Todėl keistai skamba Lietuvos paaiškinimas, kad tai ne jos vienos, o visų ES narių sprendimas, tarsi norint nukreipti Maskvos propagandinės reakcijos liepsną į Briuselį.
Lietuva visada buvo ir yra už griežčiausias sankcijas Rusijai ir netgi apgailestauja, kai galutinis sutarimas dėl to būna švelnesnis, nei Vilniaus pasiūlytas. Jau prieš aštuonerius metus dabartinis Europos Parlamento narys A.Kubilius siūlė Rusiją atjungti nuo SWIFT.
Kremlius dalinį prekių tranzito į Karaliaučių apribojimą pavadino blokada.
Vilnius lietuvių, anglų ir šiek tiek rusų kalbomis tai neigia, aiškina, kad prekės, kurioms netaikomas sankcijų režimas, ir žmonės tebevažiuoja per Lietuvos teritoriją į eksklavą, tačiau visoje Rusijos žiniasklaidoje vis tiek platinamas žodis „blokada“, netgi ją prilyginant Leningrado blokadai Antrojo pasaulinio karo metais.
Visa Rusija per radiją, televiziją, internetą visą parą girdi tą patį tekstą – ES ir Lietuva nori ekonomiškai uždusinti (tai Karaliaučiaus mero žodis) garsųjį Rusijos intarpą, kuris straipsniuose atvirai vadinamas „pistoletu prie NATO galvos“.
Jau seniai Rusijoje cituojami ir komentuojami įvairūs scenarijai, paimti iš vakarietiškos žiniasklaidos, sukurti įvairaus rango į atsargą išėjusių kariškių, kaip reikėtų „paimti“ Karaliaučių, jeigu kiltų karas tarp Rusijos ir NATO.
O dabartiniame kontekste, kai Maskvos propagandininkai vienu balsu tvirtina, kad Ukrainoje Rusija iš tikrųjų kariauja jau su NATO infrastruktūra, santūrus Lietuvos politikų aiškinimas, jog jokios Karaliaučiaus blokados nėra, tikrai nebus išgirstas.
Lietuvos URM vadovui G.Landsbergiui pasakius, kad apribotų vežti prekių kiekis nedidelis, vos vienas procentas, Rusijoje reaguojama ironizuojant: taip, kol kas gal ir vienas procentas, rudenį jau du, žiemą dar daugiau, o netolimoje ateityje ir šimtas procentų, nes tikslas vienas – pirmiausia prispausti Karaliaučių ekonomiškai, o jeigu pavyks, ir panaikinti kaip grėsmę.
Žinoma, galima į tai numoti ranka, esą kokia valdžia, tokia ir jos propaganda, bet Rusijos visuomenė nieko daugiau ir negirdi.
Maskva ruošia atsaką. Rusijos federalinės saugumo tarybos (FST) sekretorius N.Patruševas įspėjo, kad „atsaką pajus visi Lietuvos gyventojai“.
Rusijos URM atstovė spaudai, išrėžusi emocingą kalbą Lietuvos atžvilgiu, patikslino: „Atsakas bus praktinis, ne diplomatinis.“
Rašant šias eilutes to reagavimo dar nesulaukta.
Balsas iš Karaliaučiaus pataria federalinei valdžiai, kad „atsakas“ turėtų prilygti patiriamiems nuostoliams dėl tranzito apribojimo. Rusų ekspertai skaičiuoja, jog reikės 10 milijardų rublių, kad būtų organizuotas kitas kelias uždraustiems produktams vežti, be to, 20 papildomų laivų visam tranzitui.
Karaliaučiaus vadovai netgi savaip palaikė Lietuvos poziciją – esą tai visos ES sprendimas, matyt, iš anksto anonsuojant, kad pageidaus centrinės valdžios finansinės paramos.
Įdomu, kad apie galimas sankcijų taikymo Rusijai pasekmes, paminint konkrečiai Lietuvą, pasakė N.Patruševas.
Dažniausiai girdėdavome Rusijos URM pareiškimus ar už nieką neatsakančių Rusijos Dūmos narių pasiūlymus, kurių neverta plačiau komentuoti. N.Patruševas – įtakinga figūra Maskvoje, buvęs Rusijos FST vadovas, griežtų sprendimų šalininkas, užbaigęs karą Čečėnijoje pagal V.Putino šūkį „skersti tualetuose“.
Todėl N.Patruševo kalba apie tranzito suvaržymus reiškia, kad ši tema tiesiogiai siejama su saugumo klausimais. Tikriausiai jis ir pateiks V.Putinui „atsako“ projektą.
Ir pateiks tai, kas įgyvendinama, nors Lietuvoje ir kartojama, kad reikia skirti, ką Rusija sako ir ką iš tikrųjų gali įgyvendinti. Jei „atsakas“ bus neįgyvendinamas, N.Patruševo balso šia tema daugiau negirdėsime.
Manau, Maskva, rengdama „priemones“ Lietuvos atžvilgiu, kooperuosis (jau ne vien tranzito tema) su Kinijos „atsaku“ Lietuvai.
Pritarčiau pakoreguotam buvusio ambasadoriaus Rusijoje E.Bajarūno pasakymui: Lietuvai reaguojant į Maskvos grasinimus nereikia skleisti panikos, bet žiūrėti reikia rimtai.
Kartu iš dalies pritarčiau ir opozicijai Seime. Griežtėja JAV sankcijos Rusijai, daugėja sankcijų paketų iš ES.
Prieš keliant abi rankas už kuo griežtesnes sankcijas vertėtų atitinkamuose Seimo komitetuose atidžiau pasvarstyti, ar visos sankcijų pozicijos, atsižvelgiant į Lietuvos interesus, vienodai priimtinos. Galimos ir išlygos, ir ne viena ES narė tokių išsireikalauja.
Teisingi priekaištai Lietuvos valdžiai ir dėl tinkamo paaiškinimo, kas iš tikrųjų vyksta, stokos.
Tris dienas Rusijos propaganda griaudėjo apie Karaliaučiaus blokadą ir smaugimą. Lietuvoje – tyla. Galiausiai G.Landsbergis patarė Rusijai kreiptis į ES. Lyg pats nebūtų jos dalis.
Rusijos propagandininkai piktdžiugiškai patrynė rankomis – aha, Lietuva pati prisipažino nieko nesprendžianti, esanti tik vykdytoja.
Įtariu, kad Lietuva, balsuodama už ES ketvirtąjį sankcijų paketą, žinodama apie ne vienus metus ruošiamą jūrinį tranzito kelią į Karaliaučių, nesitikėjo aršios Rusijos reakcijos arba manė, kad epizodas pasibaigs Dūmos narių papurkštavimais ir URM pareiškimais.
Nereikėtų pamiršti, kad šiuo metu Kremlius gali ryžtis bet kam.
