„Šie metai mums sunkūs. Vasara – lietinga, o žiemą nebuvo įšalo, tad technika gadina miško keliukus. Apgadintus juos mums privalu patiems sutaisyti, o tvarkymo sąnaudos didėja.
Matydami, kad reikės kelis kilometrus kelio atnaujinti, skaičiuojame. Kartais net nepradedame kirtimo darbų“, – sakė bendrovės „Dzūkijos mediena“ vadovas Marius Valukynas.
Mokėti tenka du kartus
Kilometrui kelio sutvarkyti reikia 5–10 tūkst. eurų. Šiuo metu už medieną, paruoštą iškirtus hektarą lapuočių miško, pajamos siekia apie 10 tūkst. eurų.
„Jei tiek pat pinigų tektų išleisti kelio remontui, kam apskritai kirsti? Kadangi reikia gauti Valstybinių miškų urėdijos (VMU) leidimą važiuoti pagrindiniais miško keliais, jeigu orai lietingi, jo net neprašome“, – paaiškino M.Valukynas.
Pasak jo, tuomet, kai prieš septynerius metus buvo keičiamas Miškų įstatymas, buvo prisiekinėjama, kad dings miškininkų bėdos, nes už pinigus, surinktus iš medieną arba net nenukirstą mišką parduodančių privačių miško savininkų, bus tvarkomi ir miško keliai.
„Pinigus mokame, bet kas iš to? Kai šlapia, net paprašę negautume urėdijos leidimo naudotis pagrindiniais miško keliais. Tad pagalbos sistema neveikia.
Šiuo metu visus kelius privačiose valdose, kuriose kertami medžiai, privalo sutvarkyti patys miškų savininkai.
Nesvarbu, kiek pinigų iš jų surenkama, vis tiek reikia dar kartą mokėti kelininkams, antraip grėstų administracinių nusižengimų protokolas“, – kalbėjo M.Valukynas.
Skubėjo keisti įstatymą
2015-aisiais įsigaliojo Miškų įstatymo pataisa, nustačiusi 5 proc. atskaitymus į valstybės biudžetą iš pajamų, gautų už parduotą žaliavinę medieną.
Įvedant šį mokestį siekta, kad privačių miškų savininkai, kurie veždami medieną sudarko kelius, prisidėtų prie tų kelių sutvarkymo. Viskas skamba logiškai, tačiau buvo nutylėtos kitos aplinkybės.
Pasak advokatų profesinės bendrijos „Greenlex“ partnerio ir advokato Roberto Klovo, miškų savininkai, pirkdami degalus, moka akcizą, kurio pajamos patenka į kelių tvarkymo programą.
Taip pat jie moka sunkiasvorės technikos kelių mokestį. Tad keliams atseikėja nemažai pinigų.
VMU taip pat moka akcizą, tačiau ji gauna lėšų iš kelių tvarkymo programos.
„Kelius miškų urėdijos turi tvarkyti, tačiau dauguma jų tvarkomi naudojant šios programos lėšas. O privačių miškų savininkas, sutvarkęs kelius, moka už tai iš savo kišenės“, – sakė R.Klovas.
Anot M.Valukyno, nėra teisinga ir tai, kad 5 proc. į biudžetą yra atskaitomi nuo medienos pardavimo kainos, – nuo apyvartos, bet ne nuo gautų pajamų.
„Juk tie žmonės samdo rangovus, jiems moka už miško kirtimą, už medienos nuvežimą pirkėjams.
Už medieną gauta pinigų suma apmokestinama ir 15 proc. gyventojų pajamų mokesčiu.
Tad kas jiems lieka? Į valstybės biudžetą patenka vis didesnė atskaitytų pinigų suma, o miško savininkams dėl to – jokios naudos“, – tikino M.Valukynas.
Lietuvoje yra 60 tūkst. miško savininkų, jie valdo 860 tūkst. hektarų miškų.
Aplinkos ministerijos duomenimis, pernai jie sumokėjo 4,5 mln. eurų į šalies biudžetą, užpernai – 3,5 mln. eurų.
Kam naudojami pinigai?
Kokios naudos iš šių lėšų gavo miško savininkai? Pasak M.Valukyno, tie pinigai pradingo valstybės biudžete.
„Taip, kelių tinklai miškuose buvo nutiesti, bet kaip yra iš tiesų? Vidutinė privataus savininko miško valda yra apie 3 hektarus, o viename miško masyve yra šimtai tokių valdų ir visoms joms skirtas vienas miško kelias. Kitiems keliukams tvarkyti pinigų iš biudžeto neskiriama.
Su privačių miškų savininkais dirbu seniai, net apima gailestis jų bėdų klausantis. Pavyzdžiui, yra tokių miško vietų, kuriose kertant medžius joks kelias negadinamas, o ir valda neprisiliečia prie didžiųjų miško masyvų.
Nepaisant to, pinigai iš jų atriekiami“, – kalbėjo M.Valukynas.
Pasak advokato R.Klovo, 5 proc. apyvartos mokesčiu yra finansuojamas ne tik miško kelių remontas.
„Miškotvarka rūpinasi Valstybinė miškų tarnyba, kuri organizuoja darbus ir valstybiniuose, ir privačiuose miškuose. Ji rūpinasi ir priešgaisrine bei sanitarine miško apsauga visų formų nuosavybės miškuose.
Iki 5 proc. įvedimo įstatymo priėmimo sanitarinė ir priešgaisrinė apsauga buvo valstybės finansuojama, o dabar mokestis užkrautas tik ant privačių miškininkų, prekiaujančių mediena. Tai nėra teisinga.
Jei būtų manoma, kad privačių miškų savininkai turi prisidėti prie priešgaisrinės apsaugos, reikėtų teisingai paskirstyti išlaidas. Juk VMU rūpinasi visais miškais, ne tik tais, kurie yra kertami.
Tad jei žmogus turi miško, bet jo nekerta ir neparduoda, apsauga jam nieko ir nekainuoja, nes už jį sumoka kiti – tie, kurie kerta savo miškus.
Pagal Žemės mokesčio įstatymą, miško žemė šiuo metu juk nėra apmokestinta“, – tvirtino advokatas.
Keliai – dar ne viskas
Pasak Aplinkos ministerijos, įvedant 5 proc. dydžio privalomus atskaitymus, kuriuos turi mokėti privačių miškų savininkai, buvo siekiama, kad bendrųjų miškų ūkio reikmių tenkinimu rūpintųsi visi miškų valdytojai.
„Visos privalomųjų atskaitymų lėšos naudojamos tikslingai – bendrosioms miškų ūkio reikmėms tenkinti, pavyzdžiui, miškams inventorizuoti, priešgaisrinei sistemai organizuoti ir išlaikyti, masinių ligų ir kenkėjų židiniams likviduoti.
Visa tai svarbu apsaugant, prižiūrint ir tvarkant ne tik valstybinius, bet ir privačius miškus“, – teigė aplinkos ministro patarėja Aistė Žilinskienė.
Pasak jos, šiuo metu tebevyksta diskusijos dėl Nacionalinio miškų susitarimo, kurio metu siekiama susitarti dėl ilgalaikės, nuoseklios ir subalansuotos nacionalinės miškų politikos pagrindinių krypčių.
„Susitarta, kad bus persvarstyta miškams taikomo specifinio apmokestinimo ir lėšų panaudojimo sistema, įskaitant 5 proc. įmoką.
Siekiama, kad mokesčiai nemažintų privataus miškų ūkio gyvybingumo ir konkurencingumo, neslopintų medienos tiekimo į rinką.
Atvirkščiai, reikia, kad būtų pasirenkami inovatyvūs, gamtai palankesni miškininkavimo metodai ir kad miško savininkai prisidėtų prie miškų infrastruktūros priežiūros ir tvarkymo, todėl minėtas klausimas Aplinkos ministerijoje bus dar kartą persvarstomas ir vertinamas“, – teigė A.Žilinskienė.
Pinigų į biudžetą – vis daugiau
Privalomųjų atskaitymų lėšomis gerinamos visų miškų ūkio subjektų veiklos sąlygos ir surinktos lėšos paskirstomos taip, kad būtų naudingos tiek valstybiniam, tiek privačiam miškų ūkiui.
Aplinkos ministerijos duomenimis, bendra kasmet sumokama šio mokesčio suma siekia apie 10–13 mln. eurų: 2015 m. – 9,230 mln. eurų, 2016 m. – 10,008 mln. eurų, 2017 m. – 10,637 mln. eurų, 2018 m. – 12,903 mln. eurų, 2019 m. – 10,644 mln. eurų, 2020 m. – 10,258 mln. eurų, 2021 m. – 13,350 mln. eurų.
Didžiąją dalį šios sumos sudaro VMU sumokėtos sumos.
Už 2015 m. privačių miškų savininkai sumokėjo 1,998 mln. eurų, už 2016 m. – 2,867 mln. eurų, už 2017 m. – 3,048 mln. eurų, už 2018 m. – 4,488 mln. eurų, už 2019 m. – 3,813 mln. eurų, už 2020 m. – 3,177 mln. eurų, o už 2021 m. – 4,489 mln. eurų privalomųjų atskaitymų.
