebinčio portalo „pricer.lt“ vadovo Arūno Vizicko ir Seimo nario Kęstučio Masiulio klausė „Žinių radijo“ laida „Dienos klausimas“.
„Įsivaizduoju, kad verslus turėtų vystyti brandūs žmonės, suprantantys, ką jie daro, suprantantys, kad verslas net ir tada, kai normali situacija, susijęs su rizika. Bet dažniausiai verslai laimi. O tokiu atveju reikia draustis ir galvoti, kad ne visada būna šviesūs laikai. Reikia susikurti pagalvę, o ne vien kurti sau gerovę „Porsche“ keičiant į „Ferrari“, „Ferrari“ – į „Bentley“.
Jei versle buvo kuriama tokia gerovė, o dabar tiesiama ranka pagalbai, noriu paklausti – kieno sąskaita“, – laidoje klausė Seimo narys K.Masiulis.
Jis minėjo, kad per pandemiją buvo gelbstimi tie verslai, kurie labiausiai nukentėjo. Tam valstybė pasitelkė jai prieinamas priemones: mažino ar atidėjo mokesčius. „Bet jei mūsų biudžetas – apie 15 mlrd. eurų, pagalbai žmonėms bus išleistas dar milijardas, ar išleiskime dar milijardą verslui remti? Ar matome tą mastelį? Jei pinigus skolinsimės, tai bus padaryta visų žmonių ateities gerovės sąskaita. O gal iš geriau besiverčiančio verslo reikėtų atimti ir atiduoti tam, kuris blogai verčiasi?“, – samprotavo pašnekovas.
Kaip vienintelę galimybę padėti jis mato pagalbą tiems, kas sunaudoja daug energijos ar susiduria su rinkos problemomis, tarkime, viešbučiai. Pasak K.Masiulio, išsigandę turistai mano, kad pas mus pavojinga važiuoti, todėl viešbučiams, jo nuomone, galbūt iš tikro ir įmanoma atidėti mokesčius, skolas. „Tą galima suprasti. Tačiau negi kitiems verslams, tokiems kaip restoranai, kurie per pastarąjį pusmetį stipriai augo, reikia dar paramos“, – klausė parlamentaras.
Į jo kalbas sureagavo A.Vizickas.
„Nusistebėsiu požiūriu, kad yra verslininkai, kurie važinėja su „Bentley“. Verslas tai kažkas kito: sukurtos darbo vietos, atlyginimai darbuotojams, kuriama produkcija, konkuravimas užsienyje, gaunami užsakymai, be kita ko, aptarnaujamas ir valstybės sektorius. Verslas – tai kuriama vertė ir ekonomikos pagrindas“, – „Žinių radijo“ laidoje kalbėjo jis.
Kaip teigė A.Vizickas, dažnu atveju įmonės susiduria su tuo, kad energetika, logistika, darbo užmokestis spaudžia peržiūrėti savo planus. Šiandien tai atrodo taip: vienu atveju – ar vykdome veiklą toliau? Kitu – gal reikia ją mažinti? Trečiuoju – pabandykime konkuruoti kitose rinkose.
Visais atvejais yra sunkumų: tarptautinėse rinkose mes pasidarę nekonkurencingi, nes energetikos kainos aukštesnė nei pas kaimynus, mūsų aukšta infliacija, todėl didėja darbo užmokesčio lūkesčiai – mes tampame nekonkurencingi produktyvumo prasme. Viso to pasekmė: ilgainiui įmonės peržiūrės savo planus.
„Verslas gana mobilus, todėl kapitalas gali gan greitai išeiti iš vienos šalies ir įsikurti kitoje, įrangą galima įsigyti. Tad tie verslininkai, kurie, kaip sakote, važinėja prabangomis mašinomis, išeitį tikrai suras. Tačiau ką darys jų darbuotojai, kai neteks darbo? Šiandien pagrindinis kelias – eiti į Užimtumo tarnybą prašyti pašalpų.
Nenoras įsigilinti į verslo aplinkybes šiandien virsta į tai, kad rytoj turėsime mokėti pašalpas. Tuomet klausimas, ką ir kaip paremti, tampa nebeaktualus. Tuomet reikės klausti, kur gauti pinigų, kad išlaikytume bedarbių armiją“, – minėjo „pricer.lt“ vadovas.
Į teiginį, kad ekonomistai sako, jog toliau skolintis Lietuvai milžiniškais tempais reiškia ne tik skolos augimą, bet ir palūkanų augimą, K.Masiulis sureagavo: „Mus vis gąsdina, kad bus blogiau ir blogiau, o Lietuva iš tiesų vis auga ir auga. Pritariu tik dėl to, kad iš Lietuvos po truputį išeina verslai, kurie čia buvo atėję dėl pigios darbo rinkos ir kvalifikuotų darbuotojų. Bet taip vyksta ne dėl krizės. Tai – natūralus verslo poelgis“.
A.Vizickas pastebėjo, kad dažnu atveju valdžios atstovai dar nepajaučia artėjančios gilios krizės duobės, kai visa Europa jau gana seniai kalba apie skydus, paramą, subsidijas. Anot laidos pašnekovo, trūksta sisteminio požiūrio, kad diagnozuotume, kur esame. Tam reikia, kad kiekviena įstaiga, ministerija turėtų aiškias nuorodas, kas yra gerovės valstybė, jomis sektų, atsiskaitytų, o pasikeitus valdžiai jomis ir toliau vadovautųsi. Šiandien to, A.Vizicko teigimu, nėra.
„Karas prasidėjo vasarį – pradėjo daugiau nei pusmetis, o mes be kalbų apie tai, kad gatvėse apribosime greitį, dar negirdime aiškių strateginių planų. Toks jausmas, kad maskuojame problemas, kol neatsidursime tokioje situacijoje, kur buvome 2008 m. Tuomet imsimės mokesčių reformos“, – kritikavo A.Vizickas.
Jo įsitikinimu, turėtume labai greitai nusistatyti, kur praradome konkurencingumą, kur įmonės gali išmesti į rinką labai daug žmonių. O pagal tai nusistatyti prioritetus pagalbai.
„Kol kas pas mus vyksta diskusija, ar mes jau krizėje, ar artėjame prie jos, o gal apie tai pasvarstysime po naujų metų“, – kalbėjo „pricer.lt“ vadovas.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas M.Nagevičius laidoje svarstė: dalį padidėjusių kaštų galima perkelti į kainą – tuomet viskas pabrangtų, pabrangusių prekių ir paslaugų pirkimas sumažėtų, rinka susitrauktų, iškristų mažiausiai efektyvūs verslai.
„Tik bėda, kad Lietuvai tai nėra labai naudingas scenarijus, nes pagal energetinį efektyvumą ir pagal tai, kiek verslas – elektros iš atsinaujinančių išteklių gamintojai – yra sudaręs sandorių, mes smarkiai atsiliekame nuo Vakarų Europos verslo. Tas scenarijus, kai neefektyvūs miršta, efektyvūs išlieka – Lietuvai nėra labai palankus.
Dabartinėje krizėje yra išmintingesnių sprendimų – pavyzdžiui, iš viso mažinti energijos kainas ir iš principo spręsti problemą, o ne įjungti dalinius ar visuotinius mechanizmus. Tuo ir skiriamės nuo tos krizės, kuri buvo per pandemiją. Tik matau bėdą, kad tiems mechanizmams, kuriuos galėtume pritaikyti, reikia bendraeuropietiško susitarimo. Tuomet jie nekainuotų tiek, kiek kiekvienai šaliai atskirtai ir bendrais sudėjus“, – kalbėjo jis.
Lietuva ir dar 14 ES šalių bando įtikinti Europos Komisiją, kad galbūt reikėtų padaryti intervenciją apribojant elektros gamybos kainą gamintojams, naudojantiems brangias dujas. Tai kainuotų santykinai nedaug, tačiau efektas energijos kainoms būtų pakankamai didelis.
Tačiau, kaip atkreipė dėmesį M.Nagevičius, Europos Taryboje sprendimus priima kvalifikuota dauguma, o čia daugiau svorio turi didžiosios šalys. „Kadangi mes nesugebame įtikinti didžiausių šalių, kurios į biudžetą moka didžiausias įmokas – visų pirma Vokietijos – susiklosto tokia situacija, kad kiekvienas bando gelbėtis, kaip kam išeina.
Vokietijai atskirai gelbėtis išeina brangiau, nei gelbėtis visiems kartu, tačiau, matyt, yra nenoras prisidėti prie kitų problemų sprendimo, – pastebėjo pašnekovas. – Neišlaikome ES vieningumo testo“.
„Creditinfo Lietuva“ verslo plėtros vadovė Jekaterina Rojaka atkreipė dėmesį, kad šalies ūkyje vyrauja prieškrizinės nuotaikos – suvaržymai paliečia visus sektorius, nors rezultatai dar daugiausia geri. „Matyt, krizė ištiks jau greitoje ateityje“, – vertino ekonomistė.
Jos teigimu, kai kurios įmonės nejaučia streso ir turi tam tikrą užtikrintumą – tai tie verslai, kurie prieš metus dvejus pasirašė ilgalaikes sutartis dėl elektros tiekimo. Tačiau iš dabartinių tendencijų matyti apie 18 proc. jau stresą patiriančių įmonių. Tai nėra labai daug – pirmais pandemijos mėnesiais streso laipsnis buvo gerokai didesnis. Vis dėlto tikėtina, kad šitas skaičius augs.
„Reikėtų suprasti, kad net ir dotacijos, kompensacijos, kurių stresą jaučiantis verslas labai laukia, nebūtų visiems pasiekiamos. Todėl, kad ta dalis verslo, kuri per pandemiją susidūrė su problemomis arba jų turėjo dar ir iki pandemijos, o dabar jai kliuvo paskutinis lašas – energetikos kainos, paprastai būna išeikvojusi savo galimybes valstybės paramai gauti. Reikia pripažinti, kad jiems bus nepasiekiama jokia valstybės parama“, – kalbėjo ekonomistė ir pridūrė, kad tai daugiau labai specifiniai verslai.
J.Rojakos teigimu, išgelbėti visų verslų neįmanoma ir netgi nebūtų protinga to daryti.
Tačiau ekonomistė atkreipė dėmesį, kad labai dažnai aiškus pagalbos planas, pateiktas kiek galima anksčiau, būtų gerokai labiau praskaidrinęs verslo nuotaikas nei viena kita priemonė, kuri šiandien pateikiama kaip galimybė.
„Jei Vyriausybės tikslas būtų išgelbėti visus verslus, būtų labai aiškus kelias, ką daryti. Tačiau tai – laiko pirkimas, kas yra labai brangus dalykas. Todėl reikėtų ieškoti balanso. O jis ir balansavimas su mokestinėmis atostogomis yra ta priemonė, kuri jau pasiteisino pandemijos metu. Tačiau tai vis dėlto yra paskola“, – kalbėjo laidos pašnekovė.
Ji teigė, jog gana ryškiai matyti tendencija, jog bankrotų bus daugiau. To laukta jau nuo pandemijos. Kol kas ši tendencija visiškai nesirealizavo, bet energetikos kainos neabejotinai papildys bankrutuojančių verslų sąrašus. Galų gale tai jau vyksta. Vis dėlto tikėtina, kad darbo rinkos tai nenušluos.
„Tačiau bankrutavus restoranui į IT sektorių dirbti neisi, todėl bus struktūrinis lūžis, kurį reikėtų finansuoti iš biudžeto. Tikėtina, kad kol nebus augančios bankrotų tendencijos, lengvesnių pinigų ekonomikai ir nebus. Ir tai normalu“, – teigė J.Rojaka.
