– Pradėkime nuo PVM lengvatos ir išsiplėskime plačiau nei viešbučių ir restoranų sektorius. Jis dabar prašo pratęsti PVM lengvatą. Ar verta ir ar šitas sektorius išskirtinis? Kokiems dar sektoriams tai gali būti aktualu?
– Matyt, kad reiktų grįžti į pačias ištakas ir prisiminti, kad ši PVM lengvata buvo įvesta laikinai. Nebuvo jokia paslaptis, kad ją įvedant buvo akcentuojama padėti labiausiai nuo pandemijos nukentėjusiems verslams ir būtent maitinimo įstaigoms.
Natūralu, kad šiuo metu, pandemijos rizikoms atslūgus ir šiai problemai išnykus, tokia priemonė nebeturi būti pratęsta, nes turime gerokai sudėtingesnę situaciją ir ne vien maitinimo bei apgyvendinimo sektorius susiduria su dabartinėmis rizikomis ir grėsmėmis. Su tuo susiduria kone visa ekonomika, todėl reikia galvoti apie naujus instrumentus ir priemones, kurios atlieptų šių dienų realijas.
– Kas būtų, jeigu būtų – jeigu restoranų ir kavinių verslas nesulauktų PVM lengvatos pratęsimo? Protestuodami jie teigė, kad tai reikštų sektoriaus griūtį. Kokį scenarijų matytumėte jūs?
– Kaip ir minėjau, nereikia ekonomikos vertinti taip siaurai, nes kiekviename sektoriuje dabar galėtų atsirasti ne viena įmonė, kuri galėtų kartoti tas pačias nuoskaudas ir tą pačią problemą.
Energetikos šokas, energetikos krizė horizontaliai reiškia kone visus sektorius ar ekonomines veiklas. Vieno sektoriaus išskirti nereikėtų, nes daugelis įmonių susiduria su netipinėmis aplinkybėmis, todėl šią situaciją reikėtų vertinti gerokai kompleksiškiau ir atitinkamai nesusikoncentruoti į vieno sektoriaus problemas.
– Jei sektorius turi šiokių tokių problemų, užsilikusių nuo pandemijos, koks galimas tolesnis scenarijus, tolesni įvykiai šiame sektoriuje, jei jis nesulauktų mokestinės lengvatoms – kas atsitiktų to sektoriaus vartotojams ir verslams?
– Panašų scenarijų galima taikyti energetiškai imlioms pramonės įmonėms, kurios yra gerokai didesnės darbuotojų prasme, tiek ir kituose sektoriuose. Smulkus ir vidutinis verslas susiduria su didžiuliu kaštų šoku ir taip pat gali pagrįstai stabdyti veiklą, nes ją tęsti yra gerokai nuostolingiau, nei nedaryti nieko.
Kaip ir minėjau, tai yra gerokai platesnis probleminis ratas ir reikėtų galvoti, kaip su šita problematika tvarkytis. Viešbučių ir restoranų sektorius tikrai daug dėmesio susilaukė pandemijos akivaizdoje: buvo pritaikyta visa eilė pagalbos priemonių, atidėti mokesčiai ir panašūs dalykai.
Iš vienos pusės, visos šios priemonės padėjo sektoriui sunku laikotarpį, tačiau iš kitos – jos „užmarinavo“ tam tikras įmones, kurių veiklos modeliai nebeveiklūs, nebeefektyvūs ir nebetvarūs ir tokioje zombio būsenoje tęsė veiklą. Kažkokio prasivalymo neišvengsime ne tik apgyvendinimo sektoriuje, bet ir apskritai ekonomikoje.
Čia jau reikėtų galvoti apie priemones, kurios padėtų išlaikyti konkurencingą ekonomikos struktūrą toms įmonėms, kurios išties ilguoju laikotarpiu yra konkurencingos ir turi ką pasiūlyti pasauliui, taip išgyvenant trumpalaikį, bet labai skausmingą šoką.
– Jeigu į šią problemą bandome žiūrėti kompleksiškiau, koks yra kriterijus ir pagal ką mes turime taikyti pagalbos priemones verslui? Ar ta priemonė turi būti PVM lengvata?
– PVM lengvata, matyt, nėra vien ta priemonė, kuri išspręstų visus klausimus ir problemas, nes PVM lengvata yra galima tik tam tikriems sektoriams ir kiti nesulauktų taiklaus atliepimo. Todėl pirmiausia reikėtų įsivertinti biudžeto galimybes ir galvoti apie tuos ekonomikos nešančiuosius sektorius, kurie ilguoju laikotarpiu lems ekonomikos plėtrą.
Atsižvelgiant į energetinį imlumą, kitus kriterijus, kaip darbo vietų skaičius, paruošti pagalbos priemonių paketą, kuris susidėtų iš mokesčių atidėjimų, lengvatinių paskolų, paskolų investicijoms į energetinę transformaciją. Labai reikėtų, kad tai būtų operatyvus priemonių paketas, nes su problemomis susiduria jau dabar, o laukti dar mėnesį ar du, kol valdžios institucijos išgvildens visus pliusus ir minusus, įmonės tikrai negali.
– Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) skelbia turbūt apie tuos, kurie jau laukti negali ar neverta: 4,5 proc. pandemijos metu atidėtų mokesčių VMI dar nėra atgavusi. Šis skaičius – daug ar mažai, ir apskritai, kokioje būklėje yra likę sektoriai po pandemijos? Ar dar turime užsilikusių pandemijos efektų?
– Didžioji ekonomikos dalis pandemiją jau yra seniai pamiršusi, nes prisiminkime, kad Lietuva praktiškai nepatyrė ekonominės recesijos ir iššūkius, kuriuos patyrė į vidaus rinką orientuotos veiklos, labai greitai ir didele apimtimi kompensavo eksportuojantis sektorius.
Žinoma, yra pavienių segmentų, kurie vis dar jaučia pandemines pasekmes, bet visa Lietuvos ekonomika yra pažengusi į gerokai aukštesnį lygį, nei matėme prieš pandemiją. Šiuos iššūkius, karo sukeltą infliacijos, energetikos krizę, ekonomika pasitinka sveikose ir atspariose pozicijose tiek pagal sukauptus finansinius „lašinukus“, tiek pagal žemą skolos lygį, tiek pagal kitus kriterijus.
– Kalbama, kad yra apie 24 mln. eurų atidėtų ir negrąžintų mokesčių po pandemijos. Paminėjote sveiką ekonomikos būklę, kalbant ne tik apie privatų sektorių, bet ir apie valstybės skolą, tie 4,5 proc. nuo visos atidėtos mokesčių sumos – daug ar mažai?
– Tai nėra daug. Kaip ir minėjau, prie tų įsiskolinimų prisideda ir tai, kad ne visos įmonės, kurios gavo valstybės paramą per pandemiją buvo tos, kurios išgyveno laikinus sunkumus. Matyt, kad dalis jų buvo su rimtomis verslo modelio problemomis ir jos tiesiog buvo priverstos bankrutuoti, tačiau agoniją užtęsė valstybės parama ir jos iki šiol veikia vien dėl to, nes jų gyvavimas buvo palaikomas.
Vis dėlto, dabar matome, kad situacija komplikuojasi ir jau nebe pandemijos problematika lemia rizikas ir problemas, o visiškai kitokios prigimties šokai ir natūralu, kad tai gali turėti gerokai didesnio masto pasekmes ir poveikį.
– Ar dėl šių įmonių, kurios galbūt nėra labai gyvybingos ir dėl tų, kurios dabar susidurs su didžiausiais iššūkiais, mes galime turėti problemą darbo rinkoje?
– Labiau dėl tų problemų, kurios formuojasi dėl energetikos krizės ir ekonomikos imlumo energetikos ištekliams, yra nemenka rizika, kad darbo rinkos situacija pasikeis į blogąją pusę reikšmingai, nes Lietuva yra smulkaus ir vidutinio verslo valstybė, o didelių įmonių santykinai nėra daug.
Natūralu, kad smulkus ir vidutinis verslas tokio energetikos šoko patempti negali ir gali tai labai greitai pavirsti į bankrotus ir nedarbo problematiką bei bedarbių skaičiaus didėjimą.
