Taip jau sutapo, kad Lietuvoje pameistrystę kaip profesinio mokymo formą reglamentuojantys teisės aktai buvo kuriami kaip tik tuo metu, kai jos oponentai tai vienoje, tai kitoje valstybėje rengė protestus.
Jie įžvelgė grėsmę, kad išnaudojimas – sekinantis darbas kone be atlygio, gali būti dangstomas pameistryste.
Tokios žinios privertė suklusti pameistrystės reguliavimą mūsų šalyje kūrusius specialistus. Šie į Darbo kodeksą įsuko saugiklius, turinčius apsaugoti įmonėse besimokančius pameistrius.
Tad pokalbis apie pameistrystę ir ją reglamentuojančius teisės aktus – su Kvalifikacijų ir profesinio mokymo plėtros centro Pameistrystės mokymo poskyrio metodininku Liutauru Valicku.
– Kada pameistrystė atsirado šalies įstatymuose?
– Pameistrystės sąvoka dar 2007-aisiais buvo pirmą kartą įtvirtinta Lietuvos profesinio mokymo įstatyme. Ji apibrėžiama kaip profesinio mokymo organizavimo forma.
Buvo numatyta, kad mokymą pameistrystės forma gali organizuoti ir profesinės mokymo įstaigos, ir licencijas turinčios privačios mokymo įstaigos, taigi ji galėjo atsirasti ir formaliojo, ir neformaliojo mokymo programose.
– Bet visa tai liko tik įstatyme numatyta viena iš profesinio mokymo formų. Kodėl nepavyko pameistrystei įpūsti gyvybės?
– Vienareikšmį atsakymą rasti gana sunku. Galima teigti, kad sėkmingai pameistrystės plėtrai reikalingi keli veiksniai. Tai glaudus mokymo įstaigų ir verslo bendradarbiavimas, motyvuoti asmenys, norintys įgyti profesiją, bei valstybės pagalba. Manau, kad anuomet kažkurių iš šių ingredientų ir pritrūko.
Tai, kad pameistrystės apimtis šalyje buvo menka, liudija ir viena pirmųjų ataskaitų, kurioje buvo apžvelgiami Lietuvos pasiekimai pameistrystės srityje. Tai EBPO Nacionalinės švietimo politikos apžvalga.
Joje nurodoma, kad 2013–2014 m. laikotarpiu privačioje amatų mokykloje „Sodžiaus meistrai“ buvo įgyvendinama viena nedidelės apimties pirminio profesinio mokymo pameistrystės programa.
Reikia pastebėti, kad nors pameistrystė buksavo, tačiau nebuvo sėdima sudėjus rankų. Specialistai vykdavo į užsienio šalis susipažinti su jose taikoma pameistrystės praktika, atsižvelgdami į kitų šalių patirtį mėgino dėlioti lietuvišką modelį. Taip pat buvo aktyviai svarstoma, galvojama, kalbama, kaip gi išjudinti šį mokymo būdą.
Ryškesnių pokyčių atsirado 2016-aisiais, kai buvo svarstomas ir keičiamas Darbo kodeksas. Būtent tada kodekso 3-iajame skirsnyje buvo įtvirtinta ir reglamentuota nauja darbo sutarties rūšis – pameistrystės darbo sutartis.
Taip sutapo, kad kuomet buvo keičiamas Darbo kodeksas, per Europą ritosi pameistrystei oponuojančių reikalavimų banga, nes kai kuriose jos šalyse pameistrystė buvo laikoma šiuolaikinės vergovės forma.
Tai vertė lietuviškojo Darbo kodekso pataisų autorius suklusti. Ir tam, kad Lietuvoje neatsirastų pameistrių išnaudojimo, – kad darbdaviai, prisidengdami tokia mokymo forma, nepiktnaudžiautų, reikėjo pagalvoti ir Darbo kodekse numatyti atitinkamus saugiklius bei ribojimus.
– Kaip pameistrystę reglamentuoja Darbo kodeksas?
– Teisės aktai pameistrystę reglamentuoja, visų pirma, kaip mokymosi, o ne darbo formą. Todėl šio proceso dalyviai, pirmiausia, turi sudaryti sąlygas priimamam į darbą asmeniui darbo vietoje įgyti profesijai reikalingą kvalifikaciją ar kompetencijų.
Mokymas pameistrystės forma gali būti vykdomas įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, ūkininko ūkyje, pas laisvąjį mokytoją. Mokymą pameistrystės forma gali vykdyti ir pats darbdavys arba darbdavys kartu su profesinio mokymo įstaiga, turinčia licenciją.
Tuomet, kai mokymą vykdo pats darbdavys, jis turi būti parengęs neformaliojo mokymo programą visam pameistrystės darbo sutarties galiojimo laikotarpiui ir su pameistriu turi pasirašyti pameistrystės darbo sutartį bei mokėti jam atlyginimą.
Taip pat darbdavys turi vadovauti mokymo procesui, prižiūrėti, kaip atliekamos darbo funkcijos, patarti pameistriui, jį konsultuoti. Be to, privalu užtikrinti, kad besimokantis pameistrys pasieks programoje numatytus rezultatus, o baigusiam šią programą pameistriui turi išduoti tai patvirtinantį pažymėjimą.
Mokymą pameistrystės būdu be mokymo įstaigos vykdantiems darbdaviams Darbo kodeksas numato tam tikrus ribojimus, pavyzdžiui, pameistrystės darbo sutartis negali būti ilgesnė nei šešių mėnesių trukmės.
Numatyta, kad su tuo pačiu asmeniu darbdavys turi teisę sudaryti tokią darbo sutartį ne anksčiau kaip praėjus trejiems metams po prieš tai galiojusios pameistrystės darbo sutarties pasibaigimo. Be to, darbdavio sudarytų tuo pačiu metu galiojančių pameistrystės darbo sutarčių skaičius negali viršyti vieno dešimtadalio visų galiojančių jo darbo sutarčių skaičiaus, – esant iki dešimt darbuotojų, galima sudaryti vieną pameistrystės darbo sutartį.
– O kai pameistrį moko darbdavys kartu su profesinio mokymo įstaiga?
– Šiuo atveju pameistrys su darbdaviu pasirašo pameistrystės darbo sutartį, o su mokymo įstaiga – mokymo sutartį, kuri yra neatsiejama darbo sutarties dalimi; pameistrys gauna atlyginimą, o už gerą mokymąsi – gali gauti ir stipendiją.
Pameistrystės darbo sutartis galioja tiek, kiek tęsiasi mokymo sutartis, – iki 2 metų. Pameistrys mokymo įstaigoje mokosi teorijos, ir tam skiriama iki 30 proc., viso mokymosi laiko, o darbo vietoje – praktinių įgūdžių. Darbdavys skiria asmenį atsakingą už pameistrio mokymąsi įmonėje – meistrą.
Baigęs mokslus pameistrys gauna kvalifikaciją liudijantį pažymėjimą.
Suprantama, kad įstatymai leidžia pameistriams mokėti mažesnį atlyginimą, tačiau ne mažesnį kaip minimali mėnesinė alga. Mokymui juk reikalingos tam tikros sąnaudos, juk reikia ir meistrui už jo papildomą darbą su pameistriu mokėti.
– Kokio postūmio reikėjo, kad įmonės pradėtų naudotis suteiktomis tokio mokymo galimybėmis ir imtų ruošti sau darbuotojus?
– Valstybė pameistrystės plėtrą šalyje skatino ir tebeskatina teikdama įvairias paskatas mokymo teikėjams ir darbdaviams.
Tam buvo pasitelkiamos ES investicijos iš Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos administruojamų bei Ekonomikos ir inovacijų ministerijos administruojamų ES lėšų taip pat Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansavimo priemonių.
Pagal Užimtumo įstatymą darbdaviams, vykdantiems profesinį mokymą pagal pameistrystės formą, ir įdarbinusiems Užimtumo tarnybos siųstus asmenis, yra kompensuojama 70 proc. įdarbinto asmens darbo užmokesčio ir su darbo užmokesčiu susijusių privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų.
Taip pat – ne daugiau kaip 20 proc. – kompensuojama profesijos meistrui, atsakingam už pameistrio darbinės veiklos ir praktinio mokymo organizavimą ir koordinavimą, apskaičiuoto darbo užmokesčio ir su jo darbo užmokesčiu susijusių privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų.
Pastebime, kad vis didesnę įtaką profesinio mokymosi pameistrystės forma populiarumui daro vietinio verslo branda, sąmoningumas ir didėjanti socialinė atsakomybė bei tarptautinių įmonių perteikiamos dalyvavimo profesiniame mokyme pameistrystės forma tradicijos.
Verslas vis dažniau dalyvauja profesiniame mokyme, teikia savo pastabas ir siūlymus dėl mokymo programų, atvirai išsako lūkesčius mokymo įstaigose rengiamiems būsimiems darbuotojams, dalyvauja profesinio mokymo įstaigų valdyme ir panašiai.
– Trys teisės aktai – Profesinio mokymo įstatymas, Darbo kodeksas bei Užimtumo įstatymas buvo pakeisti per 2007–2017 metus. Valstybė savo darbą padarė, – įteisino pameistrystę. O kaip į tai reagavo darbdaviai?
– Prieš trejus metus, 2019-aisiais, įvairios darbdavius vienijančios organizacijos: Investuotojų forumas, Lietuvos darbdavių konfederacija, Lietuvos pramoninkų konfederacija, Lietuvos verslo konfederacija, Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacija ir Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmai pasirašė bendrą susitarimą dėl pameistrystės mokymo modelio įgyvendinimo mūsų šalyje.
Taigi verslas parodė, jog jis yra suinteresuotas dirbti ranka rankon su valstybe tam, kad būtų parengti kvalifikuoti darbuotojai, atitinkantys darbo rinkos poreikius.
Tas susitarimas, kaip ir kiti teisės aktai, patvirtina bendrus trijų sutarties dalyvių interesus: profesinės mokyklos, įmonės ir pameistrio. Visi jei yra naudos gavėjai, valstybė – taip pat.
Pagaliau buvo suderinti interesai, ir nebeliko konfliktinės situacijos: verslas su mokymo įstaigomis eina dialogo ir bendradarbiavimo keliu, sprendžia bendrą – darbuotojų parengimo klausimą, o pameistrius papildomai motyvuoja mokytis jiems mokamas atlyginimas, dėmesys, kokybiškos programos, geri meistrai ir daugybė kitų dalykų, darbdaviai turi galimybę pasiruošti darbuotojus tokius, kokių jiems reikia ir pan.
Tiek verslo organizacijos, tiek ir pameistrystės modelio Lietuvoje kūrėjai, buvo konstatavę, kad Lietuvoje nėra susiformavusių pameistrystės organizavimo tradicijų, nepilnai žinomi ir visi procesai.
Todėl siekiant šalinti vieną pagrindinių trikdžių pameistrystės plėtrai – pameistrystės procesų aprašų trūkumą, įkandin, verslą vienijančių organizacijų, susitarimo, Vyriausybė parengė ir 2019 m. spalio 23 d. patvirtino Profesinio mokymo organizavimo pameistrystės forma tvarkos aprašą. Šis aprašas yra vienas pagrindinių dokumentų, pagal kurį yra įgyvendinama pameistrystė Lietuvoje.
– Kuo naudingas Profesinio mokymo organizavimo pameistrystės forma tvarkos aprašas?
– Šis aprašas taikomas tiems atvejams, kai profesinis mokymas pameistrystės forma vykdomas kartu su profesinio mokymo sutartimi.
Čia pateikiami reikalavimai, kaip turi būti inicijuojamas, pasirengiama įgyvendinti bei vykdomas profesinis mokymas pameistrystės forma.
Numatyta, kokias turi teises ir pareigas profesinio mokymo teikėjai ir darbdaviai, organizuojantys profesinį mokymą pameistrystės forma, kokias teises ir pareigas turi pameistriai, kaip turi būti užtikrinama mokymo, organizuojamo pameistrystės forma, kokybė.
Šiame apraše vardijamos institucijos – Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Ekonomikos ir inovacijų ministerija, Užimtumo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Kvalifikacijų ir profesinio mokymo plėtros centras (KPMPC) – kurioms jų kompetencijos ribose pavedama spręsti su pameistryste susijusius įvairius klausimus.
Galima būtų iš šio sąrašo išskirti KPMPC, kuriai Vyriausybė nuo 2019 m. pavedė atlikti su pameistryste susijusias tokias funkcijas: savo svetainėje, www.pameistryste.lt, skelbti aktualią informaciją apie profesinį mokymą, organizuojamą pameistrystės forma; konsultuoti darbdavius, mokymo teikėjus bei asmenis norinčius tapti pameistriais; teikti darbdaviams ir mokymo teikėjams metodinę, informacinę pagalbą ir pan.
Todėl kiekvienas, turintis klausimų apie pameistrystę, yra kviečiamas kreiptis į KPMPC.
– Ką liudija patirtis? Ar pameistriai lieka dirbti įmonėse, kuriose mokėsi?
– Pastarųjų kelerių metų duomenys rodo, kad 80–90 proc. pameistrių lieka dirbti tose pačiose įmonėse – jie įdarbinami pagal įgytą profesiją. O ir tie, kurie nepasilieka dirbti, turi pagrįstų motyvų, kodėl to nepadaro. Pasitaiko situacijų, kai žmogaus pasirenka profesiją, bet pasimokęs jis supranta, kad ji – nepriimtina, ir tada pakeičia ją kita.
Tuo tarpu statistika liudija, kad iš absolventų, baigusių profesines mokyklas ir nesimokiusių pameistrystės būdu, įsidarbina apie 60 proc., iš jų pagal profesiją – maždaug pusė.
Pameistrystė – efektyvus būdas ruošti kvalifikuotus specialistus, turinčius darbo rinkai reikiamus įgūdžius, taip tenkinant darbdavių poreikius bei leidžiant asmenims lengviau įsitvirtinti darbo rinkoje. Pameistrystės naudą jaučia visos šalys – darbdaviai, pameistriai, profesinio mokymo įstaigos ir valstybė.
Televizijos laidas, skirtas pameistrystei, kviečiame peržiūrėti „Youtube“ paskyroje: https://www.youtube.com/channel/UCfyW8HAQ-iYnzvFY4ME_qgQ
Projektas finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis. Projekto vykdytojas – Valdymo koordinavimo centras. Projekto partneris – Ekonomikos ir inovacijų ministerija.
