Tačiau geopolitinė įtampa lėmė ir didesnį neapibrėžtumą dėl Europos ekonomikos augimo, todėl euro zonos pinigų politikos formuotojams iškyla dilema: bandyti imtis veiksmų siekiant stabdyti rekordinį kainų augimą ar nerizikuoti pakenkti ūkio raidos potencialui.
Vis tik, Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) asocijuotas ekspertas Vytautas Žukauskas pažymi, kad pinigų politikos formuotojai apskritai gali susidurti su stagfliacijos reiškiniu – situacija, kai kainų kilimas išlieka aukštas, tačiau ekonomikos augimas patiria sąstingį.
Tuo, kad su galvosūkiu susidūrusi ECB Valdančioji taryba ketvirtadienį vyksiančiame posėdyje nesiims konkrečių sprendimų ar monetarinės politikos gairių pristatymo, o apsiribos tik ekonomikos prognozių pateikimu, praktiškai neabejoja ir SEB banko Rinkos tyrimų skyriaus vyriausiasis finansų analitikas Eduardas Petrulis. Jo teigimu, susipažinus, kokias ilgesnio laikotarpio ekonomines perspektyvas mato sprendimų priėmėjai, rinkos dalyviams bus galima nujausti ir tai, kokių veiksmų dėl palūkanų normų didinimo gali imtis Centrinis bankas.
„Labai svarbu pažiūrėti, kokios bus naujos prognozės. Kad infliacija 2022 m. viršys 2 proc., tai čia jau ir buvo aišku ir yra aišku, ir viršys dar labiau. Bet labai svarbu pažiūrėti, kaip ECB mato dar dvejų, 2023 ir 2024, metų infliaciją“, – Eltai kalbėjo E. Petrulis.
Valdančioji taryba savo sprendimą atidėti palūkanų normų didinimą ne kartą grindė argumentuodama, kad nėra pakankamų įrodymų, jog metinė infliacija ilguoju laikotarpiu užtikrintai viršytų jų pačių iškeltą 2 proc. kainų lygio augimo tikslą. SEB analitiko vertinimu, pasikeitęs ilgesnio laikotarpio infliacijos tendencijų vertinimas galėtų būti laikomas signalu, kad ECB bent jau ateinančiais metais tektų bent jau minimaliai pabranginti skolinimąsi.
„Prieš tai buvo prognozuojama 1,8 proc. Tai buvo ženklas, kad ECB mato dabartinį šuolį kaip laikiną, o toliau vėl žemiau tikslo. Tai rinkai yra tarsi ženklas, kad žemų palūkanų normų aplinka turėtų išlikti. Gal jos bus truputį pakeltos, bet ne dramatiškai. Dabar labai svarbu, kaip ECB įvertins perspektyvas energetikos kainų pasiutpolkės kontekste. Kaip jie mato visą trejų metų infliaciją, tai ir nulems tolesnius veiksmus“, – aiškino jis.
„Jeigu jie pakeičia savo prognozes nuo buvusių, gerokai į didžiąją pusę, nuo 1,8 proc. iki daugiau kaip 2 proc., tai rinkai yra aiški žinia, kad palūkanų normų didinimas galbūt ir ne šių metų gale, bet kažkada jis bus. Jeigu jau trejų metų prognozės rodo aukštesnį negu 2 proc. tikslinį lygį, tai centrinis bankas kaip ir privalo kažką daryti“, – pridūrė E. Petrulis.
Vis tik ekonomistas sako neatmetąs, kad svarbesniu prioritetu euro zonos pinigų politikos formuotojams artimiausiu metu bus darbo rinkos situacijos gelbėjimas, o ne kainų augimo stabdymas. Jis neatmeta, kad ekonomikos tendencijoms krypstant į gerąją pusę, spaudimas dėl palūkanų normų didinimo gali ir augti, tačiau priešingu atveju infliacijos stabdymas bus mažesnės svarbos prioritetu.
„Į vieną pusę juos traukia poveikis stabdyti labai didelį kainų augimą, bet visiškai į kitą pusę juos traukia recesijos pavojus dėl karo Ukrainoje. Tai jie turi išmanevruoti“, – tvirtino E. Petrulis.
LLRI ekonomistas: sprendimų priėmėjų situacija nepavydėtina
Tuo metu V. Žukauskas taip pat sutinka, kad tikimybė, jog ECB jau dabar imsis palūkanų normų didinimo, išlieka itin maža. Vis tik, jis atkreipia dėmesį, kad euro zonos ekonomikos augimui kyla grėsmė dėl galimo energetikos išteklių ribojimo, todėl pirmą didinimo žingsnį jis sako numatąs anksčiausiai šių metų pabaigoje arba kitais metais. Kaip aiškina LLRI ekspertas, pinigų politikos formuotojai gali susidurti su nestandartine situacija, kai kainų kilimo sąlygomis ekonomikos augimas taip pat bus itin sulėtėjęs.
„Europos centrinio banko padėtis yra labai nepavydėtina. Normalioje situacijoje centriniai bankai, reguliuodami palūkanų normas ir supirkinėjamų vertybinių popierių kiekį, pasirenka tarp ekonomikos skatinimo ir infliacijos mažinimo“, – teigė V. Žukauskas.
„Dabar yra tokia situacija, kuri yra košmaras bet kuriam centriniam bankui, tai yra stagfliacija – kai ir kainos auga sparčiai, ir ekonomika neauga taip sparčiai, kaip norėtųsi“, – akcentavo jis.
Pasak ekonomisto, nors Lietuvoje kainos auga itin sparčiai, tačiau bendra euro zonos infliacija dar nepasiekė tokio lygio. Vis tik, jis atkreipia dėmesį, kad Europos Sąjungos ekonomika taip pat neauga itin sparčiai, todėl susidūrus su dar ryškesniu energetikos išteklių kainų didėjimu, ECB tektų toleruoti itin aukštus kainų augimo rodiklius, siekiant nepakenkti darbo rinkos situacijai.
„Tai yra tikrai nepavydėtina padėtis, kai gali būti taip, kad centrinis bankas bus linkęs toliau laikyti žemas palūkanas, bijodamas, kad kėlimas gali neigiamai atsiliepti ekonomikos augimui, kuris ir taip yra lėtas, bet tuo pat metu matydamas, kad mažos palūkanos prisideda prie dar spartesnio kainų augimo. Nes vienas kainų augimo šaltinis yra energetikos ištekliai, kitas visgi yra centrinio banko pinigų politika, kuri irgi dar labiau visuminę paklausą, kuri ir didina kainas“, – aiškino jis.
Būtent ekonomikos augimo išsaugojimo, o ne infliacijos valdymo kelią ECB greičiausiai ir pasirinks, mano LLRI ekonomistas.
„Tikriausiai reikia prognozuoti, tai, kad centrinis bankas bus labiau linkęs pasirinkti ekonomikos skatinimo kelią ir ignoruoti sparčiau augančias kainas. Tai, aišku, gyventojams atsilieps per kišenių tuštėjimą“, – sakė V. Žukauskas.
ELTA primena, kad, nepaisydamas augančio spaudimo dėl aukštos infliacijos euro zonoje, ECB vasario pradžioje nusprendė nedidinti rekordiškai mažų palūkanų normų. Kaip ir tikėtasi, ECB nekeitė 0 proc. lygios pagrindinių refinansavimo operacijų palūkanų normos, 0,25 proc. siekiančios ribinio skolinimosi galimybės palūkanų normos ir -0,5 proc. sudarančios indėlių palūkanų normos.
Infliacija euro zonoje sausį siekė 5,1 proc., ir tai yra aukščiausias lygis nuo atitinkamų duomenų rinkimo pradžios 1997-aisiais. Šis skaičius gerokai viršija ECB užsibrėžtą 2 proc. infliacijos tikslą.
Tuomet ECB sprendimai buvo grindžiami paties banko prognozėmis, kad infliacija 2023 ir 2024 metais neviršys 2 proc., bei tuo, jog ši finansų institucija yra pažadėjusi pirmiausia užbaigti savo pandeminę obligacijų supirkimo programą ir tik tada pradėti palūkanų normų didinimą.
