„Straiko“ gaminamą beržų sulą žino ir Prancūzijoje, Lenkijoje, ir daugelyje kitų valstybių. Neseniai įmonės vadovas Gintaras Didžiokas grįžo iš verslo misijos Sicilijoje, – Italijoje.
„Ten tikrai niekas nieko nežino apie beržų sulą, tačiau kai paragavo, visi buvo sužavėti. Ekologiškų prekių parduotuvės laukia, kol nusiųsime jiems bandomąją partiją. Sveikatai palankūs, ekologiški produktai ten turi paklausą ir ji didėja“, – apie perspektyvas kalbėjo įmonės generalinis direktorius, bendrasavininkis G.Didžiokas.
Tačiau optimizmą temdo neprognozuojamai brangstantys energetiniai ištekliai. Kirba nerimas, ar taip sparčiai toliau kylančios jų kainos neprivers apskritai stabdyti gamybos.
„Pernai sausį už dujas sumokėjome 3 tūkst. eurų. Jau tai mums nemažai. Tačiau šį sausį gavome 11 tūkst., kovą – 12 tūkst. eurų sąskaitas, pernai gruodį ji buvo didžiausia – 16 tūkst. eurų. Pagal patvirtintą dujų kainą balandį sąskaita bus dvidešimt keli tūkstančiai. Produkcijos gaminame tiek pat – energetikos sąnaudos produkcijos vienetui išaugo šešis kartus“, – skaičiavo „Straiko“, kuris be sulos gamina ir maistą kūdikiams, vadovas.
Negali pakelti kainos
Energetiniai ištekliai sudaro 25 proc. savikainos, tačiau, anot pašnekovo, pakelti galutinę produkto kainą sunku.
„Pati rinka tuos kelis centus gal dar „suvalgytų“, bet didinti kainos neleidžia prekybos centrai. Pasiekėme ribą – pasakėme, kad arba branginame produkciją, arba visai jos nebevežame“, – kalbėjo G.Didžiokas.
Anot jo, prekybininkus dar pernai spalį įmonė informavo, kad nuo sausio gaminių kainos didės 15 proc., tačiau ir kovą jos dar buvo tokios, kaip anksčiau. Mat senosiomis kainomis prekybininkai užsakė tiek produkcijos, kiek jos parduoda per tris mėnesius.
Dabar, anot G.Didžioko, produktus jau reikia branginti nebe 15 proc., ketvirtadaliu, kitaip teks dirbti nuostolingai.
„Užsienyje – tas pats. Su suomiais, vokiečiais, lenkais deramės dėl kelių centų. Lenkams, kuriems parduodame sulą, pasakėme, kad produktą branginsime 10 centų. Jie atsisakė pirkti, mes – parduoti senąja kaina. Po dviejų savaičių lenkai persigalvojo.
Maistas tiek nebrangsta, kiek turėtų brangti. Jei brangsta, tai ne dėl gamintojų, o dėl prekybininkų ir globalių tiekimo grandinių“, – kalbėjo įmonės direktorius.
Atidarė naują liniją
G.Didžiokas dėlioja planus, kaip reiks elgtis, jei sunkiai seksis tartis dėl didesnių produkcijos kainų. Gali būti, kad liks tik tie gaminiai, kuriems paruošti nereikia daug energijos. Tačiau tai reiškia, kad teks atleisti dalį žmonių, bet ką daryti su įranga?
Kaip sykis įmonėje neseniai paleista nauja produktų gamybos linija. Jei iki šiol per mėnesį „Straikas“ pagamindavo apie 200-300 tūkst. produkcijos vienetų, tai dabar – 100 tūkst. daugiau. Įrengiant liniją planuota, kad po kurio laiko per metus pagaminamos produkcijos apimtys turėtų išaugti iki 4 mln. vienetų.
Tačiau G.Didžiokui tenka sukti galvą, kaip sudurti galą su galu ir išsisukti nuo būtinybės gamybą mažinti.
„Darome, ką galime: taupome, tačiau greitų sprendimų nėra. Su mielu noru atsisakyčiau dujų, tačiau pasakykite man, kaip pasigaminti garą, kurio reikia tarai uždaryti? Galima kūrenti malkomis, anglimis, skystu kuru, elektra, bet tai – kitokia technologinė įranga, į kurią reikėtų investuoti 200-300 tūkst. eurų.
Stengiamės toliau gyventi, ieškome alternatyvų, planuojame pastatyti saulės elektrinę. Juk ir dujos brangsta kaip elektra, pavyzdžiui, gruodžio sąskaita siekė 7 tūkst. eurų, tuo tarpu prieš metus buvo 2 tūkst. eurų“, – komentavo G.Didžiokas.
Kiniją teko pamiršti
Pienininkams taip pat netrūksta iššūkių, susijusių ir su energetikos kainomis, ir su įnoringomis rinkomis.
Pernai kilęs politinis konfliktas – Taivanio atstovybės įsteigimas Lietuvoje ir audringa Kinijos reakcija į tai per kelias dienas sunaikino visa, ką verslui pavyko pasiekti maždaug per penkerius metus.
„Į Kiniją eksportavome mocarelos sūrius bei sausus pieno produktus. Apmaudu, kad pradingo į prekybos partnerių paiešką investuotas laikas ir pinigai. Juk dalyvaudavome parodose Kinijoje, už jas reikėdavo nepigiai mokėti“, – sakė pieno perdirbimo įmonių grupės „Vilvi Group“ vadovas Gintaras Bertašius.
Tauragėje gaminami „Vilvi Group“ pieno produktai į Kiniją buvo gabenami jūriniais konteineriais. Kadangi kilus konfliktui įmonės partneriai Kinijoje įspėjo, kad gali atsirasti prekybos trukdžių, tauragiškiai naujų siuntų eksportui nebekrovė.
„Paskutinius konteinerius išsiuntėme pernai liepą. Pasiekę Kiniją jie buvo įstrigę tvarkant muitinės formalumus, bet, laimei, prekių nereikėjo susigrąžinti“, – sakė G.Bertašius.
Pasak jo, šiuo atveju įmonei pravertė prekybos su Rusija pamokos. Tuomet, kai po embargo – po to, kai 2014-aisiais Rusija aneksavo Krymą ir, reaguodama į ES sankcijas, atsisakė maisto produktų importo, tauragiškiai išskaidė eksporto rinkas.
„Anuomet į Rusiją eksportuodavome net 70 proc. sūrių, ir staiga – viskas, jokios prekybos. Pasimokėme, ir šiuo metu eksportuojame gaminius daugiau nei į 60 pasaulio valstybių. Didžiausia sūrių pirkėja šiuo metu yra Saudo Arabija – eksportas į ją sudaro 14 proc. apyvartos.
Tuo tarpu Kinijoje gaminių pardavimas nebuvo didelis. Per metus pagaminame kone 80 tūkst. tonų įvairių pieno produktų, o į Kiniją buvo išgabenama vos 2 tūkst. tonų. Bet prekyba šioje valstybėje mums buvo pelninga ir perspektyvi. Sūrius kinai pirko picoms, sportininkams – sausus pieno išrūgų baltymus, o fermentą – laktozę su pieno mineralais – pašarams“, – paaiškino G.Bertašius.
Žaliavos kainos nemenksta
Pasak G.Bertašiaus, pastaruoju metu pieno gaminių kainas grupės įmonėms teko perrašyti ir dėl brangstančios žaliavos, ir dėl išlaidų energetikai.
„Karo akistatoje dujos sparčiai ėmė brangti. Palyginti su vasariu, kovą sąskaita už jas buvo 45 proc. didesnė. Tad ir versle dabar – kaip kare: sudėtinga prognozuoti, kas bus metų pabaigoje.
Net kai produktų kainos eksporto rinkose kyla, džiaugtis reikia atsargiai, nes kritimas žemyn gali būti skaudus. Ir tai kelia nuolatinį nerimą – kasdien reikia teisingų sprendimų“, – kalbėjo G.Bertašius.
Ir pieno kaip žaliavos, ir jo produktų kainas didina ir tai, kad pieno pasiūla Europoje menksta. Jo primelžiama vis mažiau, taip pat – ir Vokietijoje, kuri yra didžiausia pieno teikėja Europoje.
Olandija apskritai yra numačiusi per dešimtmetį pieno kiekį sumažinti 25 proc. – dėl azoto pertekliaus dirvožemyje ketvirtadaliu sumažinti karvių bandas.
Anot „Vilvi Group“ vadovo, žaliavinio pieno supirkimo kainos kilo visus praėjusius metus – paklausa buvo didesnė už pasiūlą, o karas paklausą dar labiau paaugino.
„Už žaliavinį pieną Lietuvoje mokama kone brangiausiai Europoje – balandžio viduryje jo kilogramo kaina siekė 0,56 euro, o tai 30-40 proc. daugiau nei prieš metus.
Vartotojams tai – prasta žinia, nes pieno ir jo produktų kainos ir toliau kils. Bet žemdirbiams tai geras laikas investuoti į fermas. Nepaisant to, kad brangsta trąšos, dyzelinas, sojų rupiniai, bet pajamų ir išlaidų balansas vis tiek yra teigiamas. Be to, pieno sektoriui numatyta 160 mln. eurų ES paramos“, – kalbėjo jis.
Pasak jo, įmonė kol kas subsidijuoja Lietuvos vartotojus, bet ilgai to negalės daryti – produktų kainos priartės prie vakarietiškų. Esą, Lietuvoje elektros energijos ir dujų kainos – tokios pat, kaip Vakaruose, o už pieną žemdirbiams mokama panašiai ir dar brangiau.
