Ekonomisto vertinimu, situacijos, kurioje atsidūrę pinigų politikos formuotojai, keblumą iliustruoja tai, kad ketvirtadienį pirmą kartą per vienuolika metų Bankui paskelbus apie palūkanų normų didinimą 50 bazinių punktų, lygiagrečiai buvo pasiūlyta nauja priemonė, kuri, kilus poreikiui, padėtų valstybėms narėms susitvarkyti su skolinimosi kaštų pabrangimu.
„Palūkanų normų pakėlimas 0,5 proc. punkto labai stipriai siejasi su tuo, kad buvo pristatytas naujas defragmentacijos instrumentas. Tai buvo antroji labai svarbi pranešimo dalis“, – naujienų agentūrai „Elta“ kalbėjo V.Žukauskas.
Ekspertas tvirtina, kad toks, spartesnis nei žadėta anksčiau, palūkanų normų didinimas jo nė kiek nenustebino. Priešingai, ekonomisto vertinimu, sprendimas apsiriboti 25 bazinių punktų padidinimu būtų daug didesnis netikėtumas.
Kaip pažymi V.Žukauskas, nuo 2008 m. palūkanų normos buvo nuolat mažinamos, o 2016 m. apskritai buvo įžengta į nulinių palūkanų zoną. Todėl toks rinkos pratinimas prie pigių pinigų apriboja paties banko galimybes ženkliai griežtinti pinigų politiką. Nors pirmasis pakėlimas 50 bazinių punktų, anot jo, tėra monetarinės politikos normalizacijos pradžia, ECB siekis atsisakyti pigių pinigų bus ir skausmingas, ir sunkus, o ekonomikoje galime pamatyti „nelabai gerų reiškinių“.
„Pagrindinė rizika dabar kyla dėl tų euro zonos šalių, kurios yra palyginus prasiskolinusios, o jų ekonomikos nėra labai stiprios. Kyla klausimas, kas atsitiks su šių šalių biudžetais ir skolinimosi galimybėmis tuomet, kai bus pradėtas tas palūkanų augimo ciklas“, – svarstė jis.
Vadina neatsakingų šalių gelbėjimo instrumentu
Būtent dėl šalims narėms kylančios rizikos susidurti su reikšmingu skolinimosi kaštų pabrangimu, ketvirtadienį po ECB posėdžio kartu pranešta ir apie naująjį pinigų politikos transmisijos apsaugos instrumentą (ang. Transmission Protection Instrument), kuris, anot Lietuvos banko valdybos pirmininko Gedimino Šimkaus, bus skirtas ne konkrečių valstybių skolos kaštų sumažinimui, o rizikų, kurios gali kilti dėl euro zonos fragmentacijos, užkardymui.
Anot Lietuvos atstovo ECB Valdančiojoje taryboje, tokio instrumento būtinybė kyla dėl to, kad euro sistemą sudaro 19 valstybių narių. Todėl siekiant, kad pinigų politikos sprendimai visas šalis nares paveiktų panašiai, būtinas naujas instrumentas, G.Šimkaus teigimu, „iš principo bazuka“, kuri „ex ante“ nebus apribota savo pirkimų apimtimi.
Būtent tai, kad ECB teko į priemonių arsenalą įsideda tokį „ginklą“, ir parodo, jog didinant palūkanų normas, sprendimų priėmėjams kartu reikėjo ieškoti apsidraudimo mechanizmo, pastebi V.Žukauskas.
„Viena koja palūkanos didinamos ne mažiausiu, o didesniu žingsniu. Antra koja užtikrinamos rinkos, kad jeigu jau kažkas atsitiks, atotrūkis tarp Vokietijos ir kažkurios kitos šalies vertybinių popierių pajamingumo bus labai didelis, tai tuomet centrinis bankas pasilieka galimybę supirkinėti tų šalių obligacijas“, – aiškino LLRI ekspertas.
Pasak ekonomisto, Banko pareiškimas dėl galimybių supirkinėti obligacijas „ex ante“ – nenustatant jokių išankstinių apribojimų dėl sumų limito, primena prieš dešimtmetį, Pietų Europos šalių skolų krizės laikotarpiu, užimtą tuometinio ECB Vadovo Mario Draghi poziciją, kad euro stabilumas bus užtikrintas, „kad ir kiek tai bekainuotų“.
Todėl naujoji transmisijos apsaugos priemonė, anot jo, tiesiog iliustruoja, kad dėl pietinių šalių įsiskolinimų kilusios problemos taip ir nebuvo išspręstos.
„Pasakoma, kad palūkanų normas keliame visiems. O jeigu kažkas neatlaikys to sprendimo, tos šalys ir vyriausybės bus gelbėjamos. Tai iš esmės yra gelbėjimo instrumentas. Grįžtama prie tos senos euro zonos bėdos, kad visiems vienoda monetarinė politika sukelia problemų. Ypač tuomet, kai ne visos šalys yra fiskaliai drausmingos“, – įsitikinęs V.Žukauskas.
Fiskaliai neatsakingų šalių problema išliks
Nors ši priemonė savo veikimo principu gali priminti birželį užbaigtą Turto supirkimo programą (TPP), naujasis instrumentas, LLRI ekonomisto vertinimu, skirtas siekti ne visuminės paklausos užtikrinimo ir kiekybinio skatinimo, o konkrečios valstybės problemų sprendimo.
„ECB tarsi sako, kad baigėsi tos dienos, kai mes masiškai į kairę ir į dešinę supirkinėjame viską. Kiekybinio skatinimo laikotarpis baigiasi, bet pasiliekama galimybė nutaikytai supirkinėti problemines obligacijas. Tada sprendžiamas ne visuminės paklausos skatinimo klausimas, o grynai tam tikrų fiskaliai nesusitvarkančių šalių problemos“, – kalbėjo jis.
Ekspertas pažymi, kad anksčiau per didelių skirtumų tarp euro zonos valstybių skolų problemą dar buvo bandoma spręsti pritaikius Mastrichto kriterijus, numatančius leistiną valstybės biudžeto deficito ribą. Dabar, šių reikalavimų taikymą ES nusprendus atidėti, paprasčiausiai imama nuolaidžiauti fiskaliai nedrausmingoms šalims, mano V.Žukauskas.
„Problemą ECB įvardija taip gražiai, kaip fragmentaciją. Tai iš tikrųjų yra neatsakingų valstybės finansų problema, kurią mes matysime toliau, keliant palūkanų normas. Ji ryškės toliau“, – tvirtino ekonomistas.
Nors oficialiai įvardijama, kad ECB tikslas yra kainų stabilumo užtikrinimas, kuris suprantamas kaip 2 proc. metinės infliacijos lygis vidutiniu laikotarpiu, LLRI ekspertas sako, jog euro zonos centrinio banko veiksmų ribos jau seniai neapsiriboja vien šiuo siekiu.
„Tai, kokiais instrumentais ECB vykdė savo mandatą per paskutiniuosius 20 metų, labai stipriai pasikeitė. Kitaip sakant, instrumentų kiekis ir galimybė veikti plėtėsi. Pagal naują supratimą prasiskolinusių valstybių gelbėjimas gal ir būtų mandato dalis. Pagal senąjį – ne. Anksčiau nebuvo tokios galimybės, kad visiškai diskretiškai centrinis bankas nusprendžia supirkinėti vienos šalies vertybinius popierius“, – pabrėžė V.Žukauskas.
ECB priėmė istorinį sprendimą
„Elta“ primena, kad ketvirtadienį Frankfurte posėdžiavusi ECB Valdančioji taryba pirmą kartą per vienuolika metų apsisprendė padidinti bazinių palūkanų normas 0,5 proc. punkto.
Nuo liepos 27 d. pagrindinių refinansavimo operacijų normos bus lygios 0,5 proc., ribinio skolinimosi galimybės palūkanų normos sieks 0,75 proc., o indėlių palūkanų normos sudarys 0,00 proc.
ECB taip pat pranešė, kad siekiant užtikrinti pinigų politikos sprendimų veikimą, būtina parengti pinigų politikos poveikio perdavimo apsaugos priemonę. Pranešime pažymima, kad Valdančiajai tarybai toliau normalizuojant pinigų politiką, ši priemonė padės užtikrinti, kad pinigų politikos sprendimų poveikis būtų sklandžiai perduodamas visoms euro zonos šalims.
Valdančiosios tarybos pinigų politikos bendrumas yra būtina sąlyga tam, kad ECB galėtų vykdyti jam suteiktus įgaliojimus užtikrinti kainų stabilumą, akcentuoja jie.
ECB tvirtina, kad pirkimai pagal šią priemonę nebus ribojami „ex ante“, t.y. remiantis išankstinėmis ekonominių rodiklių prognozėmis. Anot sprendimų priėmėjų, pinigų politikos poveikio perdavimo mechanizmas padės Valdančiajai tarybai dar veiksmingiau vykdyti jai suteiktus įgaliojimus užtikrinti kainų stabilumą.
Naujoji priemonė leis euro sistemai vykdyti vertybinių popierių pirkimus antrinėje rinkoje. Banko pranešime teigiama, kad šiuo instrumentu būtų supirkinėjamos tų jurisdikcijų obligacijos, kurios susidurtų su finansavimo sąlygų pablogėjimu, nesusijusiu su priežastimis, nulemtomis konkrečiai šaliai būdingų bruožų.
Bet kokiu atveju, šiuo metu pirmoji gynybos linija apsisaugant nuo su pandemija susijusios rizikos pinigų politikos perdavimo mechanizmui, vis dar yra sumų, gautų iš pagal specialiąją pandeminę pirkimo programą (SPPP) įsigytų vertybinių popierių išpirkimo, suėjus jų išpirkimo terminui, reinvestavimo lankstumas, akcentuoja ECB.
Išaugo Italijos skolos kaštai
Apie naujos priemonės poreikį imta kalbėti po to, kai Bankui nusprendus birželį užbaigti skatinamąją turto pirkimo programą ir nuo liepos imtis palūkanų normų didinimo, ėmė augti euro zonos šalių fragmentacijos mastas, reiškiantis, kad labiau įsiskolinusių šalių narių biudžeto deficito padengimas pareikalaus kur kas didesnių kaštų.
Nors 19 euro zonos šalių ir naudojasi ta pačia valiuta, tačiau kiekviena sudaro savarankiškus biudžetus ir prisiima skolinimosi įsipareigojimus, dėl to Centrinio Banko planai padidinti bazines palūkanų normas mažiau fiskaliai drausmingų šalių skolinimosi kainą išaugina labiau nei deficito išvengiančioms šalims.
Birželio viduryje Italijos dešimties metų obligacijų grąža pasiekė daugiau nei 4 proc., o šiuo metu siekia maždaug 3,4 proc. Atotrūkis tarp Italijos ir Vokietijos 10 metų palūkanų normų tuomet pasiekė didžiausią skirtumą per pastaruosius dvejus metus ir sudarė 2,45 proc. punkto.
Graikijoje skolos vertybinių popierių pajamingumas birželį taip pat užkopė į COVID-19 pandemijos laikotarpio aukštumas ir sudarė 4,28 proc., Ispanijos ir Portugalijos skolos kaštai birželį taip pat šovė į viršų. Būtent Pietų Europos šalys įvardijamos kaip nuosaikesnio ir atsargesnio pinigų politikos griežtinimo šalininkės.
Italijos skola siekia daugiau nei 2,7 trln. eurų, o tai sudaro maždaug 150 proc. šalies bendrojo vidaus produkto.
