Įmonių, kurios gali džiaugtis turėdamos tokios pigios energijos šaltinį ir nesibaiminti, kad dėl kokių nors priežasčių kurui naudojamos biomasės kaina šoktelės kelis kartus, Lietuvoje yra daug.
Visos tradicinės medienos apdirbimo bei kitų pramonės šakų įmonės, tokios kaip AB „Žemaitijos pienas“, UAB „Neo Group“, AB „Amilina“, UAB „Vilniaus degtinė“, AB „Snaigė“, UAB „Philip Morris Lietuva“, UAB „Kurana“ – tai tik kelios iš daugelio Lietuvoje žinomų įmonių, kurios savo technologinių procesų užtikrinimui naudoja iš biokuro pagamintą energiją.
Atmetus tokias įmones, kaip AB „Orlen Lietuva“, AB „Achema“, AB „Lifosa“, kurioms dujos technologinių procesų užtikrinimui yra būtinos, net 35–40 procentų likusių šalies įmonių jau naudojasi biokuro teikiamais privalumais.
Pasak V. Baturo, jei prie biokuro nuspręstų pereiti ir likusi dalis įmonių, preliminariais skaičiavimais, Lietuva galėtų sumažinti metinį dujų poreikį 200–250 mln. kubinių metrų.
Biokuro pradininkai – pramonės įmonės
Nors daugelis mano, kad biokuro naudojimas ne šildymui, o technologinių procesų užtikrinimui pramonės įmonėse yra naujovė, biokuro naudojimo ištakų reikėtų ieškoti pramonėje.
Didžiausiu postūmiu ieškoti alternatyvių energijos šaltinių tapo aštuntą dešimtmetį pasaulį sukrėtusi naftos krizė. Į biokurą pirmiausia atsigręžė tos įmonės, kurios tokio kuro turėjo.
Lentpjūvės, medienos apdirbimo, baldų pramonės fabrikai Skandinavijos ir kitose tokią pramonę turėjusiose šalyse gamybines atliekas ėmė naudoti jiems reikiamos energijos gavybai.
Įvertinus biokuro teikiamus privalumus jį, pirmiausia Skandinavijos šalyse, imta naudoti ir centriniam šildymui.
„Net ir Lietuvoje pirmosios biokuro katilinės atsirado pramonės įmonėse. Viena pirmųjų biokuro katilą įsirengė Klaipėdoje veikusi lentpjūvė, kuriai po lentų išpjovimo likusios atraižos ir pjuvenos kėlė tik nepatogumą. Į sąvartyną jas išvežti brangu, o į kaupus supiltos pjuvenos pūva, kelia dvoką, gali net užsidegti.
Pastačius biokuro katilą iš biomasės gautą energiją ši lentpjūvė ėmė naudoti medienos džiovinimui, o likusią dalį pardavinėti, nes ėmė rastis ir ne su medienos pramone susijusių biokuro vartotojų.
Jei dabar man kas pasakytų, kad Lietuvoje medienos apdirbimo pramonėje dar yra kokia ne biokurą technologinių procesų užtikrinimui naudojanti įmonė, aš labai nustebčiau“, – sako V. Baturo.
Biokuras ir ne tik šildymui šiuo metu yra naudojamas daugelyje šiltnamių, jo privalumais jau spėjo įsitikinti ir įvairių pramonės šakų atstovai.
Ne medienos biomasę, o gamybos atliekas – lukštus, sėlenas ir kt. – biokurui naudoja ir nemažai Lietuvos grūdų perdirbimo įmonių, tokių kaip UAB „Galinta“, UAB „Ekofrisa“ ar UAB „Grainmore“. Biokurą gamybai reikiamos energijos pagaminimui šiuo metu naudoja netgi kai kurios Lietuvos chemijos pramonės įmonės – UAB „Neo group“, UAB „Orion Global Pet“.
Džiaugiasi 4–5 kartus pigesne energija
Pasak V. Baturo, Lietuvos įmonėse technologinių procesų užtikrinimui naudojamos dujos biokuru ženkliai imtos keisti prieš 8–10 metų.
„Anksčiau biokuru dujas pakeitę pramonininkai galėjo džiaugtis 3–4 kartus pigesne energija, o dabar ženkliai šoktelėjus dujų kainoms, biokuro naudotojams megavatas energijos kainuoja 4–5 kartus pigiau nei tiems, kurie naudoja dujas.
Tokį kainų skirtumą sąlygojo ne tik keliskart pabrangusios dujos, bet ir galimybė pramonininkams įsigyti biokuro pigiau už centralizuoto šildymo tiekėjus.
Šilumininkai biokurą naudoja tik pusmetį, o kitą pusmetį jo poreikis sumažėja 80–90 procentų.
Pramonės įmonės net 90–95 procentus biokuro naudoja technologinių procesų užtikrinimui ir tik nežymi jo dalis naudojama patalpų šildymui ir karštam vandeniui gaminti.
Pastoviai biokurą naudojantys pramonininkai biokuro tiekėjams yra auksiniai klientai, kuriems taikomos ženklios nuolaidos.
Lietuvoje biokuro tiekimas yra išvystytas, konkurencija šioje srityje didelė, todėl pastoviai biokurą perkantys pramonininkai turi gerą derybinę poziciją prieš biokuro tiekėjus“, – sako V. Baturo.
Biokuras turi neginčijamų privalumų
LITBIOMA direktorė neneigia, kad kūrenti dujinius katilus būtų paprasčiau – biokuro kūrenimas technologiškai sudėtingesnis procesas. Tačiau biokuras prieš dujas turi neginčijamų privalumų.
„Pramonės įmonėms svarbu produkcijos savikaina ir pelnas. O tai iš esmės sąlygoja technologiniams procesams reikiamos energijos kaina.
Pigi energija – ne vienintelis biokuro privalumas. Tokia įmonė savo produktus gali reklamuoti kaip pagamintus naudojant atsinaujinančius energijos šaltinius arba žaliąją energiją. Vakarų vartotojams tai imponuoja“, – tvirtina V. Baturo.
Pasak LITBIOMA direktorės, klausimų apie biokuro naudą jau nebeturėtų kilti.
„Liko tik vienas klausimas – kodėl Lietuvoje, kur taip išvystyta biokuro pramonė, dar yra tokia galimybe nepasinaudojusių įmonių. Tarkime, Skandinavijos šalyse jau sunku rasti pramonės įmonę, kuri nesinaudotų biokuru“, – sako V. Baturo.
Investicijos atsiperka per 2–3 metus
Panorus dujinį katilą pakeisti biokuro katilu didelių problemų įmonėms nekyla.
„Bankai jau yra finansavę ne vieną tokį projektą, todėl kreditus geromis sąlygomis teikia noriai. Biokuro tiekėjų Lietuvoje yra daug, todėl jo tiekimas – stabilus. Pavyzdžių, kaip įsirengti biokuro jėgainę – pilna.
Technologijų tiekėjų ir specialistų galinčių tai padaryti taip pat netrūksta.
Biokuro katilas yra technologiškai sudėtingesnė sistema už dujinį katilą, tačiau neteko girdėti, kad kokiai nors įmonei nebūtų pavykę susirasti biokuro jėgainę prižiūrėti gebančio specialisto. Tokius specialistus ruošia ir Lietuvos universitetai“, – sako V. Baturo.
Apsisprendus pramonės įmonėje naudojamą dujinį katilą pakeisti biokuro katilu, jau po pusantrų metų galima džiaugtis jo privalumais. Rekonstrukcija trunka 12–15 mėnesių. Dar kelių mėnesių reikia projekto parengimui ir finansavimo klausimų sprendimui.
Tokios investicijos ilgaamžiškumas 15–20 metų. Anksčiau ji atsipirkdavo per 3–5 metus, o esant dabartinėms dujų kainoms atsipirktų per 2–3 metus.
Nauda ir verslui, ir valstybei
Paklausta apie dujinių katilų keitimo į biokuro katilus naudą V. Baturo pamini net kelis privalumus.
„Pirmiausia – neabejotina ekonominė nauda. Antra – ramybė dėl kuro kainų. Niekas negali pasakyti, kiek dujos kainuos kitąmet. Biokuro kaina už dujų kainą gerokai mažesnė buvo dar iki jų drastiško pabrangimo. Biokuro rinkoje yra konkurencija, kuri eliminuos nepagrįstą šio kuro kainų kilimą.
Biokuro Lietuvoje turime pakankamai, todėl kalbos, kad pritrūkus baltarusiško biokuro, ištiks krizė, taip ir liko kalbomis. Niekas jau seniai iš Baltarusijos to biokuro neveža, o katilai kūrenasi.
Valstybinės miškų urėdijos specialistai sako, kad jie biokuro gali paruošti nepalyginamai daugiau. Tai belieka jį naudoti.
Trečias biokuro pliusas – aplinkosauga. Reikalavimai šioje srityje griežtėja. Europos Sąjungoje stambūs iškastinio kuro naudotojai turi pasirūpinti aplinkos taršos leidimais. Tai reiškia papildomas išlaidas.
Nors dabar tokių taršos leidimų reikia tik stambioms daugiau 20 megavatų energijos sunaudojančioms įmonėms, tačiau pastebimas ES politikų siekis tą galios ribą mažinti.
Naudodamas ne iškastinį kurą, o biokurą parodai, kad tau rūpi ne tik aplinkosauga, bet ir savo atsakomybę visuomenei.
Ir penkta – naudodamas biokurą tu paremi savo šalies ekonomiką pradedant technologijų įsisavinimu, statybomis, ir baigiant vietinio biokuro naudojimu. Be to, sukuriama daugiau kaip 7000 darbo vietų. Pinigai už energijos šaltinius lieka Lietuvoje, geresnis importo ir eksporto balansas“, – sako V. Baturo.
Pasigenda valstybės dėmesio
V. Baturo teigimu, šiuo metu biokurą savo technologinių procesų užtikrinimui naudoja 35–40 procentų tai daryti galinčių Lietuvos įmonių, kuriose per metus generuojama apie 200 megavatų energijos.
Iškastinį kurą savo reikmėms tebenaudojančių įmonių energetinė galia siekia apie 250–300 megavatų.
Šiai daliai įmonių dujas pakeitus biokuru kasmet būtų galima sutaupyti 200–250 milijonų kubinių metrų dujų. O tai reiškia, kad iškastinio kuro importuotojams mokamos didžiulės pinigų sumos liktų Lietuvoje ir čia kurtų pridėtinę vertę.
Nors tai būtų naudinga ne tik verslininkams, bet ir pačiai valstybei, tačiau, pasak V. Baturo, valstybinio požiūrio šioje srityje pasigendama.
„Verslininkai iš valstybės turėtų jausti paskatą sukti šiuo keliu. Kažkokios aiškios įmonių energetikos renovacijos programos nėra. Verslininkai turi patys ieškoti galimybių šioje srityje ir nėra skatinami tai daryti. Tam tikros programos yra „pakištos“ po kitomis programomis, o į verslą orientuoti gamybininkai paprasčiausiai neturi nei laiko, nei galimybių klaidžioti po tokius paramos programų labirintus.
Būtų paprasčiau, jei informacijos apie paramą ar paskatą keičiant pramonės įmonėse naudojamus iškastinio kuro katilus į biokuro katilus būtų galima rasti vienoje taip ir pavadintoje programoje“, – sako Lietuvos biomasės energetikos asociacijos LITBIOMA direktorė V. Baturo.
Eleonora Budzinauskienė
