Stabilizuoti dar nepavyks
Lietuvos įdarbinimo įmonių asociacijos (LĮĮA) prezidentės Aurelijos Maldutytės teigimu, įtempta situacija darbo rinkoje laikėsi jau prieš pandemiją, tad daliai darbdavių tai nėra nauja problema: „Situacija visiškai ta pati, kaip ir anksčiau sirgdavo ir visiškai normalu kaip ir gripo atveju.“
Pašnekovė pabrėžė, kad nors šiuo laikotarpiu karo pabėgėliai užpildo tik mažą dalį darbo rinkos, skaičiai toli gražu nėra įspūdingi – bendroms tendencijoms įtakos beveik neturi.
Vis tik LĮĮA prezidentė sakė, kad, remiantis statistiniais „Sodros“ duomenimis, Lietuvoje dabar turime gerokai daugiau dirbančiųjų nei prieš pandemiją.
Tuo metu Vilniaus universiteto (VU) Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto (EVAF) docentė Agnė Laužadytė-Tutlienė pabrėžė, jog darbo užmokesčio, darbo sąlygų gerinimo ar krūvio paskirstymo sprendimų nepakanka – tradiciniai būdai išseko.
„Vis didėjantis pabėgėlių iš Ukrainos srautas į Lietuvą, tikėtina, teigiamai paveiks šalies darbo rinką. Daliai šių asmenų ilgesnį laiką pasilikus šalyje ir įsiliejus į darbo rinką, iš dalies tai padėtų spręsti pastaruoju metu vis aktualesnę darbuotojų trūkumo problemą. Visgi, šis sprendimas būtų tik dalinis“, – aiškino pašnekovė.
Pašnekovė pripažino, kad šiuo metu dar sunku nuspėti, kiek reikėtų laiko šios problemos išsprendimui.
Kaip komentavo VU EVAF docentė, taip pat pasigendama glaudesnio darbdavių bei aukštųjų ir profesinių mokyklų bendradarbiavimo. Dalyje sektorių vis dar neišnaudojamos nuotolinio darbo galimybės.
„Akivaizdu, kad darbuotojų stoka tampa vis aktualesnė tiek privačiojo, tiek viešojo sektoriaus problema, kurią Omikron atmainos plitimas tik dar labiau išryškina“, – dėstė Lietuvos banko Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus ekonomistė Justina Zajankauskaitė.
Pasak J.Zajankauskaitės, verslo įmonių atstovų apklausos rodo, kad jau sparčiai daugėja įmonių, kurių veiklą riboja būtent darbuotojų trūkumas: „Pavyzdžiui, gruodžio mėn. 37 proc. statybos įmonių nurodė, kad joms trūksta darbuotojų – tai net 13 proc. punktų daugiau nei prieš metus.“
„Aukščiausias laisvų darbo vietų lygis nustatytas informacijos ir ryšių (3,5 proc.), viešojo valdymo ir gynybos, privalomojo socialinio draudimo (3,5 proc.) bei finansinės ir draudimo veiklos (3,4 proc.) įmonėse“, – konkrečius verslo sektorius įvardijo Lietuvos banko ekonomistė.
Nors darbuotojų stokos problema prasidėjo dar gerokai prieš pandemiją, šiuo metu yra svarbiau spręsti nedarbo problemą ir padidinti užimtumo rodiklius, sakė J.Zajankauskaitė.
Visgi vis dažniau pasitaiko ir tokių atveju, kai dėl darbuotojų trūkumo ar didesnio sergamumo ar kitokių priežasčių įmonės stabdo dalį gamybos įmonių, mažina pamainų skaičius.
„Darbo rinkos „persitvarkymą“ po pandemijos vertinčiau kaip ilgalaikį procesą. Be, to, popandeminė darbo rinka nebebus tokia, kokia buvo iki pandemijos, o tai sukels iššūkių ir Lietuvos verslams“, – aiškino dr. A.Laužadytė-Tutlienė.
R.Varkulevičius taip pat tikinino, kad darbuotojų trūkumo problema dar greitai neišsispręs, o problemos lieka ant darbdavio pečių. Kadangi tai yra daugialypė problema, kurią reikia prioritizuoti ir padaryti pokyčių be įstatyminių pakeitimų.
Ligonlapiai – vis dar problema
LĮĮA prezidentė portalui lrytas.lt metų pradžioje pasakojo, kad koronavirusas parodė, jog yra visokių darbuotojų – nuo motyvuotų ir sąžiningų iki piktnaudžiaujančiųjų galimybe lengvai gauti ligonlapį ir pailsėti.
„Nėra populiaru, bet pasitaiko“, – atviravo LĮĮA prezidentė. Pasak pašnekovės, dabar tereikia paskambinti gydytojui ir pasakyti, kad jauti pagrindinius koronaviruso simptomus ir nedarbingumo lapelį gausi net neapsilankęs pas gydytoją. Anksčiau padėtis buvo kiek sudėtingesnė.
Dr. A.Laužadytė-Tutlienė sakė, kad dar dėl žiemą sparčiai išplitusios COVID-19 Omikron atmainos darbo jėgos trūkumo problema tapo dar opesnė. Vis tik tokias prognozes kiek atsvėrė vis laisvėjančios verslų darbo sąlygos.
VU EVAF Ekonominės politikos katedros docentė naujienų portalui lrytas.lt pabrėžė, kad, Užimtumo tarnybos duomenimis, darbuotojų trūkumo problema didžiausia pramonės sektoriuje – 66 proc. dalyvavusių įmonių teigė, jog negali rasti kvalifikuotų darbuotojų arba susiduria su sunkumais juos prisikviečiant.
„Statybų sektoriuje su darbuotojų trūkumo problema susidūrė 60,7 proc. įmonių, žemės ūkio – 58,9 proc., paslaugų – 45,7 proc.“ – aiškino dr. A.Laužadytė-Tutlienė. Svarbu ir tai, jog tik 12,2 proc. dirbančiųjų dirba aukštą pridėtinę vertę turinčius darbus, kai ES vidurkis siekia 18 proc.
A.Maldutytė taip pat pritarė, kad dalis sektorių vis dar susiduria su nemažais sunkumais: daugiausia darbo jėgos trūksta ten, kur reikalinga didesnė fizinė ištvermė, darbas yra fiziškai sudėtingesnis.
Nors ir ukrainiečiai registruojasi Užimtumo tarnyboje, Lietuvos darbo rinka palengvėjimo kol kas nejaučia – daugiau informacijos atskleis ateinančios savaitės. „Kiek girdžiu iš įdarbinimo įmonių, jokio darbuotojų šuolio dar nėra“, – patikino asociacijos atstovė.
„Creditinfo Lietuva“ verslo plėtros ir strategijos vadovė Jekaterina Rojaka 2022 m. pradžią Lietuvoje palygino su 2006–2007 m. laikotarpiu prieš pat pasaulinę ekonomikos krizę. Ekonomikos spartus vystymasis jau tuomet sukėlė darbuotojų trūkumą ir darbo užmokesčio prievartinį kėlimą.
Pasak J.Rojakos, atėjusi pandemijos krizė situaciją pakeitė iš pagrindų: dirbantieji papildė bedarbių gretas, darbo rinkos poreikiai pasikeitė. Kaip teigė ekspertė, ekonomikos augimas yra gana stiprus, tačiau atsiranda ir „butelio kaklelio“ efektai: darbuotojų migracija tarp skirtingų sektorių vis dar aktyvi, o dalis verslo sektorių vis dar yra pažeidžiami pandemijos.
Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos prezidentas Rimas Varkulečius taip pat akcentavo, situacija darbo rinkoje gan sudėtinga, tačiau laisvėjantis pandemijos valdymas turėjo reikšmingos įtakos: sėdinčių namie su „biuleteniais“ turėtų mažėti, o visa darbo rinka, prognozuojama, kad po truputį atsigaus.
Anot pašnekovo, toks sprendimas taip pat padidins ir didesnį pasitikėjimą darbdaviais: pastarieji „neskurdins“ darbuotojų, nereikės ieškoti papildomų resursų užtikrinti darbo jėgos poreikius.
R.Varkulečius pabrėžė, kad pandemijos įtaka darbo rinkoje nėra vienintelė problemos priežastis: daug lemia įvairūs migracijos apribojimai, kitos koronaviruso valdymo priemonės bei darbo jėgos persiskirstymas.
Nors sprendimas yra reikšmingas tik daliai sektorių, pasak pašnekovo, ten, kur darbas ir taip yra vykdomas nuotoliu, jokios įtakos neturės.
Vis Tik R.Varkulevičius portalui lrytas.lt aiškino, kad pagrindinis verslo ir ekonomikos resursas yra ne žaliavos, pinigai ar technologijos, o darbuotojas. Remiantis Užimtumo tarnybos duomenimis, apie 50 proc. įmonių patiria darbuotojų trūkumą, dėstė R.Varkulečius.
Lietuva – jokia išimtis
„Didesnės valstybės patrauklesnės – Vokietija, Lenkija, – kurios turi žymiai efektyvesnę darbo jėgą“, – pasakojo R.Varkulečius. Bet turime pranašumą ir prieš didesnes valstybes.
Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos prezidento tikinimu, geroji pusė yra ta, kad Lietuvos ekonomika nėra didelė ir nereikia keliasdešimt tūkstančių darbuotojų – kai kuriems sektoriams užtenka vos kelių šimtų žmonių ar net mažesnio skaičiaus.
Remiantis Užimtumo tarnybos duomenimis, apie 50 proc. įmonių patiria darbuotojų trūkumą, dėstė R.Varkulečius. Dr. A.Laužadytė-Tutlienė taip pat patvirtino tokią tendenciją ir pridūrė, kad 2021 m. pabaigoje 69 proc. pasaulio darbdavių nurodė darbuotojų trūkumo problemą.
Kadangi su šia problema kovoja ir Europos šalys, tokie esame ne vieni. Anot VU EVAF docentės, darbo jėgos trūkumas egzistuoja ir dėl aukštų nedarbo lygio vidurkių. „Remiantis Užimtumo tarnybos 2022 m. kovo 1 d. duomenimis, galima teigti, kad padėtis Lietuvos darbo rinkoje stabilizuojasi, o bendri užimtųjų ir bedarbių asmenų skaičiai grįžta į priešpandeminį lygį.
Registruotas nedarbas šalyje per vasarį sumažėjo 0,2 proc. punkto ir kovo 1 d. sudarė 10 proc. Tačiau išlieka opi struktūrinio nedarbo problema: kovo 1 d. buvo neužpildyta 12,1 tūkst. laisvų darbo vietų“, – situaciją analizavo pašnekovė.
Tokie skaičiai įrodo, kad visgi Lietuvoje vyrauja struktūrinis nedarbas. Dr. A.Laužadytė-Tutlienė tai aiškino kaip situaciją, kai bedarbių asmenų kvalifikacija neatitinka darbdavių poreikių.
J.Rojaka šių metų pradžioje naujienų portalui lrytas.lt akcentavo, kad Lietuva yra viena nedaugelio šalių, kuri nepaisant aukštos infliacijos spaudimą dėl darbo užmokesčio atlaikė – jis augo sparčiau nei infliacija. Visgi didžioji dalis ES valstybių fiksavo realaus darbo užmokesčio smukimą. Tiesa, ekonomistės teigimu, to galime sulaukti jau šiais metais atskiruose sektoriuose.
Juolab, kad darbuotojų stygius ir nedarbo lygis pastebimas ir visose ES šalyse. „Pavyzdžiui Šiaurės Europos šalyse, Norvegijoje, nedarbingumo išmokų didėjimas yra netvarus sprendimas ilgalaikėje, todėl ieškoma kitų būdų, kurie leistų judėti taip, kad nepakenktų nei valstybės biudžetui, nei darbuotojams ir jų šeimoms“, – komentavo „Creditinfo Lietuva“ verslo plėtros ir strategijos vadovė .
