Tačiau ne mažiau nei nauja pastoge abi ukrainietės džiaugiasi tuo, kad joms čia greitai pavyko įsidarbinti. Draugės Antonina (44) ir Olena (43) dabar dirba Kėdainių konservų fabrike. Nei darbe stovėdamos prie konvejerio linijos, nei grįžusios į Vitos parūpintus namus juodvi niekuo nesiskundžia ir nieko neprašo. Abi, taikiai priėmusios savo likimą, nuolat galvoja apie karo lauke likusius artimuosius.
Darbas padeda atitrūkti nuo sunkių minčių
Moterys „Vikonda grupei“ priklausančiame Kėdainių konservų fabrike pamaininį darbą dirba tik antrą savaitę. Pamaina trunka 8 valandas. Savaitgalį – dvi išeiginės.
„Kol nedirbome, rankose vis laikydavome telefonus ir sekdavome situaciją Ukrainoje, o dabar, kai nueini į darbą, bent kažkiek išvaduoji mintis nuo siaubo, vykstančio Tėvynėje, nes reikia susikoncentruoti į atliekamą užduotį, − apie pasikeitusią kasdienybę kalba pašnekovės. – Fabrike visi ramiai dirba savo darbą. Kolektyvas draugiškas. Ko paklausi, viską atsako ir parodo, pamoko. Visi moka ir kalba rusiškai. Tiesa, jaunimas kalba mažiau, bet supranta. Tad susikalbėti nėra jokių problemų.“
Abi moterys, vis papildydamos viena kitą, toliau dalijasi įspūdžiais iš naujosios darbovietės: „Mes su visais draugaujame. Kai tik atėjome, kur beįeitume ar į buhalteriją, ar kitur – visur draugiškai priėmė. Tik ir klausia, kuo padėti. Dirbame ir dirbsime. Mes darbo nebijome, stengiamės. O darbe jaučiamės gerbiamos, kartais mūsų pagaili dėl gimtinėje susiklosčiusios ir vykstančios situacijos“.
Kiek įsidrąsinusios ir aktyviau įsiliejusios į pokalbį, moterys prasitaria, kad spėjo jau pragauti kolegų sukurtų produktų.
„Oi, jūsų agurkėliai visai ne tokie kaip pas mus. Mūsų mėgstami yra labai aštrūs – tokio stipraus skonio. Labai skanūs su bulvytėmis. Jūsų skanūs agurkai, bet kitokie receptai. Daug švelnesni“, − nusijuokia Olena.
Sudarytos visos sąlygos ir galimybės
Kėdainių konservų fabriko personalo vadovė Giedrė Bertašienė taip pat patvirtina moterų žodžius, jog kolektyvas jas priėmė svetingai ir maloniai.
„Antoniną ir Oleną atlydėjo savanorė lietuvė, kuri joms parūpino būstą bei padėjo susirasti darbą pas mus pirmiausia palydėjusi jas į Užimtumo tarnybą, – sako personalo vadovė. – Prieš tai paprašėme viso kolektyvo padėti joms apsiprasti naujoje aplinkoje. Įsilieti moterims į bendradarbių gretas nebuvo sunku – jos buvo priimtos labai draugiškai.“
G.Bertašienė sako, kad moterys iš Ukrainos yra lygiavertės darbuotojos ir dalyvaus visose darbuotojams skirtose skatinimo, motyvacinėse programose, turės galimybę siekti aukštesnių pareigų.
„Įmonėje yra patvirtinta motyvacinė sistema. Joje numatyti priedai už pasiektus rezultatus. Naujosios darbuotojos nebus išimtis ir galės į juos pretenduoti, o kadangi moterys dirba noriai, yra motyvuotos, greitai mokosi, tad už pasiektus rezultatus bus ir paskatinimas. Dėl tų pačių priežasčių, jos gali pasiekti ir aukštesnių pareigų gamyboje, – geranoriškai sako personalo vadovė. – Taip pat moterims įteikėme nuolaidų korteles apsipirkimui prie mūsų fabriko esančioje parduotuvėje. Džiaugiamės galėdami padėti, mums nesudarė jokių sunkumų šių moterų įdarbinimas.“
Nepaliko draugės
Saugiai mūsų šalyje gyvenančios ir dirbančios moterys dar visai neseniai kūrė ateitį Ukrainoje. Tačiau agresoriams užpuolus šalį iš gimtinės teko bėgti.
Olena į Kėdainius atvyko iš savo namų Sumuose. Ten ji nuosavame name buvo naujai įsirengusi virtuvę ir kruopščiai planavo antrojo aukšto remontą. Dieną prieš karą turėjo padaryti pavedimą už naujutėlius roletus ant langams, bet sako pagalvojusi: „Ai, rytoj“. O rytdienos jau nebuvo...
Antonina atvirkščiai: vis norėjo pradėti virtuvės remontą ir vis nesiryžo. Lyg kažkas stabdė. Sako, kad nekilo rankos.
Draugėms pasakojant savo gyvenimo istoriją, įsiterpiu ir paklausiu: „Kaip jūs kartu?“.
„Ji manęs nepaliko“, − tvirtai sako netrukus savo gimtadienį švęsianti Antonina, tačiau akys atgal praryja ašaras. Moteris sunkiai išgyvena išsiskyrimą su dukra. Ukrainoje Bučuose rūsy liko jos vienintelė dvidešimt trejų metų dukra Vladislava. Iki paskutinės minutės mama tikėjo, kad dukra ištrūks iš siaučiančių bombų ir pasivys Lenkijos sienos link judančias jas kartu su Olena ir jos penkiolikmete dukra Daria. Tačiau taip neįvyko. Vladislavos pabėgimas neįvyko ir iki šiol.
Tuo metu Olena Ukrainoje paliko dvidešimt vienerių metų sūnų Denisą. Šaukiamojo mažiaus vaikino valstybė neišleido išvažiuoti. Kol kas jis nekariauja. Motinai bent dėl to ramiau. Dar ten liko Olenos tėtis, mama ir šuniukas Čihuahua.
Po naktinės pamainos atsikėlusi Antonina, pasakodama jautrius dalykus ar atsiliepdama telefonu, nubraukia ašarą. Ir praneša, kad dabar, kai mes kalbamės jaukiuose namuose Kėdainiuose, Bučuose, kur šiuo metu įstrigusi jos dukra, vėl oro pavojus, o tai reiškia, kad dieną iš dienos turi slėptis rūsyje.
Ukrainietė Antonina labai prašo, kad geru žodžiu paminėčiau Irutę, Angėlę ir Vitą, kuri į savo ką tik suremontuotą šviesų vieno kambario butuką priėmė dvi moteris ir paauglę mergaitę. Ir prašo, kad parašyčiau geradarės pavardę.
Pakalbinu Vitą. Ji sako: „Mano pavardės nereikia“, bet skuba vardinti visus kitus geradarius, kurie jai padėjo: kas atvežė rankšluosčių, valymo priemonių, kas nešė maistą pirmomis dienomis.
Neturi rūpesčių
Moterims pavyko ištrūkti iš pragaro automobiliu – tai reta. Dėl to teko labai ilgai kentėti prie sienos. Bet automobilio joms reikėjo, nes planas buvo vykti atgal prie sienos pasiimti Antoninos dukrytės. Todėl vos apsistojusios Kėdainiuose, varė automobilį į servisą apžiūrėti ir paremontuoti.
„Viską mums nemokamai padarė vieno Kėdainiuose įsikūrusio serviso darbuotojai, − sako Vita ir jaučiu, kad yra labai dėkinga. − Kalades, filtrus, tepalus keitė – viską sutvarkė ir nė cento nepaėmė“.
Paklausta, ar dabar turi daugiau rūpesčių, Vita sako: „Aš jokių rūpesčių neturiu“. Ir negaili gerų žodžių ukrainietėms.
„Džiaugiamės, kad tie žmonės pas mus papuolė. Galiu tik gerą apie juos pasakyti. Nuostabios moterys“, − sako Vita.
„O tai kaip mama?“ – klausiu, nes butą pirko ir įrenginėjo mamai.
„Kaip žinodami, tą paskutinę savaitę taip skubėjome, − atsidūsta Vita. – Mama dar pagyvens kaime, Saviečiuose. Kad tik viskas baigtųsi gerai...“
Moteris prisimena, kad pirmasis susitikimas su viešniomis iš Ukrainos buvo nelabai jaukus, tačiau palaipsniui viskas stojo į savo vietas ir santykiai sušilo.
„Kai susitikus priėjau prie Lenos (Olenos), nežinojau, ką joms abiems, visiškai nepažįstamoms, pasakyti. Tai sakau: „Važiuojame namo“, – prisiminimais dalijosi savanorė. – Jos buvo dėkingos už pagalbą sakydamos: „Mes visą gyvenimą prisiminsime, kaip jūs mums padėjote. Nors emociškai mes praradome savo gimines, kurie gyvena Rusijoje – jie tiki Putinu ir nesupranta, kad pas mus karas, – tačiau dabar jūs esate mūsų giminės.“
Vita pasakoja, kad pirmomis dienomis padėjo visos jos draugės, kaimynės – nešė maistą, viską, ką galėjo. Taip pat prisidėjo ir vyro Alvydo bendradarbiai.
„Atvežėme indų, vienos draugės parūpino maisto, kita – palydėjo į banką atsidaryti sąskaitų. Apsilankėme pas gydytojus. Mergaitė jau eina į mokyklą. Abi moterys labai norėjo dirbti“, – kalba pašnekovė.
Reikia ramybės
Nors ukrainietės Kėdainiuose jau įsikūrė ir apsiprato, tačiau jas globojanti Vita supranta, kad moterims vis dar labai reikalingas poilsis ir ramybė.
„Stengiamės ten kuo mažiau trukdyti. Aišku, visada paklausiame, ko trūkta, ko reikia, tą atnešame, tačiau dabar labiausiai joms reikia ramybės“, − sako Vita.
O jai antrinanti Antonina tik patvirtina, kad moterys vienos į kitas įsiklauso ir sutaria.
„Dabar norisi tik išbūti. Nėra viduje pilnatvės, nėra minčių apie jokias linksmybes. Man labai patinka, kad niekas nekviečia į jokias šventes ar renginius, – vidinę savo būseną apibūdina Antonina. – Žinome žmones iš Sumų, kurie taip pat apsistoję Kėdainiuose. Retkarčiais susitinkame, atsigeriame arbatos ir viskas“, − dalykiškai sako Antonina, kuriai pritaria ir draugė Olena: „Gyvenu viena diena. Dabar nieko negaliu planuoti net rytdienai. Mes gyvenome, remontus darėme ir vieną dieną – karas. Netikėjome, kad jis bus. Net kai sukaukė pirmos sirenos, maža kas pagalvojau – juk gyvenome pramonės mieste. Visko gali būti. Tada dukra paskambino 5 valandą ryto ir sako: „Mama, pas mus tankai ir šaudo...“
Olenos vyras kariškis, tad sūnų vis pamokydavo: „Denisai, automobilį garaže visada laikyk pilnu kuro baku“.
„Mes juk prie sienos gyvenome. Vyras jam sakydavo, jei ką, tai pas mamą į Kijyvą. Vis sakydavome, kad iki Kijyvo jie neateis“, − prisimena Olena.
Ukrainoje tempas didelis
„Pas jus Kėdainiuose labai viskas lėta ir ramu. Parduotuvėje ramiai visi apsipirkinėja, pardavėjos prekes lėtai skenuoja, deda. Prie kasos žmonės ramiai stovi, laukia“, − stebisi Olena, kuri iš administracinio centro Sumai, esančio 30 km nuo Rusijos sienos, atvyko į Kėdainius. Olena ten gyveno, o dirbo prie sostinės Kijyvo, Bravaruose.
Moteris savo gyvenimą iki karo prisimena kaip labai aktyvų. Iki Bravarų daugiau kaip 4 valandos kelio automobiliu. Abi su Antonina kartu dirbo internetinėje kosmetikos parduotuvėje. Ir darbo dienas leisdavo ten. Net ir nakvodavo.
Tačiau pasikeitusiu gyvenimo tempu bei aplinkybėms ukrainietė nesiskundžia ir dabar.
„Gerai, kad ramu. Dabar tai labai padeda, − sako Olena. – Pas mus iki karo viskas būdavo greitai, aktyviai – visi lėkdavo, skubėdavo.“
Neliko skolinga ir mums. Pasirodo, anot viešnios, mes esame punktualūs kaip vokiečiai. Autobusas, kuris veža į darbą Kėdainių konservų fabrike, atvyksta tiksliai laiku: „Jei 27 minutės, tai 27 ir atvyksta“.
Achtyrka, Charkovas, Trostyanets Sumai, – miestai, kuriuos įsiminsime juose net nebuvę. Kasdien jų pavadinimai minimi per žinias, radijo laidas, socialiniame tinkle. 370 metų senumo miestą Sumus su 270 tūkst. gyventojų iš kur yra Olena, Antonina ir Darija, niokoja ir grobsto rusai. Mūsų šalyje ramu ir joms nieko netrūksta, bet... čia – ne namai.
