Vokiečiams dėl to ne gėda: mokosi „profkėse“, o po jų dirba ten, kur geidžia širdis

Požiūris keičiasi: profesijos mokosi ir žmonės, turintys aukštųjų mokyklų diplomus, ir tie, kurie nori įgyti tam tikrą specialybę, ir tie, kurie nori pakeisti nepriimtiną darbą į tokį, kuris mielas širdžiai.

„Vokietijoje – paprasčiau. Joje profesinis mokymas visada turėjo gerą įvaizdį,“ – patikino Vokietijos ir Baltijos šalių Prekybos rūmų dualinio mokymo atstovė Baltijos šalims Eugenija Novicki-Bittner. – Joje įvairias profesines studijas renkasi keliskart daugiau jaunimo, nei Lietuvoje.

Ten visiškai priimtinas kelias abiturientams pirmiausia įsigyti profesiją, o paskui mokytis toliau ir kilti karjeros laiptais.

Tad ir Lietuvoje laikas nebebijoti vertėtų į karjerą žvelgti praktiškiau – laikas keisti nuostatas. Nebūtina po abitūros pulti į aukštąsias mokyklas vien todėl, kad tai priimtina visuomenei. O gal turimi talentai nuvestų kitu keliu – link mėgiamos profesijos.“

Pasak E.Novicki-Bittner, Vokietijoje pameistrystė egzistuoja šimtmečius. Ir ne tik joje, – Skandinavijos šalių patirtis taip pat yra solidi. Tačiau vokiškas dualinio mokymo modelis Lietuvai yra ir istoriškai, ir kultūriškai priimtiniausias. Todėl Švietimo, mokslo ir sporto ministerija pirmiausia įsitikino jo privalumais, o tada ėmė ruošti tokį mokymą reglamentuojančius teisės aktus.

„Vokietijoje pameistrystė yra kultūriškai susiklostęs fenomenas. Ši mokymo forma atsirado, nes verslui visada reikėjo specialistų pamainos. Tam tikros srities meistrai priimdavo pagalbininkus – pameistrius, ir išugdydavo sau pamainą.

Ilgainiui pramonės technologijos keitėsi, plėtojosi, todėl nebeužteko vien tik mokymo įmonėse. Reikėjo naujų žinių, todėl buvo pasitelktos ir profesinės mokyklos“, – į istoriją grįžtelėjo pašnekovė.

Tuo tarpu Lietuvoje verslas labai ilgai neturėjo sąlyčio su profesinėmis mokyklomis. Realiai ir šiuo metu gamybos įmonės priima į darbą jų absolventus, neturinčius patirties.

„Praktika per mokslo metus būna labai trumpa. Ją atlikdami studentai nei sau, nei įmonei nespėja sukurti pridėtinės vertės, nes per kelias savaites neįmanoma visko išmokti ir perprasti, įgyti visų reikiamų kompetencijų“, – kalbėjo Eugenija.

Dabar gi, anot pašnekovės, Lietuva eina teisingu keliu – pameistrių daugėja. Atsirado ir ambicijų, kad per kelerius ateinančius metus jų keliskart pagausės. Įmonėms labai trūksta ne tik teorijos mokančių specialistų, bet ir turinčių patirties, o geresnio mokymo modelio, kai tuo pačiu mokomasi ir mokykloje ir darbo vietoje, turbūt nėra.

Tuomet, kai verslas bendradarbiauja su ugdymo įstaigomis – kai įmonių meistrai dirba kartu su studentais, o teorines žinias įgyja ugdymo įstaigoje, kompetencijos įgyjamos veiksmingai.

Pameistrius priimančios įmonės žino, kad studentams reikės dėmesio – meistrai turės juos mokyti, taigi atsitrauks ir nuo darbų. Koks tad motyvas jas gali paskatinti tai daryti?

„Įmonių požiūriai – skirtingi. Mūsiškių – Vokietijos ir Baltijos šalių Prekybos rūmų patirtis liudija, kad yra progresyvių įmonių, kurios supranta pameistrystės naudą.

Bendraudamos su ugdymo įstaigomis jos išsiugdo tokių kompetentingų darbuotojų, kokių labiausiai reikia. Skirdamos dėmesį darbuotuojų mokymui įmonės skatina ir jų lojalumą.

Tokių įmonių daugėja, o ir mūsų rūmų narių gretose – taip pat. Pavyzdžiui, „Continental“ įmonėje programą ką tik baigė 11 pameistrių ir gavo profesinio mokymo diplomus.

Rengiant pameistrystės programas buvo derinami būtent įmonių ir profesinių mokyklų požiūriai, kartu nepamirštant, ko reikia pameistriui.

Taigi įmonės, kurios bendradarbiauja su konkrečiomis profesinėmis mokyklomis, sutaria, kiek pameistrys turi laiko praleisti dirbdamas, o kiek – mokydamasis teorijos“, – paaiškino E.Novicki-Bittner.

O gal kartais Vokietijos kapitalo įmonės, dirbančios Lietuvoje, imlesnės naujam mokymo būdui?

„Mes ir patys propaguojame tokį ugdymo būdą – kalbamės su savo nariais apie pameistrystę. To reikia, nes Vokietijos įmonės, investavusios Lietuvoje, samdo vietos vadovus bei personalo vadovus, o kai kurie jų nebūna net girdėję apie tokį mokymo būdą.

Bet matome ir tai, kad yra imlių Lietuvos įmonių, kurios gretai prisiderino naująją mokymo formą. Tai ir „Visagino linija“, ir „SBA Home“, ir „Harju Elekter“, – jos, priimdamos pameistrius, išsiugdo sau darbuotojų“, – gerųjų pavyzdžių pateikė Eugenija.

Pasak jos, profesinio mokymo prestižas sparčiai stiprėja, paklausių specialybių absolventai iš karto gana darbo vietas, ypač inžinerinėje pramonėje, kur įmonės išgraibsto pameistrius. O ir patiems jaunuoliams patrauklu mokytis pameistrystės, nes jie kaupia ir teorines žinias, ir įgyja profesinės kompetencijos, ir gauna algą, taigi tampa finansiškai savarankiški.

Kokių sričių įmonėse Vokietijoje dažniausiai darbuojasi pameistriai? Pasak E.Novicki-Bittner, atsakymą į šį klausimą galima rasti stebint, kokios vokiečių įmonės kuriasi Lietuvoje. Dažniausiai tai automobilių pramonės, statybos, medienos apdirbimo pramonės atstovės.

„Mūsiškė organizacija – Vokietijos ir Baltijos šalių Prekybos rūmai kaip ekspertai ir patarėjai aktyviai dalyvaujame įvairiose pameistrystei skatinti dedikuotose veiklose kaip tik dabar dalyvaujame Ekonomikos ministerijos kuruojamame projekte. Kartu peržvelgėme, kokius iššūkius reikia įveikti, kad pameistrystė kaip profesijos mokymo būdas greičiau įgytų populiarumo tarp būsimų studentų, visuomenės ir verslo.

Jo žinomumas ir įvaizdis nors palaipsniui didėja, tačiau dar kol kas kuklus. Reikia daugiau laiko, žinomumo didinimo ir komunikacijos įdirbio, nors tam pamatai jau pakloti. Pavyzdžiui, bendrojo ugdymo mokyklose vyksta karjeros ugdymas. Mokiniai supažindinami, ką jie galėtų veikti gyvenime ir kad studijos aukštojoje mokykloje nėra vienintelė galimybė. Juk galima pradėti karjerą kitaip, pasimatuojant profesijas“, – užsiminė pašnekovė.

Daugybė žmonių, kurie, skatinami tėvų – stumiami visuomenės nuostatų, baigė universitetus, gavo diplomus ir tada ėmėsi darbo, kokio iš tikrųjų norėjo, pavyzdžiui, dirba gamyboje, aptarnavimo ar grožio sferoje ar rado savo karjeros pradžią inžinierinėjė pramonėje. Ir tai daro pasimokę profesinėse mokyklose.

„Taigi didėjantis profesinių mokyklų prestižas padėtų abiturientams. Jie, kaip ir Vokietijoje, karjeros pradžioje nebijotų rinktis profesinio mokslo.

Bet kad taip nutiktų, pačios profesinės mokyklos taip pat turėtų daugiau ir aktyviau bendradarbiauti su verslu, kreipti dėmesį ir į tai, kokios mokymosi programos šiai dienai aktualiausios ir svarbiausios rinkoje. Džiaugiamės, kad šio abipusio supratimo vis daugėja“, – sakė E.Novicki-Bittner.

Mokytis profesinėje mokykloje turi tik tie, kurie vos ne vos įveikia progimnazijos mokslus? „Nesąmonė“, – nukirstų vieni pedagogai. „Būna ir taip“, – palinksėtų galva kiti. Tačiau ši stigma – šis iš sovietmečio vis dar besivelkantis įsitikinimas, kad profesijos mokosi tik tie, kurių pažangumas menkas, baigia išnykti.