Ką vokiečiams sakė JAV prezidentas Ronaldas Reaganas ir kokį vaidmenį atliko nostalgija ir kaltė?
Šią ypač svarbiu momentu dar prieš 50 metų prasidėjusią istoriją nagrinėjo „The Guardian“ žurnalistas Patrickas Wintouras, palietęs ir itin garsias istorines asmenybes.
Pateikiame antrąją straipsnio dalį.
Nesusivokė net ir geležinė M.Thatcher
Nepaisant įvairių JAV mėginimų (tarp kurių buvo ir pasiūlymas alternatyviai energijai) įkalbėti Europą atsisakyti sovietų dujų, Senasis žemynas ėjo kitu keliu. 1981 m. „Ruhrgas“ ir „Sojuzgazeksport“ sutarė, kad sovietai 25 metus kasmet tieks po 10,5 mlrd. kubinių metrų dujų.
Nedarbas Europoje buvo 9 proc. Žemyno pramonei reikėjo padidinti energijos atsargas. JAV argumentai dėl saugumo buvo atmesti, kaip neva amerikiečių bandymas suteikti savo naftai didesnę rinką.
Kai Maskva parėmė 1981 m. gruodį Lenkijoje įvestą karo padėtį, R.Reaganas manė, kad tokie šokiruojantys įvykiai privers Vokietiją stabdyti dujotiekį. Tų pačių metų gruodžio 19 d. Jungtinės Karalystės premjerei Margaret Thatcher rašytoje privačioje žinutėje jis ragino ją palaikyti griežtas sankcijas Sovietų Sąjungai.
R.Reaganas pabrėžė, kad toks žingsnis svarbus visai žmonijai ir gali būti „iššūkis tironijai iš vidaus“.
Bet sau nebūdingai M.Thatcher atsisakė ir R.Reaganui paaiškino, kad Vokietija „negali ir neatsisakys dujotiekio projekto.“
JAV priemonių ėmėsi viena – uždraudė amerikietiškoms kompanijoms dalyvauti dujotiekio projekte. 1982 m. vasarą R.Reaganas bandė priversti Europos įmones nedirbti su projektu, pritaikydamas antrąjį sankcijų paketą. Tokie veiksmai dabar yra įprastas ginklas JAV užsienio politikos arsenale. Tai ypač atsispindi Irane.
Tačiau tada tokie JAV veiksmai buvo laikomi kišimusi į Europos nepriklausomumą.
M.Thatcher Bendruomenių rūmams pareiškė: „Neteisinga, kad viena labai stipri šalis bando sustabdyti jau pasirašytų sutarčių įgyvendinimą“.
Lapkritį R.Reaganas atsisakė planų taikyti sankcijas.
Kovoje, kurioje Europa stojo į Vokietijos pusę, JAV pralaimėjo. Naujasis dujotiekis veikti pradėjo 1984-ųjų sausio 1-ąją.
Šlovinančių „Ostpolitik“ yra ir šiandien
Vokietijos skleidžiama politika apie prekybos įtaką laimėjo, o JAV pozicijos Rusijos atžvilgiu dar susilpnėjo po Berlyno sienos griūties 1989-aisiais. Komunizmo subyrėjimas tapo triumfo valanda tų, kurie aukštino dialogo ir įtakos per prekybą stiprumą.
2008-ųjų kovą F.W.Steinmeieris išdėstė savo požiūrį.
„Tai, ką „Ostpolitik“ pasiekė – dabar yra pripažįstama net ir tų, kurie politiką kritikavo, – pabrėždamas Europoje pasiektą taiką sakė jis. – Demokratiniams judėjimams Rytų Europoje tai atvėrė naujas galimybes, horizontus imtis veiksmų. Tai buvo lemiamas veiksnys, galiausiai baigiant konfrontaciją tarp dviejų blokų.“
Vokietijos kancleris Olafas Scholzas iki šių dienų išlieka tokio požiūrio šalininkas. Pernai jis pakartojo, kad „Ostpolitik“ prisidėjo prie Sovietų Sąjungos subyrėjimo ir paklojo demokratinį kelią į Europos Sąjungą daugumai Rytų Europos šalių.
Vienas Vokietijos socialdemokratų lyderių Larsas Klingbeilas taip pat tvirtino: „Ostpolitik“ buvo susivienijimo ir Šaltojo karo pabaigos pamatas. Dešimtmečius respublikos viduje buvo sutarimas, kad konfliktus galima numalšinti per dialogą. Mes neleisime apie tai blogai kalbėti.“
Įvardijo „Ostpolitik“ ydas
Bet nemažai istorikų ir rašytojų įsitikinę, kad rožėmis klotas „Ostpolitik“ kelias buvo klaidingas.
„Idėja, kad W.Brandto susitaikymo politika Maskvos atžvilgiu tiesiogiai lėmė Geležinės uždangos griūtį ir Vokietijos susivienijimą, yra mažų mažiausiai perdėtas situacijos supaprastinimas“, – teigė istorikas Janas Behrendsas.
Vokiečių žurnalistas Thomas Urbanas, naujos „Ostpolitik“ kritikuojančios knygos autorius, mano, kad šios krypties vaidmuo Berlyno sienos griūties ar Vokietijos susivienijimo istorijoje yra gerokai perspaustas.
„Sovietų Sąjungos griūtį lėmė R.Reagano gebėjimas sustiprinti kariuomenę ir rinkos užtvindymas pigia nafta“, – kalbėjo jis ir pabrėžė, kad Rusijos biudžetas tapo taip priklausomas nuo pajamų už energiją, kad kai 9-ajame dešimtmetyje naftos kainos dramatiškai krito, sovietų sąjungos gyvasties syvai išdžiūvo.
„Michailas Gorbačiovas nebegalėjo finansuoti užjūrio karų ir kitų sovietų respublikų. Bet šio argumento visiškai nebuvo debatuose Vokietijoje. Ypač kairėje“, – kalbėjo Th.Urbanas.
Jis pabrėžė, kad „Ostpolitik“ turėjo dvi paprastas ydas: manymą, kad Rytų Europoje politinių pokyčių galima pasiekti vien tik bendraujant su valdžios elitu, užuot pasitelkus civilių judėjimus bei įsitikinimą, kad „saugumas turi būti viso ko pagrindas.“
V.Putino atvykimą pažymėjo „Nord Stream“ sutartimi
Šimtmečio posūkyje didžiųjų pokyčių per prekybą šalininkai buvo viršūnėje. Kancleris G.Schroderis su augančiu pasitikėjimu stūmė strateginės partnerystės su Rusija idėją. 2001 m. jis pasakyti kalbos į Bundestagą pakvietė V.Putiną. Raiški vokiečių kalba ir pareiškimas, kad „Šaltasis karas baigėsi“, sulaukė daugybės simpatijų.
V.Putiną ryškiai palaikęs G.Schroderis matė puikų interesų tarp Europos, Vokietijos ir Rusijos derinį: saugumas, stabilumas, daugiašalė orientacija ir ekonominis augimas. Jis buvo įsitikinęs, kad V.Putinas „nori transformuoti Rusiją į demokratiją.“
Esant tokiam palankiam politiniam klimatui prorusiški Vokietijos lobistai ,kaip įtakingo Vokietijos komiteto ekonominiams santykiams su Rytų Europa pirmininkas Klausas Mangoldas ėmė siekti dar vieno dujotiekio statybų.
Šįkart užsigeista dujas iš Vyborgo į Vokietiją gabenti Baltijos jūros dugnu nutiesta linija – „Nord Stream“. Ši schema buvo labai prieštaringa, nes apėjo Lenkiją, Baltarusiją ir Ukrainą, taip sumažinant ne tik šių šalių pajamas, bet ir derybinę galią.
7,4 mlrd. eurų kaštus turėjo padengti privačios Vokietijos kompanijos BASF ir E.ON, o didžiąją dalį – Rusijos valdomas „Gazprom“.
Visi keliai veda pas G.Schroderį?
Šįkart protestai dėl Vokietijos ir Rusijos plano atskriejo ne tik iš JAV, bet ir iš buvusių Sovietų Sąjungos okupuotų šalių, kaip Lenkija ar Lietuva.
Tuometinis Lenkijos gynybos ministras Radoslawas Sikorskis planą palygino su 1939 m. Molotovo-Ribbentropo paktu, sudarytu tarp nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos.
Bet 2005 m. rugsėjo 8-ąją – 10 dienų iki G.Schroderio socialdemokratų pralaimėjimo A.Merkel konservatoriams – dalyvaujant „Gazprom“, BASF ir E.ON atstovams Berlyne buvo pasirašytas „Nord Stream 1“ projektas.
Per pasirašymo ceremoniją V.Putinas stovėjo šalia G.Schroderio.
Nuo šios akimirkos G.Schroderis visuomet būdavo išskiriamas, kalbant apie Vokietijos priklausomybę nuo Rusijos išteklių. Verta paminėti, kad per visą procesą jis tapo labai turtingas.
Bet buvęs įtakingas vokiečių diplomatas Wolfgangas Ischingeris neseniai teigė, kad G.Schroderis neturėtų būti kaltinamas dėl prieš 20 metų duoto leidimo statyti „Nord Stream“. Jis pabrėžė, kad tuomet dauguma politikų nekėlė klausimų apie žalingą priklausomybę nuo Rusijos energijos.
Panašiai sako ir G.Schroderis.
„Niekam neatrodė, kad tai gali tapti problema. Tai buvo kelias su mažiau problemų, užtikrinant dujas vokiečiams, didžiajai Vokietijos pramonei ir cheminei pramonei“, – tikino jis.
Niekas nepalaužė pasitikėjimo Rusija
Atrodė, kad nepaisant Vokietijos ir Rusijos santykių nesklandumų, niekas negali pakeisti religingo tikėjimo prekyba.
Net ir 2008 m. rugpjūtį pradėta Rusijos neva „taikos užtikrinimo operacija“ Gruzijoje, nei Rusijos dujų sustabdymas ginčo metu su Ukraina 2009-ųjų sausį, nei faktas, kad V.Putinas planavo sugrįžto į prezidento postą 2012-aisiais, taip pakeisdamas Dimitrijų Medvedevą, kuriuo šitaip tikėjo F.W.Steinmeieris.
2011 m. „Nord Stream“ pradėjo veikti. Vokietijos prekybos eksportas į Rusiją išaugo 34 proc. – iki 27 mlrd. eurų.
2014 m. prasidėjo Rusijos įsiveržimas į Ukrainą. Iš pradžių atrodė, kad Kremliaus veiksmai žymės lemtingą posūkį. A.Merkel aiškiai pasmerkė Rusiją: Krymo aneksija prieštaravo tarptautinei teisei. Buvo pritaikytos sankcijos ir Vokietijos eksportas į Rusiją smuko.
Jau per 2014-ųjų agresiją rimti Vokietijos žiniasklaidos leidiniai ėmė rašyti ilgas publikacijas, kuriose buvo ieškoma būdų, kaip Vokietija galėtų sumažinti grėsmingą priklausomybę nuo Rusijos energijos.
Dauguma pasiūlymų – kaip nauji suskystintų dujų terminalai, kurie leistų Vokietijai importuoti dujas iš Kataro ir JAV – aptariami ir dabar. O tai parodo, kiek mažai buvo pasiekta.
Praėjusį mėnesį kalbant su Kataro energetikos atstovu šis prisiminė, kaip jie penkerius metus bandė prasimušti į Vokietijos energijos rinką, bet kiekvieną kartą pamatydavo, kad kelias užblokuotas.
Kai kurios vokiečių sankcijos Rusijai galiojo ne vienerius metus, bet pokyčių per prekybą šalininkai po truputį atkūrė situaciją. Atrodė: ką bedarytų Rusija, jų pasitikėjimo tai nesumažins.
2015 m. rugsėjo 4 d. per Vladivostoko ekonomikos forumą, kuriame apsilankė ir V.Putinas, buvo pasirašyta „Nord Stream 2“ sutartis. Baltijos šalių pašonėje nubrėžta linija neįtikėtinai smarkiai padidino Vokietijos priklausomybę nuo Rusijos energijos.
Sutarta, kad „Gazprom“ perims Vokietijos dujų saugyklas, kas reiškė, kad Vokietijos energetikos rezervai atiduodami užsienio jėgoms.
Sutepė Vokietijos politinę grietinėlę?
Kietakaktišką Vokietijos atsisakymą įžvelgti priklausomybės nuo Rusijos pavojų bandoma paaiškinti įvairiomis teorijomis.
Viena versijų kaltę verčia ant socialdemokratų politikų ir biurokratų, kuriems buvo leista lengvai judėti tarp darbo V.Putinui ir valstybės įstaigų. Būtent jie dėjo daug pastangų manipuliuojant ES ir Vokietijos reguliavimo politika, kad įtiktų „Gazprom“.
Kyla klausimų ir dėl Vokietijos-Rusijos pramonės lobizmo, kurį simbolizuoja Vokietijos-Rusijos forumas, labai artimai siejamas ir iš dalimi finansuojamas būtent Rusijoje veikiančių Vokietijos kompanijų. Po Rusijos įsiveržimo į Ukrainą 2022-aisiais šio forumo veikla buvo sustabdyta.
Forumo kontrolės grupėje yra daug verslininkų, kurie dažniausiai turi interesų Rusijoje. Pirmininkas Matthias Platzeckas, ilgai vadovavęs Brandenburgo žemės vyriausybei ir trumpai buvęs socialdemokratų vadovas, atrodė nuoširdžiai šokiruotas dėl V.Putino karo: „Aš buvau neteisus, nes iki šiol maniau, kad tai, kas įvyko, yra neįmanoma.“
Istorikė E.Sarotte teigė: nėra jokių aiškių įrodymų, kad Vokietijoje verslo interesai politiniame lauke įgijo didesnę įtaką nei kitose valstybėse. Tačiau per daugybę metų Rusija pademonstravo, kad palenkti, o kai kuriais atvejais – sutepti Vokietijos politinę grietinėlę.
Didžiausia žala – dėl nostalgijos ir kaltės jausmo?
Lenkijos užsienio reikalų ministras Zbigniewas Rau per vizitą Berlyne gegužę Vokietijos „Ostpolitik“ pavadino fiasko. Jis sakė, kad Vokietijos pareiškimai apie prekybos priklausomumo vienas nuo kito politinę reikšmę nusirito iki lygio, kada tiesiog siekiant įgyti pranašumą pasitelkiama pigi energija.
„Ostpolitik“ psichologines šaknis tyrinėjantis žurnalistas Th.Urbanas pabrėžia, kad Rusijos ir Vokietijos santykiuose veikė dvi emocijos: nostalgija ir kaltė. Jis sako, kad istorijoje veikė „Otto von Bismarcko, kuris siekė sąjungos su Rusija ir ją laikė stabilumo Europoje ašimi, prisiminimas.“
Bet, pasak Th.Urbano, taip pat veikė ir faktas, kad Vokietija 1941 m. užpuolė Sovietų Sąjungą.
„Tai reiškė, kad buvo sunku kritikuoti Raudonąją Armiją ar sovietų represijas, nes jeigu tai darysi, tai reikš, kad pripažįsti didžiausius nusikaltimus istorijoje. Dėl šios priežasties Vokietija tapo akla juodajai Sovietų Sąjungos pusei. Todėl V.Putino propaganda kalba tik apie žuvusius Rusijos kariu, o ne tuos, kurie buvo nužudyti Ukrainoje ar Baltarusijoje“, – paaiškino jis.
Tad didžioji Vokietijos tikėjimo prekyba su Rusija dalis buvo labiau viltis, o ne apskaičiuotas ar racionaliai paremtas žingsnis.
„Vienu ar kitu atveju, atgailos reikia“
Dėl to dar būdamas užsienio reikalų ministru F.W.Steinmeieris nuolat ieškojo reformos ženklų, bet ignoravo ministerijos patarimus turėti planą „B“, jeigu paaiškėtų, kad Vokietijos tikėjimas Rusija yra klaidingas.
2016 m. F.W.Steinmeieris Jekaterinburgo universitete pasakė giliai nuoširdžią, beveik elegišką, kalbą apie tai, ar Vokietija ir Rusija vis dar gali viena kitą išklausyti. Jis pripažino, kad Krymo aneksija buvo žemiausias santykių taškas, bet vylėsi, kad dialogas vis dar įmanomas ir skatino abi puses neatsukti viena kitai nugaros.
Tai buvo kalba žmogaus, kuris jautė, kad per pasaulį ritasi nauja banga ir bijojo, jog jo tikėjimas dialogu nebeatspindi sunkesnių laikų dvasios.
„Politinėse diskusijose mes kartais girdime nuomones žmonių, kurie nė trupučio nėra suinteresuoti išgirsti kitus. Tai žmonės, kurie jau turi nuomonę apie kitą pusę, kurie net nesivargina skaityti, nes jie mano jau turį atsakymą“, – sakė F.W.Steinmeieris.
Jis teigė, kad tarp Vakarų ir Rusijos atsiranda pleištas. F.W.Steinmeieris kalbėjo, kad bijo diplomatiją ir taiką keičia ideologijos vedamos nuotaikos.
Dėl ryšių su Rusija Vokietijos prezidentui Kijevas yra nurodęs nesilankyti Ukrainoje, į kurią kviečiami įvairiausi politikai. V.Zelenskis pabrėžė F.W.Steinmeierio veiklą siekiant padėti Rusijos interesams Vokietijoje.
F.W.Steinmeieris „neturėtų kristi ant kelių – kaip tai 1970 m. Varšuvoje padarė W.Brandtas, atsiprašęs už savo tautos padarytus karo nusikaltimus – bet turėti blaivia galva įvertinti, kas tiksliai įvyko, kad šitiek laiko Vokietija laikėsi blogos politikos Rytų atžvilgiu. Vienu ar kitu atveju, atgailos reikia.“
Tekstas parengtas pagal „The Guardian“ žurnalisto Patricko Wintouro publikaciją.
