Pavyzdžiui, skundikas. Sovietmečiu būti taip pavadintam buvo didžiausia gėda.
Negali sakyti, kad skundikų nebuvo. Priešingai – visa sistema buvo paremta jų veikla, kuri buvo visokeriopai skatinama.
Užtenka prisiminti tuomet kone mitologiniu tapusio Pavliko Morozovo pavyzdį, kai bukas vaikiščias dėl komunizmo idėjos galėjo įduoti netgi savo gimdytojus.
Tiesa, ir tuomet tokius stropuolius vengta vadinti skundikais. Ne veltui net ir KGB pasižymėdavo juos kaip informatorius.
Bet net ir toks titulas aplinkinių akyse buvo tarsi nenuplaunama dėmė.
Negi praneši kam nors, kad kaimynas parsigabeno šieno iš kolchozo laukų, perpylė benziną iš valdiško sunkvežimio į savo lengvuoju automobiliu vadinamą metalo gabalą ar parsitempė iš fermos pusmaišį kombinuotųjų pašarų?
Ne tik nutylėdavo, bet ir patys taip pat darydavo.
Todėl ir dabar būti informatoriumi (tiesa, jie jau vadinami pranešėjais) labai nelengva. Aišku, ne visuomet.
Sykį teko perduoti policijai nufilmuotą vaizdelį, kaip kažkoks kelių vištgaidis papuvusia mašina mėgino nutrenkti iš kelio nesutikusį trauktis dviratininką.
Apsirodė vyrai viduriniais pirštais, keturių ratų savininkas dar dėjo porą sykį ant stabdžių ir pypino per visą gatvę.
Policija, sulaukusi tokio trumpo filmuko, vos po minutės susisiekė ir pasiaiškino, kuria kryptimi nuvažiavo grėsmę kėlęs automobilis. Tačiau jausmas liko dvejopas. Kas aš – sąmoningas pilietis ar vis dėlto skundikas?
Viename sostinės rajonų yra šiek tiek nudrengta knaipė, kurioje renkasi vietos girtuoklėliai – nuo pusiau benamių iki menininkų.
Niekuo neišsiskirianti, išskyrus tai, kad pasibaigus karantinui alus joje pastebimai pabrango, o ant prekystalio atsirado užrašas: „Atsiprašome, kol kas nėra galimybių atsiskaityti banko kortelėmis.“
Regis, nėra galimybių įjungti ir kasos aparatą, nes kvito nė sykio taip ir negavau.
Gal per retai užsuku – kas antrą savaitę? Gal vietiniams jie nuolat išduodami? O gal vis dėlto tai mokesčių slėpimas?
Jau du sykius buvau užpildęs formą, kad pateikčiau pranešimą apie tai Mokesčių inspekcijai, tačiau nė sykio nesiryžau nuspausti mygtuko „Siųsti“.
Kodėl? Juk pranešimas – visiškai anoniminis, bent jau taip tvirtina VMI, kone kas antrą dieną skelbianti, kiek pavyko aptikti mokesčių slėpėjų ir kiek valstybė gavo iš to naudos.
Be to, jei ta aludė ir išnyktų, niekas mano gyvenime nuo to nepasikeistų nė per nago juodymą.
Ar tik nebus tai iš sovietmečio paveldėtas skundiko sindromas?
Puikiai suprantu, kad vogti negalima nei iš prašalaičio, nei iš valstybės. O kas taip daro, tas privalo sulaukti atpildo. Ir vis dėlto...
Kiek kartos, kuriai dar teko pagyventi jau išnykusioje, tačiau rusų vis dar mėginamoje prikelti SSRS, likę panašių sindromų ir baimių, galėtų atsakyti nebent sociologai ar psichologai.
O jų kamuojamiems žmonėms tenka be jokio Mozės klaidžioti po dykumą ir stengtis, kad tai neužtruktų per ilgai.
Jokie farmacininkai su savo medikamentais nepadės.
Vienintelis vaistas – pačiam išmokti atskirti juodą nuo balto ir įveikti kažkur tūnančias baimes, pavlikus morozovus ir kitokias išgalvotas būtybes. Nugriauti savyje leninus ar cvirkas.
Pabandom? Nagi, VMI, vienas, du, trys – „Siųsti“.
