„Klausimas, mano akimis, galėtų būti ne tik apie tai, ar padidinti trečiąjį ketvirtį 25 baziniais punktais, bet ir apie tai, keli galėtų būti padidinimai trečiąjį ketvirtį. Galbūt pirmasis didinimas turėtų būti ne 25 baziniais punktais, o ir daugiau“, – interviu naujienų agentūrai ELTA teigė G. Šimkus.
Nors infliacijai euro zonoje mušant visų laikų rekordus, ECB jau kalba ir apie skatinančiosios turto pirkimo programos (TPP) užbaigimą, tačiau Lietuvos banko valdybos pirmininkas pažymi, kad bet kokie pinigų politikos pokyčiai turėtų būti daromi palaipsniui. Jis akcentuoja, kad atsargumas būtinas siekiant išvengti žalingo skubotų pinigų politikos sprendimų poveikio ekonomikos augimui.
Tačiau euro zonos Centrinio Banko Valdančiosios tarybos nario įsitikinimu, nepaisant to, kad ši finansų institucija jau nutraukė TPP bei 1,85 trilijono eurų vertės Specialiąją pandeminę pirkimo programą (SPPP), net ir priėmus sprendimą didinti bazines palūkanų normas, pinigų politika savo poveikiu ekonomikos augimo dar neturėtų prislopinti.
„Palūkanų normos padidinimas dar nereiškia, kad pinigų politika nebus skatinančioji. Ji bus griežtinama, bet savo poveikiu ji toliau bus skatinančioji“, – tvirtino Lietuvos banko vadovas.
Interviu Eltai G. Šimkus taip pat pasidalino įžvalgomis apie tai, ar Lietuvai nekyla rizika dėl infliacijos veikiamo spartaus atlyginimų augimo prarasti eksporto konkurencingumą ir taip atsidurti recesijoje. Be to, jis pateikė vertinimą, kiek skatinančioji pinigų politika prisidėjo prie to, kad būtų išvengta ekonomikos nuosmukio per COVID-19 pandemiją, bei pateikė savo požiūrį į ECB sprendimų įtaką dabartinėms infliacijos tendencijoms, kurios ženkliai viršija pačios finansų institucijos keliamą 2 proc. metinio kainų augimo tikslą.
– Europos centrinio banko vadovė Christine Lagarde jau užsiminė, kad tikėtina, jog trečiojo ketvirčio pabaigoje bus atsisakoma neigiamų palūkanų normų. Ar manote, kad toks sprendimas yra apskritai reikalingas ir kiek dvejonių tarp ECB Valdančiosios tarybos narių dar pasigirsta?
– ECB Pinigų politikos ateities gairėse yra aiškiai išdėstytas mechanizmas, kokia seka priimamas sprendimas dėl pagrindinės palūkanų normos didinimo. Pati pradžia yra turto pirkimo programos pabaiga. Ją planuojama baigti trečiąjį ketvirtį ir, aš manau, kad ji baigsis kaip galima greičiau. Trečiojo ketvirčio pradžioje. Kita sąlyga, kad po kurio laiko bus galima pradėti didinti pagrindinę palūkanų normą.
Matant tai, kas vyksta Lietuvos ir euro zonos ekonomikoje – beprecedenčius infliacijos lygius... Lietuvoje tokie lygiai buvo matomi jau seniai. Kai kuriose euro zonos valstybėse tokių lygių taip pat jau labai seniai nebuvo. Matant infliacijos lūkesčius ir saugantis, kad jie neatsiskirtų nuo siektino infliacijos lygio, kuris yra 2 proc. vidutiniu laikotarpiu, kad neįsisuktų darbo užmokesčio ir kainų spiralė, kad darbo užmokestis nepradėtų būti didinamas todėl, jog yra tikimasi dar didesnės infliacijos, mano galva, reikia imtis šių priemonių, kurios yra nukreiptos būtent į infliacijos grąžinimą į 2 procentų lygį vidutiniu laikotarpiu. Vėlgi, 25 baziniais punktais padidinti pagrindinę bazinę palūkanų normą liepos mėnesį, manau, šis sprendimas pribrendęs.
Pasakyčiau taip, kad klausimas, mano akimis, galėtų būti ne tik apie tai, ar padidinti trečiąjį ketvirtį 25 baziniais punktais, bet ir apie tai, keli galėtų būti padidinimai trečiąjį ketvirtį. Galbūt pirmasis didinimas turėtų būti ne 25 baziniais punktais, o ir daugiau? Apie tai turėsime diskutuoti ir priimti sprendimą ECB.
Be abejo, diskusijos pagrindą sudarys ne tiesiog nuomonių apsikeitimas, bet statistiniai ir ekonominiai duomenys, prognozės, kurios šiuo metu yra rengiamos, rinkos dalyvių lūkesčių apklausos. Tai suformuos visą sprendimo priėmimo bazę.
Birželio pradžioje bus Valdančiosios tarybos posėdis. Mano vertinimu, jame bus apsispręsta dėl turto pirkimo programos užbaigimo liepos pradžioje. Liepos mėnesį mes turime kitą ECB Valdančiosios tarybos posėdį. Mano nuomone, pagrindinė palūkanų norma bus didinama. Turi būti didinama. Diskusija turėtų būti apie tai, ar tikrai tik 25 baziniais punktais.
– Iš tos retorikos, kurią girdžiu, jūsų pasvarstymai, Latvijos centrinio banko pirmininkas panašiai kalba, kad šiuos sprendimus reikėtų priimti kuo greičiau, kad infliacija neįsisiūbuotų. Tai kaip suprantu, kažkokių abejonių, kad bus sprendimas, nėra. Klausimas yra, koks tas didinimas turėtų būti?
– Aš galiu kalbėti už save. Nenoriu kalbėti už kitus daugiu kaip dvidešimt žmonių. Mano galva, šitas sprendimas yra pribrendęs. Ta pinigų politikos normalizacija, ji jau prasidėjo ir vyksta. Pandeminė turto pirkimo programa buvo užbaigta kovo mėnesį. Turto pirkimo programos apimtys sumažintos iki 20 mlrd. birželį. Formuluotės, kokie numatomi pinigų politikos sprendimai, tapo gerokai aiškesnės ir konkretesnės.
– Nors dėmesio centre dažniausiai ir yra palūkanų normų sprendimai, ECB per pandemiją apskritai ėmė vykdyti ir vadinamąsias nekonvencines pinigų politikos priemones. Tikriausiai tokios priemonės, kaip turto pirkimo programa, iki šiol tik teoriniu lygmeniu buvo apsvarstomos. Kiek, jūsų nuomone, šios priemonės prisidėjo prie to, kad per pandemiją būtų galima išbristi iš galimo ekonomikos nuosmukio, nes palūkanų normos jau iki tol buvo nekeičiamos praktiškai dešimtmetį iki pandemijos?
– Turto pirkimo programos, privačių ir valstybių skolos vertybinių popierių, jos buvo pradėtos dar 2015 metais. Kartais mes vis dar kalbame apie jas kaip nestandartines. Susiklostė praktika, kad tos priemonės, kurios buvo naudojamos iki didžiosios finansų krizės 2008 metais, jos yra standartinės, o tos kitos, kurių reikėjo padidinti pinigų politikos veiksmingumą po to, kai Europa kapanojosi iš didžiosios finansų krizės sukeltų pasekmių – nestandartinės. Prisiminkime, kad buvo ir valstybės skolų krizė kai kuriose euro zonos valstybėse. Vėlgi tai atskirose valstybėse didino tiek palūkanų normą, tiek euro zonos finansų rinkos fragmentaciją. Tai čia dar atskiri uždaviniai, kuriuos turėjo spręsti Europos Centrinis Bankas.
Taigi tos pinigų politikos priemonės, kurios prieš tai nebuvo taikytos, tapo vadinamosiomis nestandartinėmis. Bet vėlgi, su pinigų politikos strategijos peržiūra, kuri baigėsi 2021 metais, aš manau, kad pinigų politikos priemonių arsenale jos jau tapo įprastinėmis. Tik, be abejo, tam, kad jos būtų taikomos, turi susiklostyti tam tikros aplinkybės. Ir tos aplinkybės turėtų būti kažkiek ypatingesni negu įprastiniai ekonomikos aktyvumo pokyčiai.
Kalbant apie šių, vis dar, pavadinkime, nestandartinių priemonių efektyvumą, susidūrus su pandeminiu šoku, iš šios ekonominės smegduobės, į kurią pakliuvo ne tik euro zonos, bet ir viso pasaulio ekonomikos, buvo išbrista gerokai greičiau negu iš didžiosios finansų krizės 2008 metas sukeltų pasekmių.
Kuo šis kartas buvo kitoks, kad fiskalinė ir monetarinė politika veikė koja kojon. Tandeme. Ir turto pirkimo programos buvo viena iš tų sąlygų, kad vyriausybės, išlaikant nefragmentuotą euro zonos finansų rinką, galėjo efektyviai pasiskolinti rinkoje, finansuoti būtinąsias reikmes. Ne tik vyriausybės, įmonės taip pat leido obligacijas, galėjo finansuoti savo įsipareigojimus.
Be abejo, situacijai rinkoje rimstant, artėja sprendimas, kad šios priemonės, papildomas skatinimas per pinigų politiką nėra reikalingas ir tada nuo šių priemonių yra atsitraukiama.
Skatinamoji pinigų politika 2018–2021 metas euro zonos ekonomikos augimą papildomai skatino apie 0,5 proc. procentinio punkto. Prisiminkime, kad tuo metu ir buvo siekiama, jog tas ekonomikos aktyvumas būtų didesnis.
Lietuvoje mes irgi skaičiavome, rezultatai panašūs. Lietuvos bankas, įgyvendindamas ECB pinigų politiką, taip pat prisidėjo prie to, kaip sėkmingai Lietuva susidorojo su COVID–19 pandemija ekonomine prasme – 2020 metais šalies ekonomika nekrito.
Kitas dalykas, kuris padeda viską sustatyti į savo vietas: pagalvoti, o kas būtų buvę, jeigu tokių pinigų politikos priemonių nebūtų buvę taikyta. Juk anuomet buvo net tokių pranašų, kurie kalbėjo apie galimą euro zonos griūtį. Mes niekada negalėsime pragyventi realybėje scenarijų „kas būtų, jeigu būtų“. Bet kaip galvojimo pratimas – tai yra labai naudinga.
Deja, bet nauja katastrofa, t.y. Rusijos agresija prieš Ukrainą, vėl pakeitė mūsų ekonominį paveikslą. Labai smarkiai pakeitė. Ir tuo metu, kai pasaulio ekonomika, Europos ekonomika, Lietuvos ekonomika lipo iš tos duobės ir iš tų pasekmių, kurias sukūrė COVID–19 pandemija.
– Dar kalbant apie paskaičiavimus, kiek prisidėjo skatinamoji pinigų politika prie BVP augimo. Tai, kaip suprantu, Lietuvoje taip pat tai 0,5 proc. punkto? Apie kurį laikotarpį čia kalbama?
– Čia yra vertinamas 2021 metų ekonomikos augimas, kuris buvo 5,1 proc. Iš jų apie 0,5 proc. punktais didesnis augimas dėl to, kad buvo taikoma skatinamoji pinigų politika. Reikia nepamiršti, kad viena iš problemų, į kurias taikė nestandartinės pinigų politikos priemonės, buvo ne tik sustiprinti skatinamąjį poveikį, bet ir užtikrinti, kad euro zonos finansų rinka nebūtų fragmentuota. Buvo žemos palūkanų normos, kas leido mūsų šaliai sutaupyti milžiniškus išteklius. Mes skaičiuojame apie 30 mln. eurų nuo COVID–19 pandemijos pradžios. Jeigu pažvelgtume per visą skolinimosi horizontą, nes jau yra pasiskolintos lėšos, kurios bus grąžintos ateityje žemomis palūkanomis, tai čia skaičiuojame per 0,5 mlrd. eurų sumą.
– Tuomet galime sakyti, kad dabartinė infliacija, kurią matome, štai, preliminariais duomenimis, 18 proc. gegužę, yra ta kaina, kurią mes mokame už greitesnį išėjimą iš pandemijos pasekmių?
– Manau, kad taip negalima kelti šio klausimo, nes į šią infliaciją įeina labai daug dedamųjų. Mano akimis, šiuo metu viena svarbiausių dedamųjų yra būtent tai, kas vyksta pasaulyje šiuo metu.
Infliacinius šokus išskaidykime į kelias dalis. Pirmasis infliacinis šokas yra energijos kainos, toliau žaliavų kainos ir maisto kainos. Taip, čia yra dalis pandeminio atoveiksmio. Bet kainų augimas, mano galva, būtų pradėjęs slopti, jeigu nebūtų nutikę kitų dalykų. Antra, verta paminėti, kad esame pasaulio ekonomikos dalis ir, pavyzdžiui, kad ir nulinė Kinijos COVID-19 politika, be jokios abejonės, paveikė tiekimo grandines. Paveikė pramonės prekių kainas. Sutrūkinėjusios tiekimo grandinės būtų atsigavusios geriau, bet prie sutrūkinėjusių tiekimo grandinių prisidėjo karo Ukrainoje veiksnys, kuri irgi yra svarbi tranzitui šalis.
Jeigu dabar būtume 2021 metų viduryje ir svarstyme, jeigu nebūtų šių geopolitinių veiksnių, aš manau, mes jau būtume artėję prie infliacijos grįžimo į labiau suvokiamą lygį. Deja, įvyko force majeure. Kai kam force majeure, o Rusija, neabejoju, planavo visą tai. Šių svarbių infliacijos dedamųjų kainos yra išnaudojamos geopolitiniais tikslais.
Trečia, verta pastebėti dar vieną labai svarbų dalyką. Trukmės horizontą. Trumpuoju laikotarpiu verslai gali sugerti savikainos didėjimą, bet ilgesniuoju laikotarpiu savikaina persikelia į platesnį prekių ir paslaugų kainų didėjimą. Tai pradeda keisti infliacijos lūkesčius ir tada centriniai bankai pradeda reaguoti. Centrinis bankas su pinigų politikos priemonėmis negali numušti pasaulinių naftos, dujų, javų kainų. Bet kai tai pradeda kaskaduotis į platesnes prekių ir paslaugų grupes, kai lūkesčiai pradeda atitolti nuo infliacijos tikslo, kai kyla grėsmė, kad darbo užmokestis gali pradėti augti todėl, kad tikimasi tolesnio kainų augimo, tada centriniai bankai pradeda stiprinti savo atsaką pinigų politikos priemonėmis.
– Kalbant apie pinigų kiekį euro zonoje. Gal yra atlikti jūsų skaičiavimai, kiek pinigų kiekis (M1) išaugo euro zonoje ir Lietuvos rinkoje per pandeminį laikotarpį?
– Lietuvoje nuo 2019 m. gruodžio iki šių metų balandžio M1 padidėjo 42 proc. – 11 mlrd. eurų. Dažnas pasakymas, kad centrinis bankas tiesiog spausdina pinigus. Bet šiuolaikinė finansų sistema veikia kiek kitaip. Europos Centrinis Bankas antrinėje rinkoje perka skolos vertybinius popierius ir, grąžindamas finansinius išteklius į finansų sistemą, mažina palūkanų normas ir tuo pačiu savo balanse įgauna turtą, t.y. skolos vertybinius popierius. Bet jis, didindamas finansų sistemos likvidumą, užtikrina, kad ji gali toliau vystyti veiklą. Ją finansuoti bet kuria forma: tiesioginiu skolinimu, perkant kitus skolos vertybinius popierius ir panašiai. Per tai atsiranda galimybė paskatinti ekonomikos aktyvumą.
Spartesnį indėlių augimą Lietuvoje lėmė kelios priežastys: santykinai geresnė ekonomikos situacija 2020–2021 metais nei euro zonos vidurkis, šalies įmonės sėkmingai didino eksportą per pandemiją, t.y. gavo pinigus iš užsienio, bet mažai pirko investicinių prekių užsienyje, dėl sutrikusios pasiūlos ir pinigai laikinai užsilaikė Lietuvoje. Visa tai sudarė prielaidas sparčiam darbo užmokesčio augimui per pandeminį laikotarpį. Be to, Vyriausybė skolinosi užsienyje ir teikė paramą įmonėms ir gyventojams, o gyventojai gavo darbo užmokesčius, valstybės paramą, bet mažiau išleido užsienyje dėl pandemijos: nekeliavo, pirko ir vartojo Lietuvoje. Apibendrinant, ne pats pinigų kiekis, bet geresnė ekonominė situacija ir stipri vietinė paklausa, esant pasiūlos sutrikimams dėl pandemijos ir karo, augino kainas sparčiau nei eurozonoje. Spartus darbo užmokesčio augimas taip pat kėlė paslaugų kainas, nes tai yra esminė paslaugų savikainos dalis, lemianti infliacijos kreivę.
– O paskaičiavimai, kad euro zonoje pinigų kiekis išaugo penktadaliu, yra realūs?
– Taip, bet normalu, kad ekonomikoms atsigaunant ir augant, auga ir pinigų kiekis. Jeigu ECB vykdoma pinigų politika būtų buvusi kitokia, nebūtų skatinančioji, ar tuomet mes gyventume geresnėje realybėje, kurioje ekonomika nebūtų augusi. Man atrodo, reikia žiūrėti iš įvairių perspektyvų.
– Paminėjote, kad infliacijos rodikliai jau buvo matomi dar praėjusių metų pabaigoje, ECB jau turėjo duomenis. Taip, visą laiką pabrėžė, kad tai laikina, kad nėra pakankamai duomenų, jog 2 proc. infliacijos tikslas tikrai bus viršijamas ilguoju laikotarpiu. Tačiau ta pati skatinančioji turto pirkimo programa yra baigiama tik šį birželį. Atsižvelgiant į tai, kad ECB jau turėjo duomenis, ar jus tenkina tas turto pirkimo programos užbaigimo tempas, ar visgi norėjosi, kad kai kurios priemonės būtų užbaigtos greičiau?
– Vėlgi, mes turime vertinti pinigų politikos sprendimus ne iš dabarties, bet iš to taško, kuriame jie buvo priimami ir kiek tada buvo informacijos. Tiesa yra ta, kad iš tikrųjų praėjusių metų pabaigoje euro zonos infliacija jau buvo nustebinanti savo augimu. Bet čia aš turėčiau prisiminti, kad tuo metu vis dar vyko diskusijos, pavyzdžiui, ar iš tikrųjų užbaigti pandeminę turto pirkimo programą, kaip suplanuota, 2022 metų kovą.
Ir praėjusių metų rugsėjį ar lapkritį tai nebuvo taip visiškai aišku, kaip atrodytų aišku dabar žiūrint atgal. Ir gali būti, kad priemonės, kurios buvo svarstomas tuo metu, remiantis tuo metu prieinama informacija, dabar galbūt ir kelia klausimą, kodėl tą dalyką išvis svarstėme.
Bet gruodžio mėnesį šių metų vasario pradžioje buvo nujautimas, kad kažkas vyksta žaliavų ar energijos rinkoje, kažkokia nematoma ranka įsikiša ir stabdo tiekimą, stabdo pasiūlą. Bet nepagautas ne vagis. Tik po vasario 24 dienos įvykių daug dalykų paaiškėjo. Po vasario 24 dienos, manau, mes nuėjome visą evoliuciją infliacijos prasme. Visą pokytį, kad ta infliacija, kuri buvo numatoma, jog pradės slopti, ji ne tik nenuslopo, ji netgi ir išaugo.
– Apibendrinant tas netradicines priemones, kokios jos dar lieka? Turto pirkimo programa birželį dar bus vykdoma už 20 mlrd., bet jau bus užbaigiama. Specialioji pandeminė pirkimo programa jau yra užbaigta, tačiau iš jos gautos lėšos yra reinvestuojamos toliau. Tai kokios dar skatinamosios priemonės lieka, be palūkanų normų, kurios dabar tikriausiai bus pagrindinis akcentas.
– Lieka reinvestavimo galimybės, jų horizonto trumpinimas. FED'as taip pat, kaip žinoma, pradės supirkto turto apimčių mažinimą. Vėlgi, vykdomas jau paminėtas pinigų politikos normalizavimas. Palūkanų normos padidinimas dar nereiškia, kad pinigų politika nebus skatinančioji. Ji bus griežtinama, bet savo poveikiu ji toliau bus skatinančioji.
Reikia matyti dvi medalio puses. Jeigu įsivaizduotume – yra priekalas ir kūjis. Tarkime, priekalas yra ekonomikos aktyvumas, o kūjis yra infliacija. Per vidurį yra pinigų politika. Darydamas sprendimus dėl infliacijos, tuo pačiu slopini ekonominį aktyvumą.
Pinigų politika yra veiksmingiausia, kai infliacija yra sąlygota įkaitusios ekonomikos, didelio ekonomikos aktyvumo. Šiuo metu mes turime infliacinius procesus, kai ekonomikos aktyvumas yra peržiūrimas žemyn. Pavyzdžiui, Europos Komisijos prognozėse šių metų euro zonos augimas peržiūrėtas nuo 4 proc. iki 2,7 proc. Labai drąsiai judant, kaip kai kurie siūlo, pinigų politikos griežtinimo prasme, slopinant aktyvumą slopini ir infliaciją, bet ar iš tikrųjų nori slopinti ekonomikos aktyvumą, kai jis slopsta savaime dėl kitų priežasčių.
Todėl ne veltui ir ECB prezidentė Ch. Lagarde kalba apie laipsniškumą, apie nuoseklumą. Tai yra balanso ieškojimas. Turbūt blogiausia, ką šioje jautrioje aplinkoje gali padaryti, tai priskaldyti malkų staigiais poelgiais. Kai yra didžiulis netikrumas, turi judėti, bet tai nereiškia, kad didžiuliais žingsniais. Žinai, kur judi, ko sieki – 2 proc. infliacijos vidutiniu laikotarpiu, bet apgalvotais žingsneliais, kad nepakenktum ekonomikai ir žmonių pajamoms.
– Bet ar tai nėra problema, kad Europos Centrinis Bankas dabar, kai infliacija euro zonoje tris keturis kartus viršija jūsų pačių išsikeltą tikslą, netgi negali nutraukti skatinamųjų pinigų politikos priemonių, nes rinka yra tiek pripratinta prie pigių pinigų politikos? ECB tarsi įsivarė save į kampą, nes negali spręsti infliacijos problemos. Tai ar neįžvelgiate čia problemos, kad tam tikru laikotarpiu galbūt buvo šiek tiek uždelsta?
– Grįžkime prie pradžios. Kodėl yra infliacija, kokios yra jos pagrindinės priežastys.
– Yra kelios dedamosios. Kaip suprantu, jūs sutinkate, kad viena iš jų kažkokia dalimi yra ir Centrinio Banko politika?
– Pirmas dalykas yra energijos, žaliavų ir maisto kainos ir jų pasaulinis augimas. Antra dalis yra pramonės prekių pasaulinis augimas dėl COVID-19 pandemijos, tiekimo trikdžių, nulinės COVID-19 politikos Kinijoje. Trečias dalykas – yra šių veiksnių kaskadavimas į platesnį prekių ir paslaugų brangimą. Lietuvoje dar yra darbo užmokesčio klausimas. Štai yra kelios dedamosios.
Klausimas dabar yra toks: kiek Centrinio anko pinigų politika gali paveikti tas dedamąsias, kurios yra už jo kontrolės ribų. Pavyzdžiui, pasaulinės žaliavų kainos, energijos kainos. Dujų, naftos, javų kainos nulemtos geopolitinių priežasčių. Ar Centrinis Bankas gali tai paveikti?
– Bet ekonomikoje iš esmės yra dvi dalys – paklausa ir pasiūla. Manau, sutinkate, kad būtent pasiūlos pusę pinigų politika itin veikia.
– Be abejo, buvo galima ir netaikyti skatinančiųjų nestandartinių pinigų politikos priemonių susidūrus su COVID-19 pandemija tam, kad nebūtų pasekmių vėliau. Tuomet būtų buvusios pasekmės anuomet, nebūtų išbrista iš ekonominės depresijos tuo metu.
Grįžtame prie to paties, kad būtina derinti savo pinigų politikos priemonių veiksmingumą pagal tą tikslą, į kurį taikoma. Tai yra 2 proc. infliacija vidutiniu laikotarpiu. Be to, kaip galima mažiau paveikti jau dabar slopstantį ekonomikos aktyvumą. Nepamirškime šio veiksnio.
Suprantu, kad diskusijoje mes kartais vertiname infliaciją ir sakome, kad pinigų politika veikia ją. Pinigų politika veiksmingiausia, kai infliacija yra sąlygota didžiulės visuminės paklausos, didžiulio ekonomikos aktyvumo ir galbūt netgi vykstančių perkaitimo procesų. Tada per pinigų politikos priemones stabdai šiuos procesus, bet tai yra paklausos pusėje, kai žmonės daug uždirba, jie nori pirkti, vartoti ir pradeda augti infliacija. Tuo metu skatinama nukelti savo vartojimo sprendimus į ateitį, taupyti.
Dabar mes turime visiškai atvirkščią procesą. Aktyvumas ir taip slopsta. O kainos auga. Mes norime pristabdyti infliacijos įsigalėjimą plačiau, norime sugrąžinti lūkesčius į savo teritoriją arba nenorime jų paleisti, kad jie atitrūktų, bet kartu nenorime pakirsti ekonomikos augimo.
– Kalbant apie ateities perspektyvą. Užsiminėte, kad darbo užmokesčio augimas gali būti nulemtas infliacijos tendencijų, kad žmonėms susiformuos lūkestis, jog jų atlyginimai turi lygiagrečiai augti. Kai kurie ekonomistai sako, kad spartus atlyginimų augimas gali paveikti Lietuvos pramonės konkurencingumą, o tai ilgesniu laikotarpiu gali nuvesti į recesiją. Kaip suprantu, jūs irgi įžvelgiate tokią riziką, kad spartus atlyginimų augimas irgi gali paveikti šalies ekonomikos raidos perspektyvas?
– Jūs labai gerai pasakėte. Tai yra rizika. Mes tai ir turime vertinti kaip riziką. Lietuvoje darbo užmokestis per dešimt metų išaugo du su puse karto. Per tą patį laikotarpį kainų lygis išaugo 40 proc. Mes labai daug kalbame apie einamąjį laikotarpį ir aš suprantu, kad tai skaudi tema mažiausias pajamas gaunantiems žmonėms, todėl Vyriausybė ėmėsi sprendimų, kad būtent jų pajamų lygį kilstelėti. Bent jau kompensuoti, kad žmonės nepatirtų realios perkamosios galios sumažėjimo. Galbūt nebus padidėjimo, kaip anksčiau, bet bent jau nemažės.
Bet grįžtant prie konkurencingumo, darbo užmokesčio augimo temos, tai ne pirmieji metai, kai Lietuvoje darbo užmokestis auga dviženkliais arba artimais jiems skaičiais. Konkurencingumas per tą laiką taip pat nemažėjo, o Lietuvos įmonių eksporto dalis augo.
Riziką reikia vertinti, bet būtų labai negerai, jeigu darbo užmokestis augtų ne tik todėl, kad vyksta darbuotojų persiskirstymas, jaučiamas jų trūkumas vienose ar kitose šakose, auga noras pritraukti juos į aukštesnę pridėtinę vertę kuriančius sektorius, bet todėl, kad smarkiai auga kainos ir dėl to reikia padidinti darbo užmokestį net ir mažiau produktyviuose sektoriuose. Čia yra toji rizika.
Ne mažiau svarbus klausimas, kaip keisis mūsų ekonomika. Ir čia yra pozityvių dalykų, kad mes po truputį, bet judame link aukštesnės pridėtinės vertės kūrimo ir galime mokėti didesnius atlyginimus. Ne viena krizė buvo. Ir didžioji finansų krizė, ir Rusijos sankcijos 2014 metais, bet mūsų verslas parodė išradingumą ir sugebėjo atrasti kitas rinkas.
Aš priimu galimą konkurencingumo mažėjimą kaip riziką, kurią mes turime stebėti. Bet ar ji dabar tikrai realizuojasi, negaliu teigti.
