Apie tokių veiksmų poveikį Lietuvos ir Rytų ekonomikai „Žinių radijo“ laidoje „Aktualusis interviu“ kalbėjo komunikacijos agentūros „Brandonomika“ ekonomistas Aleksandras Izgorodinas.
– Kodėl šį sprendimą sunku įgyvendinti, net jei šalys, per kurias vyksta tranzitas, pasisako už blokavimą?
– Nemanau, kad tą sprendimą yra sunku įgyvendinti. Manyčiau, kad jį įgyvendinti yra įmanoma ir manau, kad reikėtų pakalbėti ir įsivertinti, kokius ryšius turime su Rusija ir Baltarusija.
– Kaip tai atsilieptų Europos šalių ekonomikai?
– Iš esmės, yra ir geresnių naujienų, ir blogesnių. Gera naujiena, kalbant apie Lietuvos pramonę, kad ji yra pakankamai nedidelė: Rusijai viso lietuviškos kilmės eksporto teko 1,7 proc., Baltarusijai tik 0,5 proc. Šiam sektoriui, manau, kad rizika yra nedidelė, bet yra šiokių tokių teorinių rizikų logistikos sektoriuje, nes pernai Rusijai ir Baltarusijai teko trečdalis Lietuvos viso reeksporto sričių, kurios aptarnauja logistikos sektorių.
Iš esmės, šiuo metu vartojimas Europoje auga ir galima tiems, kurie dirba Rusijos ir Baltarusijos rinkoje, tiesiog persiorientuoti į Europą. Yra ir trečia rizika, kuri, manyčiau, kad yra daugiau arba mažiau valdoma, tai yra importo aspektas.
Iš Rusijos ir Baltarusijos importuojame nemažai žaliavų – medieną, metalus, plastiką, – bet, manau, kad bus galima turėti tiekėjus iš kitų šalių, tačiau, šiuo metu žaliavų rinkoje kainos yra gana aukštos.
– Bet ar verslas gali lengvai persiorientuoti, ar tai užtruktų ilgesnį laiką?
– Kalbant apie vežėjus, manau, kad galima persiorientuoti, o kalbant apie importą – taip pat. Aišku, tai užtruks tam tikrą laiką, nes pasaulio ekonomika auga gan sparčiai, o žaliavų ir taip trūksta, tad persiorientavimas užtruks. Vežėjams taip pat būtų galima greičiau persiorientuoti. Europa yra gerai žinoma Lietuvos vežėjams – ji sudaro absoliučiai didžiausią dalį Lietuvos vežimo struktūroje. Vienaip ar kitaip, tai reikalaus tam tikrų pastangų iš įmonių.
– Kur yra ta problema? Kodėl mes apie tai kalbame ir delsiame, o Rusijos ir Baltarusijos vilkikai vis dar sėkmingai keliauja per Lietuvą?
– Tiesą sakant, čia yra labiau politinis klausimas, didžiąja dalimi viskas priklauso nuo valdžios struktūrų, ar jos priims tam tikrą sprendimą. Jei sprendimas bus priimtas, manau, verslas turėtų atitinkamai reaguoti ir ieškoti alternatyvų. Kaip ir minėjau, gera naujiena yra tai, kad nei importu, nei eksportu nesame labai jau stipriai priklausomi nuo Rusijos ir Baltarusijos. Rinkų persiorientavimas yra tikrai įmanomas.
– Kaip premjerė pažymi, tai yra ES sprendimas, bet, kaip suprantu, jūs sakote, kad tai gali būti pačios Vyriausybės?
– Sunku pasakyti, nes tai yra labiau teisinis klausimas. Bet kokiu atveju, tai turi būti politinis sprendimas, paraleliai reiktų galvoti ir apie verslo skatinimą, palaikymą, nes didžiausia rizika, kuri kyla, tai yra apyvartinių lėšų trūkumas. Tai gresia ir vežėjams ir kitiems sektoriams. Persiorientavimas ir aukštesnės žaliavų kainos reiškia, kad įmonėms reikia daugiau pinigų padengti žaliavų įsigijimą.
– Kokią įtaką tai darytų Baltarusijai ir Rusijai, jei prisijungtų Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija ir Suomija?
– Tai būtų smūgis. Kuo daugiau ES šalių, tuo didesnė rizika ir tuo daugiau problemų Rusijai ir Baltarusijai. Reikia suprasti vieną labai svarbų dalyką – abiejų šalių ekonomika yra stipriai priklausoma nuo eksporto, tai kuo toliau, tuo didės priklausomybė, nes dėl sankcijų yra padidėjęs vartojimas viduje.
Kuo daugiau šalių prisijungtų prie tokio sprendimo, tuo ilgalaikėje perspektyvoje matysime didesnį nuostolį. Aišku, pagrindinis aspektas, pagal ekonominį poveikį Rusijai, turėtų kalba eiti ne tik pagal importą ir eksportą, o pagal ES sprendimus ir konkrečius veiksnius, kurie būtų nukreipti į energetikos nepriklausomybės didinimą – dujų ir naftos importo sumažinimą.
Jei pažiūrėtume į Lietuvą, beveik 70 proc. viso Lietuvos importo ir Rusijos sudarė ne metalai, ne kažkas kita, o nafta ir jos produktai.
– Kartais pasigirsta toks argumentas, kad nenorima įvesti sankcijų, nes per jas sau blogiau pasidarysim – tai labiau kaip pasiteisinimas negu kaip realus argumentas?
– Manau, kad taip. Manyčiau, yra sprendimų, kaip būtų galima padėti įmonėms, padėti gyventojams, jau net nekalbu apie Lietuvos, o apie Europos Komisijos (EK) aspektą. Jie puikiai padarė savo namų darbus per koronaviruso krizę: prispausdino pinigų, išplatino europines obligacijas. Galima galvoti panašiai EK mastu – EK platina obligacijas, jas perka Europos centrinis bankas ir tie pinigai yra proporcingai paskirstomi valstybėms narėms.
Yra kelios sritys. Tai užsienio prekybos priklausomybės nuo Rusijos sumažinimui ir energetikos priklausomybei.
– Dar šiek tiek apie rusiškus rublius, jie kelia iššūkių Europoje. Kaip matote šią situaciją ir ko galima tikėtis, ar mokės už dujas tokios valstybės kaip Vokietija, ar nedarys to?
– Manau, kad nemokės, nes tau yra labiau teisinis kontraktinis aspektas. Jei yra parašyta, kad mokėjimai už dujas numatoma eurais, tai Europos zonos ir ES šalys, manau, tikrai mokės eurais.
Mintis tokio Rusijos veiksmo, kaip man atrodo, yra tokia, kad būtų Rusijos rublio palaikymas ir taip didėtų rublio paklausa. Netiesioginė pagalba galėtų būti infliacijos suvaržymas, nes kuo didesnis Rusijos rublio kursas, tuo teoriškai yra lėtesnė infliacija. Mano supratimu, Rusijos valdžia yra stipriai susirūpinusi dėl infliacijos rizikos ekonomikai, tai už dujų mokėjimus rubliais žiūrėčiau labai atsargiai.
