Irina (vardas pakeistas – red.) iš Mogiliovo ištekėjo prieš septynerius metus. Jaunavedžiai neturėjo nuosavo būsto, todėl jie iš karto pateko į vietos vykdomojo komiteto laukiančiųjų sąrašą kaip žmonės, kuriems reikia geresnių būsto sąlygų. Tuo metu tokių kaip jie buvo apie 15,3 tūkst. – pora stojo į eilės galą.
Tuo pat metu šeima nusipirko 15 arų sklypą namui kaime. Anuomet jis kainavo apie 500 JAV dolerių. Po trejų metų šeima susilaukė dviejų vaikų. Tikėtasi, kad, šeimai pagausėjus, būstą pavyks gauti greičiau.
„2020-aisiais, kai eilėje stovėjome jau trejus metus, į priekį buvome pasistūmėję tik nežymiai – mažiau nei per 300 žmonių, – prisimena moteris. – Kai į eilę įrašė ir mūsų vaikus, skyriaus darbuotoja keistai reagavo į tai, kad turime žemės sklypą, sakydama, kad mes ir taip jau geriname savo gyvenimo sąlygas“.
Šeima pradėjo statyti namą kaime, šiandien jis jau stovi, tik dar negyvenamas. Irina su vyru ir vaikais gyvena vyro močiutės bute. Pati šeimininkė persikėlė gyventi į kaimą ir iš anūkų neprašo pinigų už nuomą.
„Padarėme remontą ir gyvename tarsi savo būste, nors pagal dokumentus jis visai ne mūsų, – kalba Irina. – Eilė į butą nejuda – esu 14-tūkstantoji su trupučiu. Vadinasi, per septynerius metus į priekį pasistūmėjome šiek tiek daugiau nei tūkstančiu vietų“.
Be to, šeimai kyla problemų dėl pajamų: vyro atlyginimas sumažėjo, žmona – motinystės atostogose. „Ko gyventi šalyje, investuoti į nekilnojamąjį turtą, jei tokia situacija? Rimtai svarstome galimybę persikelti į kitą šalį, renkamės Ukrainą arba Izraelį. Juk ir dabar Kijeve, karo metu, atlyginimai didesni nei mūsų šalyje. Parduosime nebaigtą statyti namą, tada išvyksime“, – apie planus kalbėjo moteris.
Tėvas taip ir nesulaukė įkurtuvių
Prieš 34 metus, 1988 m., Dianos tėvai (vardas pakeistas – red. pastaba), kaip jauna šeima, stojo į eilę butui gauti. Tuo metu Dianai buvo dveji.
„Gyvenome Minske, viename trijų kambarių buto kambaryje. Kiekvienas kambarys turėjo savo savininką. Iš esmės tai buvo komunalinis butas“, – prisimena moteris.
Būstas buvo sename dviejų aukštų pastate, kurį valdžia jau seniai žadėjo nugriauti, todėl šeima turėjo dvi galimybes gauti naujus namus – vietoje nugriautojo arba laukti, kol ateis eilė butui, kurį skiria miesto vykdomasis komitetas. Tačiau iki pat šiol nei dėl vienos, nei dėl kitos priežasties šeimai būstas taip ir nebuvo skirtas.
„Pamenu, 2009 m. paklausiau pareigūnų, kada bus nugriautas mūsų namas. Jie atsakė: „Nesijaudinkite, viskas bus padaryta iki 2023 m., o žmonės bus perkelti. Na, 2023 m. jau visai netoli, tačiau apie griovimą net nekalbama“, – komentavo Diana.
Jos tėvas taip ir mirė nespėjus persikelti į naujus namus. Šiandien šeima eilėje – kiek daugiau nei 300-oji. Atrodo, kad labai arti to, kad gautų nuosavą butą, tačiau, pasak moters, laukiančiųjų eilė juda labai lėtai – kasmet sutrumpėja maždaug 50 punktų. Mat pirmiausia būstas siūlomas daugiavaikėms šeimoms, policininkams.
Tiesa, prieš kelerius metus šeimai buvo pasiūlyti namai toli už Minsko. Kadangi darbas mieste, tokio siūlymo ji atsisakė.
Šiandien Diana mato vienintelę išeitį – laukti: patys įsigyti nekilnojamojo turto už komercinę kainą neišgali, persikelti į nuomojamą butą nenori – tada jie apskritai bus išbraukti iš eilės.
Gyvena, kol išvarys
Prieš šešiolika metų Margarita (vardas pakeistas – red. pastaba) su vyru kaip jauna šeima pateko į Puchavičų rajono nedidelio miestelio vykdomojo komiteto būsto laukiančiųjų sąrašą. Tuo metu jie eilėje buvo 900-ieji. 2009 m. gimė sūnus, o 2016 m. – dukra.
Apie 2010 m. šeimai buvo pasiūlytas sklypas namo statyboms, tačiau pora šios galimybės atsisakė.
„Nėra tam pinigų. Patys negalime sau to leisti – vyras turėtų jį statyti vienas pats, samdyti statybininkus brangu“, – paaiškino Margarita.
Praėjusiais metais šeima sužinojo, kad eilėje jie įrašyti 237 numeriu, o tai reiškia, kad per 16 metų į priekį pasistūmėjo daugiau nei per 600 žmonių. Mieste statomi daugiabučiai, pirmosios vietą jose gauna daugiavaikės šeimos.
„Visus tuos metus, kai gyvenome mano uošvės dviejų kambarių bute, ji persikėlė gyventi į vasarnamį. Ji nepriekaištauja, kad gyvename jos vietoje, bet primena, kad turime pasistatyti ir savo. Bet kaip galime tą padaryti, jei mūsų keturių pajamos yra apie 2 tūkst. rublių? Taigi gyvename, kol tėvai išvarys“, – sakė Margarita.
„Savo eilės nebesulauksime“
Uljana (vardas pakeistas – red. pastaba) 2008 m. buvo įtraukta į laukiančiųjų būsto eilę viename iš Minsko rajonų. Tąsyk moteris sąraše buvo už 18 tūkstančių ribos. Kartu su ja būsto laukia vyras ir vaikas.
„Jau nė nelaukiame, kol ateis mūsų eilė, nes Minske tai praktiškai nerealu. Vienintelė nauda iš šios eilės – perkant butą, valstybė grąžins mokestį nuo buto vertės“, – „zerkalo.io“ kalbėjo Uljana.
Dabar šeima gyvena močiutės paliktame bute, tačiau Uljanai priklauso tik pusė buto. Pora svarsto įsigyti būstą gyvenamųjų namų kooperatyve, jei sutarties sąlygos atitiks tas, apie kurias šeima galvoja.
Atiteks dukrai arba anūkams
Alesia (vardas pakeistas – red.) atvyko į Minską 2013 m. kaip jauna specialistė, po metų atsistojo į eilę būstui. Per pastaruosius aštuonerius metus ji ištekėjo, susilaukė vaiko – į nekilnojamojo turto laukiančiųjų sąrašą buvo įtraukti nauji šeimos nariai.
„Per šiuos metus eilė priešais mane sumažėjo 5 tūkst. Manau, kad taip nutiko, nes kai kurios šeimos tapo daugiavaikėmis ir pateko į kitą eilę“, – svarstė Alesia.
Ji sako, kad jei 2014 m. nė nenorėjo girdėti apie nuomojamą būstą, dabar mielai persikeltų į tokį. Apie nuosavą butą moteris dabar nė nesvajoja – mano, kad jos eilė ateis, kai užaugs dukra. Alesia neatmeta ir to, kad būstą gaus tik jos anūkai.
„Turiu pažįstamą, kuris piktnaudžiavo alkoholiu. Vieną dieną jis girtas susitrenkė galvą – išgyveno, bet tapo neįgalus. Po kelerių metų vyras gavo butą, kuriame ir toliau girtauja. O mes, tvarkinga, išsilavinusi, dirbanti šeima skirstant būstą kažkodėl atsidūrėme žemiau nei šis vyras“, – apgailestavo Alesia.
Visus šiuos metus šeima gyveno bendrabutyje. Sutuoktiniai mano, kad nuomotis privatų butą per brangu. Tačiau jie turi galimybę susitaupyti pinigų nuosavam būstui, „kad nereikėtų eiti į banką ir prašyti paskolos už milžiniškas palūkanas“. Tačiau dėl padėties šalyje ketinimus įsigyti būstą jie atidėjo.
