Tiek didmiesčių, tiek mažesnių miestelių parduotuvėse dirbantys Ukrainos piliečiai jau nieko nebestebina. Prekybininkai mielai juos priima į darbą ir padeda mokytis tiek profesinių įgūdžių, tiek lietuvių kalbos.
Daugiausia pabėgėlių iš karo niokojamos Ukrainos darbą surado lietuviškame prekybos tinkle „Maxima“ – čia jų jau yra 254.
Sunkiausia – linksniai
Sostinės „Akropolyje“ esančioje didžiausioje Baltijos šalyse „Maximos“ parduotuvėje šiuo metu dirba per dešimt ukrainiečių. Dauguma jų – salės darbuotojai.
Tačiau yra ir tokių, kurie jau galėtų dirbti tiesioginį darbą su klientais. Nieko stebėtino, nes „Maximos“ tinklas sudarė sąlygas mokytis lietuviškai – pamokos vyksta nuotoliniu būdu, o ukrainiečiams padeda startuolis Mokosi.lt.
„Viskas išmokstama, tik jūsų linksniavimas gana sudėtingas, – šypsojosi A.Doroševa. – Kaip ir giminės.
Antai pas mus arbata yra vyriškosios giminės – „čai“, o pas jus – moteriškosios. Kai mėginu kalbėti lietuviškai, mintyse vis tiek sukasi gimtoji kalba, todėl tenka atidžiai rinktis žodžius.“
Išvykti teko greitai
A.Doroševa su vyru ir dviem vaikais į Lietuvą atvyko iš Malinovkos – nedidelio miestelio, esančio trys dešimtys kilometrų nuo Charkovo.
Vasario 24-ąją Rusijai užpuolus Ukrainą šeima nebeilgai ištvėrė savo namuose. Mat Malinovka yra tarsi karinis miestelis, jame įkurdinti Ukrainos pajėgų sandėliai. Kai vienas jų buvo susprogdintas užpuolikų, Doroševai nusprendė, kad saugiausia būtų pasitraukti.
„Kovo 4-osios vakarą susirinkome daiktus, pažįstamo paprašėme iš pat ryto nuvežti į Charkovo geležinkelio stotį. Iš ten išvykome į Lenkiją, tik joje neužsibuvome, tranzitu keliavome tiesiai į Lietuvą“, – pasakojo moteris.
Jos teigimu, šeima iš anksto buvo numačiusi, kad prireikus trauksis būtent į mūsų šalį. Tam buvo ne viena priežastis.
„Pirmiausia čia yra daug rusiškai kalbančių ir suprantančių žmonių, todėl paprasčiau adaptuotis. Antra, mano vyras jau anksčiau yra dirbęs Lietuvoje – jis yra statybininkas. Dabar jis irgi dirba statybose“, – pasakojo Ala.
Atvykę jie kreipėsi į karo pabėgėlių iš Ukrainos registracijos centrą ir Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugiją. Ukrainiečiai laikinai buvo apsigyvenę pas juos priėmusią vilniečių šeimą, kuriai iki šiol yra labai dėkingi. Visą tą laiką jie ieškojo būsto nuomai, tačiau surasti buvo gana sudėtinga.
„Nežinau, galbūt žmonės abejoja, ar Ukrainos piliečiai turės darbo ir pajamų, kad susimokėtų už nuomą, tačiau pagaliau pavyko rasti butą Kalvarijų gatvėje. Nors buvo labai sunku, užtat dabar išties džiaugiamės“, – sakė A.Doroševa.
Pasiteiravo ir surado
Kaip ji atsidūrė „Maximoje“? Labai paprastai – moteris tiesiog užėjo pasiteirauti, ar yra darbo vietų. Atsakymas buvo teigiamas – žinoma, galima pradėti nors ir dabar. Tad A.Doroševa čia dirba jau du su puse mėnesio.
„Kolektyvas labai puikus, direktorė – irgi. Visi sutiko labai šiltai. Dabar toks įspūdis, kad čia dirbu jau visą gyvenimą“, – pasakojo ukrainietė.
Pagal išsilavinimą ji – medicinos sesuo, tačiau ja jau senokai nedirba.
Pastaruosius metus ji dirbo stambioje logistikos įmonėje, kuri aprūpindavo prekėmis didelį Ukrainos parduotuvių tinklą ir jo sandėlius, todėl prekybos sritis jai nėra svetima.
Gali planuoti laiką
Kalbos barjero Ala tvirtino Lietuvoje nejuntanti, galbūt sudėtingiau susikalbėti su jaunimu. Kita vertus, juk ji mokosi lietuviškai – jau gali pasisveikinti, ko nors paklausti ar atsakyti.
„Akropolyje“ Alai, kaip ir visiems čia esančios „Maximos“ darbuotojams, tenka dirbti keturias dienas iš eilės, po to laukia tiek pat poilsio dienų. „Geras grafikas, nes gali planuoti laisvas dienas, ilgiau pabūti su vaikais, pasivaikščioti“, – pasakojo moteris.
Šeima jau susipažino su Vilniumi, o jaunesnysis sūnus, kuriam dabar septyneri, ir su lietuviška švietimo sistema – jis mokosi sostinės Šv.Kristoforo progimnazijoje. Tuo metu vyresnysis septyniolikametis studijuoja nuotoliniu būdu.
A.Doroševa su atžalomis porą kartų lankėsi ir šeštadieniais sostinėje rengiamoje stovykloje vaikams iš Ukrainos, o kadangi šie renginiai dabar iš Šiuolaikinio meno centro persikėlė į atvirą erdvę prie Baltojo tilto, žadėjo ir toliau juose dalyvauti.
Laukia progos sugrįžti
Nors visa šeima patenkinta ir gyvenimu, ir darbu Vilniuje, A.Doroševa pasakojo, kad tai tik laikinas etapas.
„Nėra dienos, kad nepagalvočiau apie savo namus. Kai tik galėsime, būtinai į juos sugrįšime. Tiesa, mūsų svajonių namas, kurį pasistatėme patys, jau nukentėjo nuo karo“, – gailėjosi moteris.
O jis Malinovkos apylinkėse tebevyksta – ten toliau verda mūšiai, tačiau miestelis nėra ištuštėjęs. Ten liko ir nemažai Doroševų giminaičių – vyro tėvai, Alos teta, kuriai jau per 85-erius. „Jie nenori išvažiuoti, sako, kaip jau bus, taip“, – kalbėjo moteris.
Pasirengti reikia ir darbdaviams, ir kolegoms
Nuo karo neramumų bėgantys ir į Lietuvą atvykstantys ukrainiečiai yra nauja patirtis šalies darbdaviams.
Daugelis Lietuvos verslo įmonių atvėrė duris pabėgėliams, tačiau neretai kyla klausimų, kaip priimti skaudžių išgyvenimų patyrusius žmones, kad naujoje aplinkoje jie jaustųsi saugiai ir ramiai.
„Kaip bendrauti su naujais darbuotojais, kurie yra karo pabėgėliai, – vienas dažniausiai šiuo metu darbdaviams kylančių klausimų. Kokių temų vengti? Ar kalbėti apie karą? Šie klausimai natūralūs“, – pabrėžia Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos psichologė ekspertė darbui su pabėgėliais, socialinių mokslų daktarė Valentina Demidenko.
Psichologė pateikė kelias įžvalgas ir patarimus, kaip panaikinti bendravimo kliūtis tarp senbuvių ir naujokų ir darbovietėje išlaikyti gerą atmosferą. Ji sutiko, kad iš anksto apgalvotai visos organizacijos mastu pasiruošti pabėgėlių priėmimui ir integracijai labai svarbu.
„Vis dėlto tam tikros bendravimo ribos geriausiai nustatomos tiesiog per pirmąją pažintį, laisvai bendraujant. Pakanka draugiškai paklausti ukrainiečių, ar su jais galima šnekėti apie karą ir kitomis temomis, ar tai pernelyg skaudu.
Naujokams vertėtų paaiškinti, jog kolegos nenori įžeisti, kad čia aplink visiems svarbu, kaip jaučiasi agresiją patyrę žmonės“, – dalijasi patarimais V.Demidenko.
Kalbėdama apie savo patirtį ji sako, kad dalis pabėgėlių iš Ukrainos užtikrina, jog gali laisvai kalbėtis apie karą, o kita dalis prašo šios temos neaptarinėti, nes atmintyje iškyla labai stipri baimė ir siaubas.
Jos teigimu, darbdaviai turėtų atsižvelgti ir į psichologinės pagalbos galimybes. „Svarbiausia – žmogiškumas, kuris prasideda nuo to, kad kolegos ir vadovai naujiems komandos žmonėms skiria dėmesio ir laiko, galbūt net tampa savotiškais vedliais, mentoriais“, – sako V.Demidenko.
Ukrainiečiams entuziazmo mokytis nestinga
„Esame didžiausias šalies darbdavys, todėl iš Ukrainos nuo karo pabėgusiems žmonėms iškart atvėrėme galimybių kelią, kad darbas jiems suteiktų tvirtą pagrindą po kojomis. Įmonėje esame subūrę specialistų komandą, kuri operatyviai sprendžia užsieniečių įdarbinimo formalumus.
Pas mus dirbantys ukrainiečiai nuolatos sako, kad pagerėjus situacijai Ukrainoje pasiruošę grįžti namo. Darbas jiems padeda bent laikinai užmiršti nelaimes ir patirtą karo siaubą. Stengiamės, kad šis laikas jiems būtų kuo saugesnis, ramesnis ir emociškai stabilesnis“, – sakė „Maximos“ Komunikacijos ir įvaizdžio departamento direktorė Ernesta Dapkienė.
Didžioji dalis karo pabėgėlių yra ukrainietės moterys, kurios į Lietuvą atvyko su vaikais ar vyresnio amžiaus šeimos nariais.
„Stengiamės kaip įmanoma sudaryti lankstų grafiką, nes suprantame, kad žmonės turi pasirūpinti ne tik savimi, bet ir į Lietuvą atvykusiais savo artimaisiais, ypač mažamečiais vaikais“, – pabrėžė E.Dapkienė.
Pasak jos, esamų „Maximos“ darbuotojų atsiliepimai apie naujuosius kolegas iš Ukrainos yra pozityvūs. Šie darbuotojai yra paprasti, nuoširdžiai bendraujantys, smalsūs, atidžiai mokosi atlikti naujus darbus.
„Išties žavi ukrainiečių entuziazmas ir atkaklumas mokytis lietuvių kalbos ir daugiau sužinoti apie Lietuvą. Džiaugiamės, kad naujieji kolegos labai noriai priėmė galimybę mokytis ir pažinti mūsų šalį būtent per kalbą. Nuotoliniuose mokymuose dažniausiai dalyvauja visa iš Ukrainos atvykusi šeima“, – pasakojo E.Dapkienė.
Visi prekybos tinkle „Maxima“ įdarbinti karo pabėgėliai iškart gauna papildomą sveikatos draudimą, todėl turi galimybę greitai bei patogiai naudotis privačių ir valstybinių gydymo įstaigų paslaugomis. Taip pat teikiamos nuotolinės anoniminės psichologų konsultacijos.
