Tuo jau seniai gyventojus vilioja valdžia. Tai – išties gera išeitis bent keletą tūkstančių eurų turintiems namų ūkiams. Mat tokia elektrinė, esant dabartinėms kainoms, be skiriamos paramos gali atsipirkti maždaug per 6, o su parama – per 4–5 metus.
Tačiau bėda, kad saulės jėgainę ant stogo toli gražu ne visur galima įrengti, o įsigyti dalį nuotoliniame parke – kone neįmanoma.
Tiek „Ignitis“, tiek privačios įmonės, įrenginėjančios tokius parkus, viską išparduoda per kelias dienas, o gegužę dvi jėgainės naujus savininkus sudaro vos per pusvalandį.
Valdantieji jau metų pradžioje pompastiškai pristatinėjo vadinamąjį Proveržio paketą, kuris turėjo paskatinti investicijas į atsinaujinančiuosius energetikos šaltinius.
Bet velnias slypi detalėse – Seimas nustatė, kad kvota saulės elektrinėms negali viršyti 2 gigavatų (GW). Tiesa, ši riba netaikoma gaminantiems vartotojams. O verslininkai jau rezervavo 4,8 GW galių.
Bent taip teigė energetikos ministras D.Kreivys, kuris praėjusią savaitę dėl stringančių atsinaujinančiosios energetikos projektų turėjo aiškintis Seime.
Būsimi gamintojai su valstybės valdoma „Litgrid“ sudarė ketinimų protokolus dėl prisijungimo prie tinklo, o leidimus įgyvendinti projektus turėtų išduoti Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (VERT).
Tačiau ši neskuba, nes viršijama Seimo nustatyta riba.
Negana to, paaiškėjo, jog iš esmės nėra metodikos, pagal kurią galima atskirti grūdus nuo pelų – tikrus verslininkus ir specialiai atitinkamą galios dalį rezervavusius spekuliantus, kurie tikisi pasipelnyti.
Pastarųjų turėtų būti nemažai, nes iki birželį Seime priimtų įstatymo pataisų už kilovatą galios reikėjo mokėti 15 eurų užstatą, o dabar – jau 50 eurų.
Be to, numatyta prievolė saulės elektrinių projektus įgyvendinti per dvejus metus, o anksčiau tokios nebuvo.
Net VERT, kuri dabar tikrina pretendentus statyti jėgaines, vadovas R.Pocius pripažino, jog buvo galimybių pigiai rezervuoti tinklą ir nieko nedaryti tikintis vėliau numatytus pralaidumus parduoti brangiau.
Tačiau ką dabar daryti tiems, kurie iš tikro užsiima energetika ir nori imtis verslo, o ne spekuliacijų? Laukti, kol VERT patvirtins projektus arba ne.
Du mėnesius jau nevyksta jokie darbai, tad laiko prarasta daug. O juk dar gali laukti ilgai trunkantys teismai, nes nepatenkintų tarnybos sprendimais tikrai atsiras.
Kaltininkas šiuo atveju aiškus – „Litgrid“, kuriai vadovauja buvęs energetikos ir susisiekimo ministras R.Masiulis.
„Ką čia vynioti, už šią situaciją turi atsakyti tas, kuris tas galias dalijo, o dalijo „Litgrid“, – neslėpė ir Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas K.Starkevičius.
Žodžiu, niekas iš esmės nepasikeitė: Lietuva popieriuose siekia tapti elektrą gaminančia ir netgi eksportuojančia valstybe, tačiau iš tikrųjų darbai nejuda. Proveržio paketas bent kol kas nepadėjo. Gal netgi priešingai.
Šiuo metu Lietuva didžiąją dalį – apie du trečdalius – elektros energijos importuoja, bent jau vasaros mėnesiais. Keisti tokią padėtį tiesiog būtina.
Artėjančią žiemą kai kuriose kogeneracinėse elektrinėse tiek elektrą, tiek šilumą numatyta gaminti deginant mazutą, tačiau tai nėra nei ilgalaikė, nei, kaip dabar įprasta sakyti, tvari išeitis. Kaip ir gamtinės dujos.
Lietuva galėtų užkurti tiek Kauno, tiek Vilniaus termofikacinius įrenginius ir, žinoma, Elektrėnuose esančią Lietuvos elektrinę. Tačiau tuomet vos per mėnesį tektų papildomai supleškinti mažiausiai porą teravatvalandžių gamtinių dujų.
Atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos vadovo M.Nagevičiaus skaičiavimais, tai papildomai kainuotų apie 440 mln. eurų, neskaitant šių įrenginių aptarnavimo, remonto ar kitų išlaidų. Todėl tokia elektra neišvengiamai būtų brangesnė nei importuojama.
Vadinasi, atsinaujinantieji šaltiniai yra nebe vienintelė išeitis.
Vis dėlto visos ES mastu jau keliama idėja, kad jų (kaip ir branduolinių elektrinių) savininkų pelnas turėtų būti papildomai apmokestintas. Juk biržoje elektrai pabrangus kelis kartus saulės ar vėjo jėgainių atsipirkimo terminai atitinkamai sumažėjo, o pelningumas padidėjo.
Tokia idėja iš pažiūros visai logiška. Ypač Vokietijos, kurioje didžiąją dalį elektros pagamina saulės ir vėjo jėgainės, ar Prancūzijos, kurioje klesti atominės elektrinės, atvejais.
Apribojus šių įrenginių savininkų pelną sutaupytas lėšas galima nukreipti bendrai elektros kainai mažinti.
Deja, Lietuvoje toks modelis turėtų pernelyg mažai įtakos. Vien dėl to, kad kol kas atsinaujinantieji energijos šaltiniai pas mus nėra vyraujantys, o savo atominės elektrinės neturime.
Kita vertus, nemažai gamintojų pačią energiją parduoda pagal išankstines sutartis, o ne biržoje, tad apskaičiuoti jų pelningumą bei jo pokyčius būtų itin sudėtinga.
Kol kas lieka veržtis diržus, nes elektra kurį laiką toliau brangs. O dėl to atsakomybę turėtų prisiimti ir valdžia, ilgai stabdžiusi ir tebestabdanti saulės ar vėjo jėgainių plėtrą.
