Kaip nutiko, kad pastaruosius dešimtmečius geriausiai veikianti Europos ekonomika virto bejėgiška Rusijos įkaite, kai kalbama apie apsirūpinimą pirmiausiai dujomis?
Klausimas – sunkus ir reikalaujantis gilaus žvilgsnio į tolimą praeitį.
Lemtingasis vasaris
1970-ųjų vasario 1-oji: Eseno miesto „Kaiserhof“ viešbutyje susirinko Vokietijos ir Rusijos aukšto rango politikai ir dujų sektoriaus vadovai. Visi čia atvyko atšvęsti Rusijos-Vokietijos dujotiekio pirmosios sutarties pasirašymo.
Po 9 mėnesius trukusių labai intensyvių derybų dėl dujų kainų parašai padėti – vamzdynas bus teisiamas nuo Sibiro iki Vakarų Vokietijos sienos, Bavarijoje esančio Marktredvico. Nuspręsta, kad Rusijai bus parduota 1,2 mln. tonų vokiškų dujų vamzdžių. Paskolą Maskvai pasiūlė 17-os Vokietijos bankų konsorciumas.
Žinodamas, kad Rusija savaime reiškia didelę riziką, Vokietijos bankų vyriausiasis finansų derybininkas Friedrichas Wilhelmas Christiansas nusprendė imtis apsaugos priemonių ir kreipėsi paskolos į federalinę valdžią.
„Aš salto be apsauginio tinklo nedarau. Ypač tada, kai esu ant lyno“, – paaiškino jis.
Sutartis buvo naudinga abiem pusėms: Vokietija turėjo tiekti techniką ir aukštos kokybės pramoninius gaminius Rusijai, o ši – suteikti žaliavos Vokietijos pramonei.
Aukšto slėgio vamzdžiai ir jiems būtina infrastruktūra turėjo didelį potencialą susaistyti abi valstybes, nes projektui reikėjo tarpusavio pasitikėjimo, bendradarbiavimo ir abipusės priklausomybės.
Tačiau tai nebuvo vien tik komercinė sutartis. Tą išdavė ir viešbutyje pasirodęs Vokietijos ekonomikos ministras Karlas Schilleris.
Vadinamosios „Ostpolitik“ – naujos Rytų politikos, skirtos santykiams su Sovietų Sąjunga ir kitomis šalis, kurią inicijavo kancleris Willy Brandtas – šalininkams tai buvo ypatingas politinis momentas.
Pagal išsilavinimą ekonomistas K.Schilleris sutartį apibūdino kaip bandymą „normalizuoti politinį ir žmogišką santykį su Rytų kaimynais.“
Tokie sentimentai sulaukė plojimų, bet kai kurie stebėtojai įvykius įvertino kaip pavojingą ėjimą.
Prieš pat pasirašant sutartį NATO diskretiškai kreipėsi į Vokietijos ekonomikos ministeriją. Teirautasi apie saugumo klausimus.
Ministerijoje už dujų departamentą atsakingas Norbertas Plesseris patikino NATO, kad nėra reikalo jaustis neramiai: Vokietija niekada netaps priklausoma nuo Rusijos ir jos dujos nesudarys nė 10 proc.
Praėjus pusei amžiaus – 2020-aisiais – Rusija tiekė daugiau nei pusę Vokietijos natūralių dujų ir apie trečdalį kuro, kurį vokiečiai sunaudoja namų šildymui, fabrikams ir automobiliams. Apytikriai pusė Vokietijos anglių importo, kuris yra kertinis šalies plieno gamybai, atvyksta iš Rusijos.
Skausminga ironija
Taikos metu sudaryta sutartis buvo tarsi draugiškas atsisukimas į buvusį priešą. Jis virto agresijos įrankiu. Vokietija dabar finansuoja Rusijos karą prieš Ukrainą.
Per pirmuosius du Rusijos įsiveržimo į Ukrainą mėnesius Vokietija už Rusijos energiją sumokėjo beveik 8,3 mlrd. eurų. Šiuos pinigus Maskva panaudojo rublio kurso saugojimui ir dabar į Ukrainos pozicijas Donbase skriejančios artilerijos amunicijos įsigijimui.
Per karo laikotarpį Europos Sąjungos (ES) šalys Rusijai už energiją jau atseikėjo apie 40 mlrd. eurų – dvigubai daugiau nei yra skyrusios pagalbai Ukrainai.
Ironija labai skausminga.
„30 metų vokiečiai mokė Ukrainą apie fašizmą. Kai fašizmas iš tiesų atėjo, Vokietija jį apmokėjo, o ukrainiečiai žuvo kaudamiesi“, – rašė itin garsus istorikas Timothy Snyderis.
„Aš klydau. Mes visi klydome“
Kai Vladimiras Putinas vasario 24-ąją nurodė pradėti įsiveržimą į Ukrainą, Vokietija susidūrė su labai konkrečia problema. Šalies sprendimas nusisukti nuo atominės energijos ir perėjimas nuo anglies reiškė, kad Vokietija turi vos kelias alternatyvas Rusijos dujoms.
Berlynas buvo priverstas pripažinti, kad nepaisant už to slypėjusių motyvų, tapimas priklausomiems nuo Rusijos energijos buvo katastrofiška klaida. Užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock sakė, kad Vokietija nesiklausė, ką sako nuo sovietų režimo kentėjusios šalys, kaip Baltijos valstybės ar Lenkija.
Norbertas Rottgenas, buvęs aplinkosaugos ministras ir Angelos Merkel Krikščionių demokratų sąjungos narys, pabrėžia, kad Vokietijos valdžia gerokai per lengvai pasidavė pramonininkų spaudimui gauti pigių dujų ir visiškai ignoravo geopolitines grėsmes.
Šių metų vasarį Vokietijos žaliosios ekonomikos ir klimato apsaugos ministras Robertas Habeckas teigė, kad Rusijos dujų milžinės „Gazprom“ saugyklos per žiemą buvo „sistemiškai ištuštintos“, o to tikslas – į viršūnę pakelti kainas ir taip vykdyti politinį spaudimą.
Tai buvo skausmingas Rusijos jėgos suardyti energijos tiekimą pavyzdys.
„Aš klydau. Mes visi klydome“, – tiesiai šviesiai prisipažino buvęs Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Schauble.
Per pastarąsias savaites netgi Vokietijos prezidentas Frankas-Walteris Steinmeieris, toteminė socialdemokratų figūra ir didžiausias prekybos tarp Rytų ir Vakarų šalininkas Vokietijoje, ėmė ir atsitraukė. Dabar jis tikina, kad sutikdamas dėl naujų po jūra einančios dujų linijos statybų neteisingai suprato Rusijos siekius.
„Mano palaikymas „Nord Stream 2“ projektui buvo aiški klaida. Mes laikėmės santykių, kuriais Rusija jau nebetiki, ir dėl to mus įspėjo mūsų partneriai“, – balandį pripažino daugybės Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio kritikos sulaukęs F.W.Steinmeieris.
Tai – neįtikėtinas prisipažinimas žmogaus, kuris 1998–2005 m. buvo socialdemokratų kanclerio Gerhardo Schroderio administracijos vadovas bei solidžiai apdovanotas ir išgirtas V.Putino lobistas.
A.Merkel vyriausybėje F.W.Steinmeieris buvo užsienio reikalų ministras. Jis yra prisiekęs „Wandel durch Handel“ – koncepcijos, kad prekyba ir dialogas gali lemti socialinius ir politinius pokyčius – gerbėjas.
Nepaisė daugybės įspėjimų
Bet kaip Vokietija atsidūrė tokioje situacijoje?
Kai kurie sako, kad kai V.Putinas 2011 m. paskelbė sugrįžtantis į prezidento postą, A.Merkel privalėjo pamatyti, jog jis Rusiją kreipia autoritarine kryptimi.
Po Rusijos įsiveržimo į Ukariną 2014-aisiais Vokietija nepadarė nė vieno žingsnio, kad pristabdytų rusiškų dujų tiekimą. Ir nors A.Merkel grasino įvesti tiesiog luošinančias prekybos sankcijas, Vokietijos pramonininkai įkalbėjo ją to nedaryti.
O kai kurie kaltę verčia dar prieš 50 metų priimtiems gerokai ilgesnio poveikio sprendimams, kuriuos lėmė klaidingas įsitikinimas, kad autoritarines valstybes įmanoma pakeisti per prekybą.
Vokietijos socialdemokratai dabar peržiūri, ar „Ostpolitik“ kryptis, pirmą kartą išaiškinta įsimintinoje 1963-ųjų Egono Bahro, tuometinio kanclerio Willy Brandto artimo patarėjo, kalboje, per ilgą laiką neišsikraipė. Šios politinės filosofijos didžiausiu pasiekimu yra laikoma Berlyno sienos griūtis.
Bet einant istorijos pėdsakais – įvairiais įrašais ir prisiminimais – aiškėja, kaip dažnai ir kaip stipriai Vokietija buvo įspėta. Pradedant nuo pastaruoju metu skandalingai nuskambėjusio Henry Kissingerio, kuris neseniai pareiškė, kad Ukraina turėtų atiduoti jau Rusijos okupuotas teritorijas, idant pasibaigtų karas.
Bet 1970-aisiais H.Kissingeris buvo teisus, kai pasakė, kad Vokietija sudarė paktą, kurio gailėsis.
Tų metų balandžio 9-ąją jis rašė prezidentui Richardui Nixonui rašė: „Keletas žmonių Vokietijoje ar užsienyje mano, kad W.Brandtas parsiduoda Rytams, bet jiems kelia nerimą, ar jis sugebės kontroliuoti tai, ką pradėjo.“
Per kitus 50 metų Vokietija kovojo su daugeliu JAV prezidentų dėl augančios šalies priklausomybės nuo rusiškos energijos. Per šias kovas Vokietijos užsienio reikalų ministerijoje išsivystė manymas, kad tik vokiečiai gali iš tikro suprasti Sovietų Sąjungą, o amerikietiškasis antikomunizmas yra naivus.
Klaidas lėmė ir išdidumas?
7-ajame dešimtmetyje Vakarų Vokietija pati bandė atverti tiesioginį komunikacijos kanalą su sovietų vadais.
Toks siekis kėlė didelę įtampą su JAV. Vos tik sulaukdavo amerikiečių kritikos, vokiečiai iškart imdavo kalbėti apie savo unikalų statusą.
„Aš negaliu įsivaizduoti, ar yra kas nors labiau suinteresuotas tęsti darbus dėl tarpvalstybinių santykių ir balanso Europoje nei Vokietijos žmonės, kurie priversti gyventi dviejose valstybėse“, – Vokietijos Bundestage 1980-ųjų sausį sakė tuometinis užsienio reikalų ministras Hansas-Dietrichas Gencheris.
Jo žodžius lydėjo skambūs plojimai.
Bet kodėl 1989-aisiais griuvus Berlyno sienai Vokietija ir toliau atsisakė klausyti kitų? Čia vaidmenį galėjo atlikti kaltė dėl prieš Sovietų Sąjungą per Antrąjį pasaulinį karą vykdytų žiaurumų.
Kaip ir išdidumas, ir tikėjimas, kad per „Ostpolitik“ pavyko nukalti santykius su Maskva.
Vokietija iš dalies tapo dviguba savo praeities kaline – persekiojama ir įvykdytų siaubingų nusikaltimų, ir įsitikinusi, kad dėl žiaurumų atliekami veiksmai yra teisingi.
Išsiskyrę keliai su JAV
8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiuose vykę konfliktai tarp Vokietijos ir JAV, įtraukę du labai skirtingus prezidentus – Jimmy Carterį ir Ronaldą Reaganą – buvo vieni aštriausių transatlantinių mūšių nuo Antrojo pasaulinio karo.
„Visi nesutarimai buvo iš dalies dėl to, kad Vakarų Vokietija per Šaltojo karo laikotarpį demonstravo užsienio politikos nepriklausomumą, o tai kai kuriems JAV lyderiams labai nepatiko“, – sakė istorikė Mary Elise Sarotte.
J.Carteris ir vokiečių kancleris Helmutas Schmidtas vienas kitam jautė mažai pagarbos. JAV prezidentas kanclerį laikė pernelyg valdomu nuotaikų, o H.Schmidtas savo autobiografijoje J.Carterį kritikavo kaip idealistą, kuris nieko nežinojo apie Europą ir „buvo per mažas žaidimui“.
Abu lyderiai nesutarė ne tik asmeniškai, bet ir esminiais klausimais. Vienas jų – kaip Rusijoje užtikrinti žmogaus teises.
1979-aisiais H.Schmidtas ir J.Carteris priėmė vadinamą dvigubo kelio sprendimą, pagal kurį NATO tobulintų Europoje turimus atominius ginklus, bet tuo pat metu bandytų su Rusija pasiekti susitarimą dėl ginkluotės kontrolės.
Abu priėjimo prie problemos keliai buvo labai skirtingi.
H.Schimdtui niekada netrūko pasitikėjimo savimi, bet kaip ir dauguma tos eros vokiečių, jis savyje nešiojo gilų gėdos jausmą dėl skausmingų prisiminimų apie karą.
Kancleris tikėjo: žinant apie Rusijos atominę galią, Vakarų Vokietijai labai svarbu, jog Rytų blokas būtų stabilus. Savo autobiografijoje jis rašė, kad prekybos su Rusija santykių tikslas – sukurti „didesnę sovietų priklausomybę nuo europietiškų produktų“, o tai turėjo vesti prie „didesnės Europos įtakos“ Maskvos politikai.
O 1973-aisiais smogus naftos krizei H.Schmidtas buvo galutinai įtikintas, kad Sovietų Sąjunga yra gerokai patikimesnė tiekėja Vokietijai nei Persijos įlankos valstybės.
J.Carteris manė, kad Sovietų Sąjungai didesnę įtaką gali padaryti prekybos stabdymas. 1978 m., reaguodamas į Maskvos sprendimą įkalintu du sovietų disidentus Aleksandrą Ginzburgą ir Anatolijų Ščaranskį, J.Carteris apribojo dviejų šakų JAV eksportą – tyrinėjimams skirtos įrangos ir naftos bei natūralių dujų pramonės vystymui skirtus komponentus.
„Ilgalaikiai trikdžiai būtų prieš pačios Sovietų Sąjungos interesus“
Taip Europos reikalai vienu metu ėjo į skirtingas puses. Didelė Vokietijos verslo delegacija į Maskvą išvyko net ir po sovietų įsiveržimo į Afganistaną 1979-aisiais.
Sovietų „Sojuzgazeksport“ ir Vakarų Europos šalių „Ruhrgas“ bei „Gaz de France“ užbaigė derybas dėl milžiniško dujų projekto – 4500 km linijos iš Urengojaus, esančio Vakarų Sibire.
Skaičiuojama, kad šis susitarimas Vokietijos priklausomybę nuo Rusijos dujų padidino nuo 15 iki 30 proc.
Kai Vokietijos ministrai peržvelgė įspėjimus dėl saugumo, padarė išvadą, kad nėra jokios netinkamo Rusijos elgesio su savo partnere grėsmės. Priežastis buvo paprasta.
„Ilgalaikiai trikdžiai būtų prieš pačios Sovietų Sąjungos interesus“, – paskelbė ministerija.
H.Schmidtas gegužės 5-ąją telefonu J.Carteriui paaiškino, kodėl palaiko dujotiekio liniją: „Tarpusavyje prekiaujantys vienas į kitą nešaudo.“
Tai buvo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą išgarsėjusios Normano Angello teorijos, kad ekonomikų persipynimas karą paverčia nepelningu ir savaime iracionaliu, priminimas.
J.Carteris atsakė: „Europiečiams nėra naudinga tikėtis, kad mes duosime lazdą, o jie tarpusavyje varžysis, kuris turės didžiausią morką.“
1980-aisiais H.Schmidtas parašė: „Kalbėjimas apie Vokietijos ekonomikos priklausomybę nuo Maskvos tokiu lygiu, kad pareiškiama, jog tai turės pakankamai didelę įtaką užsienio politikai, rodo abejingumą ir netgi žalą.“
Žinant dabartinę Vokietijos situaciją, šie žodžiai yra visiškai neteisingi.
R.Reaganas nuspėjo, ko siekia Sovietų Sąjunga
Po J.Carterio H.Schmidto laukė gerokai rimtesnis varžovas – tradicinis antikomunistas R.Reaganas. Naujojo JAV prezidento akimis, Vokietijos prekyba su Rusija prieštaravo Vakarų saugumui.
Jo požiūrį formavo ir 1981 metų liepą Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) pateiktas vertinimas, kuriame buvo parodyta aiški tendencija: nuo 1970 m. iki 1980 m. sovietų dujų eksportas į Vakarų Europą padidėjo nuo 1 mlrd. iki 26,5 mlrd. kubinių metrų per metus.
CŽV įspėjo R.Reaganą, kad Urengojaus dujų projektas ne tik paspartins Sovietų Sąjungos augimą, bet ir praturtins juos 8 mlrd. JAV dolerių, kuriais sovietai galės stiprinti kariuomenę.
Negana to, tai Sovietų Sąjungai suteiktų dar vieną priemonę spausti, kurią jie panaudos platesniam diplomatiniam puolimui, o šis būtų nukreiptas į bandymą Vakarų šalis priimti Sovietų Sąjungos požiūrį į Rytų ir Vakarų santykių problemas.
Skambiuose debatuose JAV ambasadorė Jungtinėse Tautose Jeane Kirkpatrick pareiškė: „Mes nuolat girdime, kad mūsų sąjungininkai jau dabar yra reikšmingai priklausomi nuo rusiškų dujų: Prancūzija – 15 proc., Vokietija – 30 proc.“
H.Schmidtas tada patikino amerikiečius, kad jeigu Sovietų Sąjunga sustabdytų dujų tiekimą, Vokietija galėtų be jų verstis 6 mėnesius.
Šiandien matome, kad Vokietija būtų priversta iškart pradėti taupyti ir skirstyti energiją.
Tekstas parengtas pagal „The Guardian“ žurnalisto Patricko Wintouro publikaciją.
