Nenumarinta idėja virto padėkomis už paramą

Rusiškų maisto prekių „Norfos“ lentynose nebėra. Ten jos ilgai nė neužsigulėjo. Išpardavus saldainius, majonezą, kečupą, įvairių rūšių sausą košę buvo surinkta apie 0,5 mln. eurų.

Juos „Norfos mažmena“ paskirstė meno ir sporto organizacijų paramai, dalis jos atiteko ir nuo karo nukentėjusiems ukrainiečiams. Tačiau įgyvendinti šį sumanymą nebuvo paprasta.

„Buvau aršiai puolamas už tai, kad iš karto neišmečiau į sąvartyną rusiškų prekių“, – šios nuoskaudos „Norfos mažmenos“ valdybos pirmininkas Dainius Dundulis dar neišdildė.

Sprendimas, kurį jis priėmė tuo metu, kai Rusija pradėjo agresiją Ukrainoje, o kiti prekybos tinklai rusiškas ir baltarusiškas prekes iškraustė iš lentynų ir grąžino didmenininkams, nebuvo tipinis.

D.Dundulio vadovaujama „Norfos mažmena“ nepermetė finansinės naštos tiekėjams, bet nutarė pasielgti kitaip – pati išparduoti rusiškas prekes, kurios į „Norfos“ parduotuvių lentynas buvo sugrąžintos gerai pasvėrus visus „už“ ir „prieš“.

Vienas argumentų, paskatinusių priimti tokį sprendimą, – už tas prekes Lietuvos verslininkai gamintojams buvo sumokėję dar prieš karą. Jų pašalinimas iš prekybos pats savaime sankcionuoti Rusijos gamintojų niekaip nebūtų galėjęs.

Juoba kad dalį prekių „Norfa“ pati tiesiogiai užsisakydavo Rusijoje, tad prasidėjus karui tinklas iš karto sustabdė jų užsakymus.

Kitas argumentas – aplinkosauga. Kadangi dalį prekių įmonė pirko tiesiogiai iš gamintojų Sankt Peterburge, grąžinti jų tiesiog nebebuvo kam – jas būtų tekę išmesti.

Tuo pat metu, kai prasidėjo karas, „Norfos“ centrinį sandėlį Kėdainiuose pasiekė iš Rusijos atvykę vilkikai, prikrauti zefyrų. Ar visa tai reikėjo utilizuoti?

Karo pradžioje iš „Norfos“ lentynų išimtų prekių kaina be pridėtinės vertės mokesčio (PVM) siekė kone 0,5 mln. eurų.

„Įšaldyti pusė milijono eurų – didelė pinigų suma. Jeigu tas prekes būtume utilizavę, už tai būtų tekę sumokėti. Be to, visos jos, tikėtina, būtų atsidūrusios mūsų šalies sąvartynuose.

Neįsivaizduoju, kas imtų ir išpiltų majonezą iš indelių tam, kad paskui galėtų perdirbti stiklą? Vadinasi, žengę šį žingsnį būtume pakenkę ne agresoriams, o savo šalies gamtai“, – tuo metu kalbėjo D.Dundulis.

Toks sprendimas būtų pareikalavęs ir kitų išlaidų. Prekes būtų reikėję surinkti iš parduotuvių sandėlių, nugabenti jas į centrinį sandėlį Kėdainiuose, išrūšiuoti. O tai – papildomos išlaidos darbo jėgai, papildomos ir degalų sąnaudos bei pačių automobilių išmetama tarša, o tai – dar vienas niuksas gamtai.

Birželio pradžioje „Norfos mažmena“ jau buvo išpardavusi rusiškų prekių likutį. Gauti pinigai, kaip ir žadėta, buvo skirti nuo karo nekentėjusiai Ukrainai ir mūsų šalies sporto ir kultūros organizacijoms.

„Kiekvieną sprendimą geriausia įvertinti praėjus tam tikram laikui. Neapsimetinėsiu: tuo metu smarkiai abejojau, ar išparduoti rusiškas prekes yra teisingas sprendimas.

„Norfos“ labdaros ir paramos fondas (NLPF) kasmet apie 0,7–1 mln. eurų skiria pagalbai kitiems. Parama žmones pasiekia ir maisto produktais. Bet jei būtume nurašę rusiškas prekes, tokios didelės sumos nebūtume įstengę skirti paramai. Ne išmestos, o išparduotos tos prekės mums suteikė galimybę ją smarkiai padidinti – dar 0,5 mln. eurų.

Būta manančių, jog apsimetinėjame, – kad už prekes gautų pinigų neskirsime labdarai. Tos apkalbos man kėlė karčią šypseną. Matyt, kai kas nežino, kiek lėšų kasmet skiriame numatytiems tikslams ir neplanuotai pagalbai. Sumos sukasi apie 1 mln. eurų“, – kalbėjo D.Dundulis.

Pavyzdžiui, 2020-aisiais kilus COVID-19 pandemijai vien Lietuvos medikams NLPF skyrė maždaug už 640,5 tūkst. eurų.

„Rūpinomės medikais, bet kartu juk rūpinomės ir savimi, nes mums reikėjo jų pagalbos“, – replikavo D.Dundulis.

„Kone metus brandinau paramos idėją trims Lietuvos kultūros įstaigoms – Lietuvos nacionalinei filharmonijai, Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui ir Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui.

Pasirinkome jas, nes tai vienos pagrindinių Lietuvos kultūros įstaigų, o dabar tą sumanymą įgyvendiname – ateinantį sezoną būsime kiekvienos iš jų generalinis rėmėjas. Visos paramos sutartys jau pasirašytos“, – priminė D.Dundulis.

Pasak jo, vis dėlto netrūko įvairių nuomonių ir vertinimų dėl to, kaip buvo paskirstytos lėšos.

„Manau, kad labiausiai reikia padėti tiems, kuriems sunku, kurie patenka į bėdą. Todėl karo pabėgėliams tiesiogiai skyrėme apie 50 tūkst. eurų – atsižvelgdami į konkrečią situaciją jiems pervedėme po 0,5–2 tūkst. eurų.

Po 5–10 tūkst. eurų parėmėme ir ukrainiečių vaikų stovyklas. 120 tūkst. eurų parama atiteko televizijos laidų prodiuserio Lauryno Šeškaus organizuojamai pagalbai „Ukrainos vaikams Lietuvoje“. Apie ją girdėjau daug gerų atsiliepimų, o mums svarbu, kad pinigai paramai būtų išleisti profesionaliai“, – pabrėžė D.Dundulis.

Vis dėlto kieno balsas skiriant lėšų paramai nulemia NLPF sprendimą?

„Būna, kad man kyla sumanymas, ir apie tai darbe imame kalbėtis tarpusavyje. Jeigu nebūna prieštaravimų, tą sumanymą tobuliname.

Bet ne kartą yra buvę ir taip, kad mano idėjomis kolegos nesusižavėjo. Teko atsitraukti, – prisipažino D.Dundulis. – Šiemet susiklostė tam tikros aplinkybės ir įgyvendinome tai, ką ketinome padaryti, – tapome kultūros įstaigų rėmėju. Tai ir mus pačius skatina labiau pasitempti.“

Anot pašnekovo, NLPF buvo įkurtas 2005 metais, kai D.Dundulio tėvas išėjo pensiją, – jis ir buvo paskirtas fondo direktoriumi.

„Tėtis gyveno Šiaulių rajone, Gruzdžiuose. Anuomet pagalbos dažniausiai prašydavo aplinkiniai gyventojai. Pats tėtis, kai buvo gyvas, sakydavo, kad ištrupina pinigus smulkiomis sumomis nelaimių ištiktiems žmonėms.

Tėčiui mirus perėmiau jo pareigas fonde, o mano nuostatos yra kitokios – geriau skirti paramos mažesniam skaičiui jos gavėjų, bet didelėmis sumomis. Man rūpi, kam tie pinigai atitenka, – orientuojamės į stiprias vertybes“, – paaiškino pašnekovas.