Buvo ir anksčiau
Per visus gyvavimo metus „Lifosos“ gamybos procesus buvo tekę stabdyti ir anksčiau.
Buvo laikas, kai fabrikas dirbdavo mėnesį, o po to du – ne. Taip tęsėsi gerus pusę metų. Situacija, ko gero, buvo panaši, o gal net ir dar blogesnė, tačiau „Lifosa“ atsilaikė.
„Kai buvo blokada, buvo nutrūkęs žaliavų tiekimas.
Būdavo taip: du mėnesius darbas stovi, vieną mėnesį dirbame. Kai gaudavome žaliavų, iš kažkur atsiveždavome, padirbdavome, paskui vėl porai mėnesių stodavo darbai.
Buvo, kad ir algos nemokėjome žmonėms du mėnesius. Žinote, tais laikais buvo visko. Buvo daug stambių fabrikų, kurie žlugo, o mes išsilaikėme“, – kalbėjo J.Dastikas.
Veikia ir kitus
Naivu galvoti, kad sankcijos, kurios užkrautos „Eurochem Group“ buvusiam akcininkui A.Melničenkai, liečia tik jį bei jo valdomas įmones.
Įšaldžius „Lifosos“ pinigus bei tokiu būdu privertus stoti įmonės darbus, stringančių žaliavų ir darbų grandinė ritasi gerokai toliau už Kėdainių.
„Dirbdavo pas mus ir statybų, ir montavimo įmonės. Jau jų darbas turbūt sustojo, nes sumokėti jiems nėra kaip.
Iš Marijampolės trąšų gamyklos skambino persigandę, nes jie naudodavo mūsų trąšas kaip žaliavą. Skambina ir klausia – kaip gauti? Na kaip? Niekaip. Mes negaminame, tad ir negausite.
Sankcijos mums, o dirbti negali gerokai daugiau įmonių“, – sako buvęs fabriko vadovas.
Jis pridūrė, kad blokados laikais buvo prasiskolinta montavimo įmonei, tačiau tuokart jie dirbo ir be atlyginimo, tikėdami, kad „Lifosa“ ant kojų atsistos ir visas skolas grąžins.
Taip ir buvo.
Nacionalizavimas – ne išeitis
„Buvo pasigirdę siūlymų nacionalizuoti „Lifosą“.
Savo laiku mes dirbome savarankiškai. Ir atsidūrėme trigubam bankrote. Jei skola lygi pusei įstatinio kapitalo, tai jau bankrotas, o mūsų skola tada buvo trigubai didesnė. Buvome absoliučiame bankrote, kai savarankiškai dirbome“, – sako J.Dastikas.
Jis ne kartą buvo sakęs, kad „Lifosą“ privatizavus „Eurochem Group“, visa įmonė ėmė gyventi kaip meškos ausyje, taip pat sako ir dabar.
„Sudėtingiausiais dalykais rūpintis nebereikėjo. Dalį žaliavų gaudavome iš paties „Eurochem Group“ koncerno giminingų įmonių, ir jas gaudavome gerokai pigiau. Produkcijos pardavimu rūpinasi taip pat koncerno įmonė. Mums atkrenta žaliavų pirkimo ir prekių realizavimo klausimai.
Ir taip buvo 20 metų.
O kai reikės patiems ieškoti, iš kur pirkti ir kur parduoti… Jei „Lifosa“ pradės savarankiškai dirbti, likimas aiškus“, – svarstė J.Dastikas.
Jis pridūrė, kad žaliavų tiekėjai iš Maroko ar Pietų Afrikos Respublikos parduoti žaliavų gali ir nenorėti, nes yra labiau suinteresuoti „Lifosos“ žlugimu, mat Kėdainiuose įsikūrusios įmonės gaminamos trąšos yra nepalyginamai geresnės kokybės – su jomis Afrikos trąšų gamintojams konkuruoti nėra jokių šansų.
Galimybė pirkti karbamidą iš Jonavoje įsikūrusios „Achemos“ yra, tačiau iki šiol, J.Dastiko teigimu, „Lifosa“ iš „Achemos“ jo nepirkdavo dėl itin aukštų kainų.
Pati „Achema“ dirba tik puse pajėgumų dėl drastiškai pakilusios dujų ir trąšų kainos.
Toli nuo politikos
J.Dastikas visuomet pabrėždavo, kad A.Melničenka – labai korektiškas, santūrus, vakarietiškų pažiūrų verslininkas, kuris niekada nesikišo į politiką. Dosniai dalinęs paramas, investuodavęs į vaikų švietimą, sveikatą ir sportą, jis visuomet buvo palankus ir geranoriškas ir visai Kėdainių rajono savivaldybei.
„Jis labai korektiškas žmogus, kiek man tekę bendrauti – labai malonus, labai šiltas ir geranoriškas.
Kėdainių areną pastatė už savo pinigus, viską nupirko, iki rankšluosčių. Per metus laiko tą padarė. Kasmet po milijoną litų duodavo savivaldybei įvairioms paramoms.
Paskui tik viskas sustojo, kai meru tapo Saulius Grinkevičius. Tik pradėjęs dirbti buvo, kai gavo kvietimą iš mūsų generalinio, kuris per visą „Lifosos“ istoriją tik keturis kartus buvo atvykęs. Ir meras atsisakė susitikti.
Na, tai taip ir buvo suprasta – nenorit, nereikia, tiek to.
Paremdavo, aišku, ir vėliau, tik jau gerokai kukliau“, – kalbėjo J.Dastikas.
Pašnekovas sako, kad akcininkas visuomet buvo toli nuo politikos ir nuolat rekomenduodavo tokios pačios pozicijos laikytis ir „Lifosai“. Jo teigimu, kištis į politikos reikalus labai nekorektiška.
„Bjaurus momentas dabar, kad mūsų akcininkas papuolė į sankcionuotų asmenų sąrašą. Jis niekada į politiką stengėsi nesikišti.
V.Putinas tokią madą turi – kviestis stambiausių įmonių vadovus pas save. Manau, kad A.Melničenka ten visai ne savo noru būdavo. V.Putinas kviečia, kaip galėtum nevažiuoti, juk visi žinome, kokia ten situacija…“ – svarstė pašnekovas.
Pinigų nesigviešia
Centrinės valdžios lygiu kalbant apie „Lifosos“ finansus nuolat pabrėžiama, kad bet kokia įmonės veikla įmanoma tik tokiu atveju, jei iš to tiesioginės naudos negaus A.Melničenka ir jam neplauks įmonės uždirbti pinigai.
Tačiau J.Dastiko ilgametė patirtis rodo, kad A.Melničenka toli gražu neskubėdavo susišluoti sau pelno, maža to, pinigus paimti jis apskritai galėdavo tik kartą metuose. Ir to paties kartais nedarydavo.
„Būdavo laikai, dar litais, kad būdavo po 700 mln. litų pas mus. Vis siūlydavome akcininkui tuos pinigus pasiimti, baisu būdavo, kad neprašvaistytume. Bet jis neimdavo. Palikdavo, lai būna.
Juk nėra taip, kad jis kada nori, tada pinigus pasiima, arba kad jie nuolat pas jį plaukia.
Pinigus galima paimti kartą metuose po akcininkų susirinkimo, paprastai dirbant tie pinigai akcininkui taip nepapuola“, – aiškino J.Dastikas, tačiau pridūrė, kad taikant sankcijas, be abejonės, niekas nesigilina į kiekvienos įmonės ar sankcionuoto verslininko darbo virtuvę.
Dar viskas gerai
Vis dėlto kol kas „Lifosos“ situacija stabili. Panašu, kad fabrikas yra išgyvenęs ir blogesnius laikus.
„Mėnesis ar du prastovos – nieko čia baisaus. Nieko baisaus.
Žiemą, kai sustoja fabrikas, būna blogiau, o dabar dar vasara prieš akis.
Gali fabrikas stovėti, nieko jam neatsitiks, net jei ir ilgiau nedirbs.
Tačiau kas atlyginimą žmonėms mokės?
Dabar mėnesį ar du sumokės, žmonės paatostogaus, nors ir kiek mažiau pinigų gaudami, tačiau plikų basų niekas jų nepaleis.
O kaip vėliau bus? Atlyginimų fondas yra 35 mln. eurų, iš kur tokius pinigus ištraukti“, – kalbėjo pašnekovas.
Įmonė maždaug tiek pat sumoka ir mokesčių valstybei, tad „Lifosos“ sustabdymas reiškia mažiausiai 70 mln. eurų trūkumą šalies viduje.
Svarbiausia, sako J.Dastikas, kad kolektyvas neišsibarstytų, neišvažiuotų, profesijos nepakeistų.
„Baisu tik, kad žmonės neišsibarstytų, profesijų nepakeistų. Mums paruošti aparatininkus trunka nuo 3 iki 5 metų, o tokio darbuotojo tik pas mus ir reikia. Žmogus gali išvažiuoti, darbo specifiką pakeisti…
Tiesa, blokados laikais buvo, kad ir atlyginimo nemokėjome. Žmonės pyko, streikavo, bet neišsilakstė.
Fabrikas atsigaus, pinigus darbuotojams grąžins. Du mėnesiai – tai ne tragedija“, – ramina J.Dastikas.
Išeitis viena
Kokią išeitį mato buvęs ilgametis įmonės vadovas?
Kol kas – tik vieną.
„Turi baigtis karas. Tada reikia nuimti sankcijas akcininkui – išeitis tik tokia. Reikia suprasti, kad situacija labai komplikuota visuose lygiuose. Ne tik Kėdainių, ne tik centrinės Lietuvos valdžios.
Ką ji gali padaryti? Rizikuoja užsitraukti Europos Sąjungos nemalonę, nors pastaroji štai – dujas iš Rusijos tai perka…
Akcininkas pas mus, Rusijos paskelbtoje nedraugiškoje šalyje, turi 1,5 proc. savo turto. Jam taip pat situacija labai komplikuota.
Išeitis viena – tik panaikinti sankcijas. Tada bus galima kažką galvoti. Bet tam turi baigtis karas“, – svarstė J.Dastikas.
