„InfoLine“ tyrimas rodo, kad importo dalis bendroje maisto produktų mažmeninėje prekyboje 2010–2021 m. sumažėjo 10 proc. 2010 m. vietinių maisto produktų ir importo santykis buvo 66 proc. ir 34 proc., o 2021 m. jis pasikeitė į 76 proc. ir 24 proc. Daugiausia maisto produktų ir gėrimų (2021 m.) importuota iš ES (44 proc.) ir Eurazijos Ekonominės Sąjungos (28 proc.).
Per minimą laikotarpį įvežamos kiaulienos Rusijoje apskritai nebeliko: jos importo dalis sumažėjo nuo 47 proc. iki nulio. Neblogai sekasi paukštienos sektoriuje: nuo 2019 m. importo dalis susitraukė nuo 18 proc. iki 5 proc., daržovių – nuo 50 proc. iki 15 proc.
Labiausiai nuo importo priklausančios maisto kategorijos buvo vaisiai, alkoholis, konditerijos gaminiai ir šokoladas bei sūris. Iki 2015 m. sūrio importo dalis mažėjo, tačiau pastaruosius šešerius metus, nepaisant Rusijos skelbiamų „antisankcijų“, tik didėjo, rašo forbes.ru.
Augo ir importuojamų ne maisto prekių apimtys: 2010–2021 m. vietinių ir įvežtų prekių santykis pasikeitė nuo buvusio lygiomis dalimis 50 proc. ir 50 proc. į 47 proc. vietinių ir 53 proc. importuojamų.
Drabužių ir avalynės segmente dominuoja importas (90 proc.), nes yra didelė priklausomybė nuo įvežamų žaliavų, detalių ir įrangos. Didžiausi tiekėjai čia: Kinija (40 proc.), ES šalys (14 proc.) ir Eurazijos Ekonominė Sąjunga (7 proc.).
Kosmetikos ir parfumerijos rinka taip pat priklauso nuo importo (70 proc.). Pagrindiniai importuotojai – ES (iki 60 proc.), Kinija ir Pietų Korėja (po 7 proc.). 80 proc. buitinės technikos taip pat importuojama, daugiausia iš Kinijos (65 proc.), ES šalių (13 proc.), Vietnamo (6 proc.).
86 proc. kompiuterių ir elektronikos mažmeninės prekybos rinkoje sudaro importas. 44 proc. šaldytuvų ir 19 proc. skalbimo mašinų taip pat yra importuojami, tačiau, pavyzdžiui, 80 proc. Rusijos rinkoje esančių televizorių yra pagaminti Rusijoje.
„Visose rinkose priklausomybė nuo importo tebėra gana didelė. Tačiau maisto produktų segmente situacija akivaizdžiai geresnė, – aiškina agentūros „InfoLine“ vadovas Ivanas Fediakovas. – Mūsų skaičiavimais, 2014–2021 m. į šią kategoriją investuota daugiau kaip 6 trln. rublių ir įgyvendinta apie 2 tūkst. didelių investicinių projektų“.
Pasak jo, investicijos į ne maisto produktų sektorių yra daug kuklesnės: iš viso apie 1,2 trln. rublių, pradėta apie 800 projektų.
Apie tai, kad importines prekes keis vietinėmis, Rusija paskelbė 2014-aisiais, įvedus abipuses sankcijas su Vakarų šalimis. Pasak Nacionalinio tyrimų universiteto aukštosios ekonomikos mokyklos profesoriaus Aleksejaus Portanskio, importo pakeitimas, kaip vienas iš valstybės užsienio ekonominės politikos variantų, anksčiau buvo taikomas Lotynų Amerikoje ir Rytų Azijoje.
„Rusijoje importo pakeitimo banga buvo daugiau politinė, o tai lėmė didelį disbalansą: daugumoje pramonės šakų mes negalime pakeisti to, ką gavome importuodami, – aiškina jis. – Rusija yra įsitraukusi į tarptautines gamybos grandines, kurias suardžius patiriami didžiuliai nuostoliai visuose maisto ir ne maisto pramonės sektoriuose.
Tai, ką matome elektronikos ir automobilių pramonėje, yra visiška nesėkmė. Rusija negamina mikroschemų, priešingai nei Taivanas, kuris jas tiekia pusei pasaulio. Logistikos grandinė sugriauta, o atsarginių dalių ir komponentų šiuo metu negalime gauti. Tas pats ir žemės ūkyje: nėra sėklų, priedų, žemės ūkyje reikalingų priemonių ligoms gydyti“.
Pasak A.Portanskio, kad būtų pakeistas importas, reikia didelių investicijų, o, pavyzdžiui, tekstilės ir avalynės pramonėje sumos siekia šimtus milijonų dolerių, reikia lėšų įrangai įsigyti.
„Nepaisant anksčiau paskelbtos importo pakeitimo politikos, Rusijos ekonomikai vis dar reikia importo, – sakė Aleksandras Knobelis, Tarptautinės ekonomikos ir finansų instituto direktorius. – Atsisakyti importo pernelyg sunku, o apskritai beveik neįmanoma ir labai neefektyvu – šalis kol kas tiesiog nepajėgi gaminti aukštųjų technologijų įrangos, būtinos pramonės ir transporto infrastruktūros plėtrai. Vidutinės trukmės laikotarpiu tikslinga ieškoti galimybių vienus importuotus gaminius pakeisti kitais“.
Kodėl tą pavyko padaryti maisto sektoriuje? „Tokias prekes lengviau pakeisti, – aiškina specialistas. – Todėl į šį sektorių daugiau investuojama. Maisto produktų gamyba kelia mažesnę riziką verslui – visada yra galimybė parduoti produktą. Aukštųjų technologijų inžinerijos srityje gali būti didesnės maržos, tačiau tokia veikla rizikingesnė“.
