41 metų Jurgita Šilinskaitė-Venslovienė atsakinga už valstybės iš dalies valdomos bendrovės „Klaipėdos nafta“ suskystintųjų gamtinių dujų verslo komerciją. Šiuo metu verslas klesti kaip niekada.
Beveik kas savaitę milžiniški dujų tanklaiviai, tokio pat dydžio kaip „Independence“, švartuojasi prie fabriko-laivo ir vėl pripildo jo talpyklas.
Atšaldo ir vėl atšildo
Vokietijos žurnalistų apsilankymo dieną prie „Independence“ stovėjo „Minerva Limnos“.
Graikų tanklaivis, plaukiojantis su Maltos vėliava, atvyko iš Kamerono – JAV pietuose esančio uosto. Ten jis buvo pripildytas 150 tūkst. kub. metrų skalūnų dujų. JAV uoste didžiuliai šaldymo įrenginiai atvėsino jas iki minus 162 laipsnių, kad taptų skystos.
Taip dujos susitraukė 600 kartų. Nuolat aušinamos, per Meksikos įlanką, Atlanto vandenyną, Lamanšo sąsiaurį, Šiaurės jūrą ir Daniją buvo atgabentos iki Baltijos jūros – į Lietuvą. Čia vėl atšildomos jos išsiplečia iki savo pradinio tūrio ir pumpuojamos į Rytų Europos dujotiekių sistemą, prie kurios prijungta ir Lenkija. Arba mažesniais tanklaiviais tiekiamos į Skandinaviją.
Ekologijos atžvilgiu tai nei gerai, nei pigu. Bet kai dujas Rusija nustojo tiekti patikimai ir pigiai, Vokietija taip pat nori įšokti į SGD traukinį.
Per artimiausius kelis mėnesius prie Vokietijos krantų nuleis inkarą keturi mobilieji terminalai, pagaminti pagal „Independence“ modelį ir pakrauti milijonais kubinių metrų suskystintųjų gamtinių dujų.
Du tokie laivai bus nuomojami iš graikų laivybos bendrovės „Dynagas“. Dar du – iš norvegų „Hoegh“, kuriai priklauso ir „Independence“.
Vokiečiai jau pavėlavo
Vieno laivo nuomos kaina – apie 200 tūkst. eurų per dieną! Per metus – 292 mln. eurų. Kainos tokios didelės, nes visame pasaulyje yra tik 48 tokie laivai ir dauguma jau išnuomoti.
Vokietija pramiegojo lenktynes dėl SGD ir joms pritaikytų laivų. Dabar ji yra laukiančiųjų sąrašo apačioje ir turi pakloti daug pinigų, kad gautų dar bent vieną.
Kai Lietuva prieš aštuonerius metus nuomojosi „Independence“, dienos kaina siekė maždaug 130 tūkst. eurų.
Pirmojo vokiečių įrenginio prie Vilhelmshafeno veiklą planuojama pradėti šių metų gruodžio 21-ąją. 2023 ir 2024 m. – Brunsbiutelio, Štadės ir Lubmino prie Greifsvaldo – vietovėse, kur nutiesti „Nord Stream 1“ ir „Nord Stream 2“ dujotiekiai.
Bet ar viskas veiks taip sklandžiai, kaip įsivaizduoja Vokietijos ekonomikos ministras Robertas Habeckas, nežinia. SGD verslas – sudėtingas.
Vamzdynai turi būti prijungti prie laivų-saugyklų, reikia daugybės leidimų. Vilhelmshafene reikia beveik 30 kilometrų vamzdynų, Brunsbiutelyje – net 60 kilometrų. Ar galima taip greitai nutiesti?
Net jei visi vamzdžiai bus pakloti, dėl dujų nebus aišku. Nuo to laiko, kai Rusija pradėjo karą prieš Ukrainą, Vakarų pasaulis nori nuo rusiškų dujų pereiti prie SGD.
Jau dabar įsižiebė kova dėl krovinių. Kas neatidėliotinų atsiskaitymų rinkoje moka daugiau, tas gauna dujų.
Jau ne kartą pasitaikė, kad atviroje jūroje milžiniški laivai keičia kursą ir vietoj Europos švartuojasi kur nors Azijoje ar Pietų Amerikoje. Kaip 2017-aisiais tai padarė 290 metrų ilgio „Rioja Knutsen“.
176 tūkst. kub. metrų dujų gabenantis tanklaivis iš Amerikos plaukė į Portugaliją. Bet staiga apsisuko ir patraukė į Meksiką. Tiesiog ši pasiūlė daugiau.
Tenka labai saugotis
Plaukiojančių terminalų eksploatavimas nėra paprastas. Klaipėdoje aplink „Independence“ įrengta apsaugos zona – oro erdvė virš saugyklos uždaryta, laivų judėjimas griežtai kontroliuojamas.
Platformoje šalia laivo sumontuoti keturi nestandartinio dydžio gaisro gesinimo vandens siurbliai. Kai atšaldytos suskystintosios dujos šildomos, jų tūris padidėja 600 kartų, todėl būtinas didžiausias atsargumas.
„Jei įvyktų sprogimas, būtų ne tik Klaipėdos, bet ir visos SGD pramonės katastrofa. Ačiū Dievui, kad mums niekada nieko neatsitiko“, – sakė J.Šilinskaitė-Venslovienė.
Avarijos atveju „Independence“ gali per 30 minučių atlaisvinti 18 lynų, kuriais jis pritvirtintas prie prieplaukos, ir su visu dujų kroviniu išplaukti į Baltijos jūrą.
Nuolatinę komandą sudaro 32 vyrai. Kapitonas ir karininkai kilę iš Norvegijos ir Kroatijos, įgula – iš Filipinų.
„Čia tikrai egzistuoja sprogimo pavojus“, – sako „Klaipėdos naftos“ suskystintųjų gamtinių dujų verslo vyriausiasis inžinierius 34erių Gediminas Jotauta. Žiebtuvėliai ar cigaretės čia draudžiami.
Vasarą padeda jūra
Iš prieplaukos į „Independence“ pusę kyšo dvi geltonos į žirafą panašios konstrukcijos.
„Taip paimame dujas ir nukreipiame jas 18 kilometrų ilgio povandeniniu 70 centimetrų skersmens dujotiekiu į sausumą ir tiekiame mūsų platintojams“, – pasakojo G.Jotauta.
Dujos spaudžiamos į vamzdžius 60 barų slėgiu – tai apie 30 kartų didesnis slėgis nei lengvojo automobilio padangoje.
Sausumoje, vadinamojoje dujų skirstymo stotyje, jos filtruojamos, o slėgis sumažinamas iki dvylikos barų ir dujos toliau transportuojamos vamzdynais.
Vasarą atšildoma jūros vandeniu. Žiemą tenka naudoti šildymo katilus – tada Baltijos jūroje maksimali vandens temperatūra siekia 10 laipsnių ir būna per šalta.
Jau mokė ir brazilus
Per artimiausius kelis mėnesius SGD laivas „Independence“ turi būti atnaujintas ir vietoj 3,75 mlrd. kub. metrų tiekti 6,5 mlrd. kubinių metrų dujų per metus.
Vokietijoje planuojamo SGD laivo-saugyklos metinis pajėgumas – penki milijardai kub. metrų. Visų keturių – daugiausia 20 milijardų. Tai maždaug penktadalis Vokietijai kasmet reikalingų dujų.
„Independence“ operatorės „Klaipėdos naftos“ metų apyvarta sudaro apie 100 mln. eurų. Jos augimas vargu ar galimas Lietuvoje, nes šalis maža ir neturi nė trijų milijonų gyventojų.
Todėl bendrovė, pasinaudodama žiniomis ir patirtimi, dabar siekia plėstis užsienyje. Už tai atsakingas G.Jotauta.
Pastaraisiais metais jis daug laiko praleido prie Rio de Žaneiro (Brazilija) esančiame didžiausiame privačiame pramoniniame šalies uoste. Ten pastatytas suskystintųjų gamtinių dujų terminalas, kuris kas mėnesį gali tiekti 630 mln. kub. m dujų.
Dabar lietuviai nori padėti ir Vokietijai importuoti suskystintąsias gamtines dujas.
„Neužtenka priešais pakrantę pastatyti terminalą-laivą. Reikia ir tinkamos technologijos jam eksploatuoti. O mes galime tai geriau nei dauguma kitų“, – sakė G.Jotauta.
Neseniai jis grįžo iš susitikimų Hamburge. Ar jau sudarytos sutartys su Vokietija? „Dar ne“, – neslėpė G.Jotauta.
Bet jis mano, kad tai – tik laiko klausimas. Jo liko nedaug, nes Vilhelmshafene terminalas jau turi būti paruoštas naudoti žiemą.
