Štai jau teko girdėti energetikos ministro postringavimus – esą problema bus išspręsta Valstybinių miškų urėdijai nupirkus naujos biokuro gamybos technikos. Aplinkos ministras pavymui antrino, esą tai sprendimo būdas, kad biokuras atpigtų.
Vaizdžiai tariant, abu ministrai tuščiais šoviniais šaudo į orą. Esminė būsimos žiemos išgyvenimo ir mažesnių šildymo kainų sąlyga – kuo didesni biokuro žaliavos kiekiai rinkoje. Jaudintis, kad jos nepirks – neverta. Visa Valstybinės miškų urėdijos pateikiama biokuro žaliava išgraibstoma tą pačią akimirką. Tai rodo, kad technikos, skirtos gaminti biokurą, kiekis yra mažų mažiausiai pakankamas, o technikos įsigijimas yra eilinis lėšų švaistymas, bet ne problemos sprendimas.
Kažkas saliamoniškai uždavinį didinti biomasės kiekį suprato bukai. Esą tam pakanka tik nupirkti techniką, o ne gauti kuo daugiau žaliavos biokurui pagaminti.
Dar prieš 5–6 metus būta vajaus, kai griežtais įsakymais tuometė Generalinė miškų urėdija įpareigojo jai priklausančias 42 urėdijas zoniniu principu pirkti biokuro „tarkas“, puspriekabes bei daugybę kitos technikos. Iš peties buvo padirbėta tik gerą pusmetį, kol į Lietuvos rinką neįsibrovė pasakiškai pigus baltarusiškas biokuras.
Palaipsniui visa ta valstybinių miškų biokuro technika buvo nustumta į pašalius, nes kur kas pelningiau pjauti istorinėse kainų aukštumose esančia rastinę medieną.
Puse lūpų kai kurie atviresni valstybiniai miškininkai neoficialiai prasitaria, kad biokuro gaminimas – tai tik apgailėtinos ašaros, daugybė vargo bei tūkstančiai sunkiai pakeliamų problemų.
Asociacijos „Litbioma“ specialistų nuomone, ir dabar žaliavos potencialas išnaudojamas minimaliai. Tai reiškia, kad net nepadidinus kirtimų normų medžių viršūnių, šakų, gaubtinių į biokurą galima būtų sutarkuoti ženkliai daugiau.
Patys Lietuvos miškų instituto mokslininkai ne vienus metus beda pirštu į perbrendusius minkštųjų lapuočių medynus.
Apibendrinant – ne technikos, o žaliavos trūksta. Gaila, kad tie, kas turi priimti reikalingus ir teisingus sprendimus, jų neranda arba ekspertų tiesiog negirdi.
Esame vienas sėkmės pavyzdys Europoje, kai, gamindami biomasę, sutaupėme šimtus milijonų eurų šaliai ir jos gyventojams. Tačiau, kaip bebūtų keista, bet kas, atėjęs į valdžią, to nenori suvokti. Valdininkai sunkiai supranta, kas ta biomasė, ką reikia su ja daryti, kiek jos yra ar gali būti.
Kaimyninėje Lenkijoje į biokurą „sučeškuojama“ net melioracijos griovių karklai ar pakelių sausuoliai. Ten sudėliota sistema, kai net patys mažiausi ūkininkai žiemai gali biokuro atvežti 30–50 kilometrų spinduliu iš aplinkinių miškų, pakelių, proskynų ar elektros linijų apsauginių zonų.
Lyg to dar nepakaktų, kai kurie itin aukšto rango miškų sistemos valdininkai biokuro gamintojus apkaltino esą mes naudojamės situacija, keliame kainas ar nepateikiame ilgalaikio tiekimo garantijų. Tačiau turime įsisąmoninti, kad biokuro gamintojai bambagysle pririšti prie žaliavos, kurią tiekia valstybiniai miškai.
Elementarią loginę lygtį, ar įmanoma pagaminti biokurą neturint žaliavos, išspręstų bet kuris dešimtokas, bet ne ministrai.
Biokuro gamyba yra elementari – kai tik žaliava paruošta, ji susmulkinama ir atvežama į katilinę.
Visos tas painiavos išsprendimas gan paprastas – susėskime ir labai ūkiškai raskime dar 0,7 mln. kietmetrių žaliavos dar šiam ir kokiems penkiems šildymo sezonams į priekį.
Jos tikrai yra ir valstybiniuose miškuose, ir ESO ar melioracijos linijų proskynose bei geležinkelių apsaugos zonose. Išanalizuokime privažiavimo galimybes ir kas kokius darbus galėtų sparčiausiai atlikti.
Susitelkti tikrai mokame ir ne tik karo Ukrainoje akivaizdoje – tik nereiktų paklysti pilkuose biurokratų raštuose ar eilinį kartą perkant itin brangią biokuro išvežimo techniką, kurios ir dabar yra apstu.
Komentaro autorius yra asociacijos „Litbioma“ prezidentas.
