Kompensacijų už šildymą šįmet jau paprašė rekordiškai daug sostinės gyventojų – per 12 tūkstančių.
Likusieji centralizuotai tiekiamos šilumos vartotojai sukandę dantis moka milžiniškas sumas, taupydami ne tik stambesnių pirkinių, bet kartais ir maisto produktų sąskaita.
Praėjusiųjų metų vasarį kilovatvalandės kaina sostinėje siekė 4,11 cento. Šįmet – 11,3 cento. Ji yra aukščiausia iš visų didžiųjų miestų. Todėl trijų ar keturių kambarių butų savininkai priversti mokėti daugiau nei po 200 eurų – to dar nėra buvę.
Priežastis buvo įvardyta dar prieš šildymo sezoną. „Vilniaus fenomenas yra uždelstų investicijų į šilumos ūkį problema.
Ta kaina, kurią matome, perkeltine prasme yra prizas už tai, kad Vilnius, skirtingai nei kiti Lietuvos miestai, nesugebėjo savo šilumos ūkio anksčiau transformuoti ir prisitaikyti prie tų iššūkių“, – „Žinių radijui“ dar rugsėjį sakė prezidento Aplinkos ir infrastruktūros grupės vyriausiasis patarėjas Jaroslavas Neverovičius.
Visus planus atmetė
Tiesą sakant, investicijos buvo ranka pasiekiamos. Dar 2010 metais Vilniaus šilumos ūkio nuomotoja Prancūzijos kompanija „Dalkia“ (dabar – „Veolia“) pasiūlė sprendimą, kuriame buvo numatyta atsisakyti deginti gamtines dujas ir pereiti prie biokuro.
Jau tuomet buvo aišku, kad reikės daug investuoti į filtrus iškastinį kurą naudojančiose jėgainėse, nes toks buvo ES sprendimas. Pasirinkimas buvo investuoti į filtrus arba biokurą.
Pagal planą, investicijos į perėjimą prie biokuro turėjo siekti kiek daugiau nei 200 mln. eurų. Tačiau, kad jos spėtų atsipirkti, šilumos ūkio nuomą buvo siūloma pratęsti bent 10 metų. Arba, jai pasibaigus 2017-aisiais, išmokėti įmonei investiciją, atmetus amortizaciją.
2011 metų sausį „Dalkia“ pasiūlė investuoti pati 500 mln. litų ir pastatyti didelę biokuro jėgainę ir tapti nepriklausomu šilumos tiekėju. Vienintelis prašymas buvo verslo stabilumo garantija.
Tačiau iš prezidentūros atsklido pareiškimas, kad tokia investicija būtų per didelė. Neva, perdaug nori pinigų įkišti prancūzai. Mat tuometė šalies vadovė Dalia Grybauskaitė nuolat mėgdavo postringauti apie šilumos ūkyje veikiantį godų privatų verslą.
Vilniuje pasikeitus valdžiai 2014 metais jau savivaldybės įmonė „Vilniaus šilumos tinklai“ parengė jėgainės Gariūnuose modernizavimo projektą.
Tačiau jam koją pakišo Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė. Ji apsisprendė pati už 330 eurų statyti brangią atliekomis ir biokuru kūrenamą jėgainę ir net neįvertinusi atmetė gerokai pigesnį 220 mln. eurų projektą, kuriam buvo pritarusi Vilniaus miesto taryba. Būtent šios jėgainės biokuro blokas, nors ir ne kartą žadėta, nepastatytas iki šiol.
Iki šiol nieko nepadaryta
„Dalkia“, kaip Vilniaus šilumos ūkio nuomininkė, į Lietuvą atėjo 2002 metais. Jau tuomet prancūzams buvo aišku, kad sprendimas naudoti gamtines dujas nėra toliaregiškas.
Tad vos po ketverių metų – 2006-aisiais – sostinėje buvo paleistas pirmasis Lietuvoje ir didžiausias Baltijos šalyse biokuro deginimo įrenginys, kuris puikiai veikia iki šiol.
Pasibaigus nuomos sutarčiai jau buvo žinoma, kad „Ignitis“ statys kogeneracinę jėgainę, naudojančią atliekas ir biokurą. Tačiau biokuro dalies įrengimas įstrigo po to, kai apie restruktūrizaciją paskelbė pagrindinis rangovas – Lenkijos kompanija „Rafako“.
Didelė dalis darbų, už kuriuos ne viena Lietuvos kompanija nesulaukė atsiskaitymo, jau buvo padaryta. Tačiau sprendimas juos tęsti greitai nebuvo priimtas, mat taip, anot „Igničio“, parekomendavo teisininkai.
Iki šiol skelbiami konkursai įvairiems projektams atlikti, tad geriausiu atveju biokuro katilas ims veikti maždaug po metų, nors viešumoje dažnai girdimi svarstymai, kad laukti gali tekti ir dar daugiau nei penkerius metus.
Mat Lietuvos rangovai, kurie tvirtina, kad jų statybinės medžiagos ir įrenginiai nutraukus statybas bendrovės „Ignitis“ buvo nusavinti, nežada sėdėti rankų sudėję ir teisybės ėmėsi ieškoti teismuose.
Savo ruožtu Lenkijos „Rafako“ padavė „Ignitis“ įmonę Vilniaus kogeneracinę jėgainę į Stokholmo arbitražą, o Lietuvos valstybės įmonės interesus čia už neskelbiamą sumą, kaip įprasta su energetika susijusiuose stambiuose ginčuose, ėmėsi atstovauti advokatų kontora „TGS Baltic“.
Kol viskas taip vyksta, vilniečiams teks susitaikyti su milžiniškomis sąskaitomis už šildymą, jei, žinoma, neįvyks stebuklas ir neatpigs gamtinės dujos.
Tiesa, net ir pastačius jėgainę kainos nebūtinai sumažės iki grindų. Juk 2014 metais, kai Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė užkūrė šį projektą, buvo žadama, kad jį užbaigus šiluma, palyginti su 2013-aisiais, atpigs 30 proc.
Pasirinktas atskaitos taškas daugeliui iki šiol kelia juoką, nes 2013 metais šilumos kaina kaip tik buvo pasiekusi viršūnę. Be jokių atliekų ar biokuro deginimo jėgainių jau 2018-aisiais ji buvo sumažėjusi daugiau nei 50 proc. dėl visiškai objektyvių priežasčių – atpigusių dujų. Dabar, žinoma, viskas gerokai pasikeitė.
Vietoj biokuro – rezoliucija
Vilniaus šilumos tinklų (VŠT) bendrovę valdanti sostinės savivaldybė, pasibaigus nuomos sutarčiai su „Dalkia“, trečiąją termofikacinę elektrinę už maždaug 9 mln. eurų perleido bendrovei „Ignitis gamyba“, nors specialistai aiškino, kad tikroji jos vertė siekia 40 mln. eurų.
Tačiau nei miesto valdžia, nei jai priklausanti VŠT nepadarė jokių sprendimų, kad sostinėje atsirastų nauji biokuro gamybos įrenginiai. Iš esmės laukiama, kol „Ignitis“ teiksis baigti kogeneracinės jėgainės statybą.
Užtat ieškoti kaltininkų Vilniaus miesto savivaldybė moka puikiai. Jos taryba rengiasi svarstyti rezoliuciją dėl situacijos šilumos ūkyje. Joje „Ignitis“ raginamas greičiau baigti statybą, Finansų ministerijai siūloma perduoti kogeneracinės elektrinės valdymo teises savivaldybei ir VŠT.
Vis dėlto tikri stebuklai surašyti apie tai, kas susiję su buvusiu šilumos ūkio nuomininku.
„2002–2017 m. Vilniaus miesto šilumos ūkį valdžiusi nuomininkė koncerno „Veolia“ dukterinė bendrovė „Vilniaus energija“ per 15 metų trukusį nuomos laikotarpį turėjo pareigą modernizuoti šilumos ūkį bei užtikrinti, kad šilumos ūkis būtų grąžintas geros techninės ir ekonominės būklės.
„Vilniaus energija“ turėjo šilumos ūkį pritaikyti biokuro naudojimui, o palankiausias laikotarpis pritaikyti gamybos pajėgumus biokurui buvo būtent šilumos ūkio nuomos sutarties laikotarpiu.
„Vilniaus energija“ neatliko didelės galios Vilniaus 3-iosios termofikacinės elektrinės modernizacijos, nors tokia pareiga buvo įtvirtinta nuomos sutartyje be jokių papildomų reikalavimų.
Vilniaus energija“ neįvykdė šių įsipareigojimų ir Vilniaus miesto savivaldybė bei AB Vilniaus šilumos tinklai Stokholmo komerciniame arbitraže yra pareiškusios 560 milijonų eurų priešieškinį koncernui „Veolia“ ir „Vilniaus energijai“ dėl įsipareigojimų neįvykdymo“, – teigiama šioje rezoliucijoje.
Apie vilniečius nemąstė
Tada, kai „Dalkia“ pateikė pasiūlymą Vilniaus savivaldybei pereiti prie biokuro, VŠT bendrovei vadovavo Arūnas Keserauskas, neseniai pasitraukęs iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos gretų.
– Kodėl miestui prieš 12 metų netiko tokia idėja, nors Kaunas beveik tokiu pat metu pasirinko būtent biokurą ir ten buvo skatinami privatūs gamintojai?, – portalas lrytas.lt pasiteiravo A.Keserausko.
– Žvelgiant iš vartotojo pusės, tas pasiūlymas buvo tiesiog nuostabus. Tačiau konservatoriai, kuriems priklausiau ir aš, tiesiog blokavo bet kokius sprendimus, jei tik juos siūlė „Dalkia“. Tai buvo politinis nusistatymas tiek šios partijos, tiek šalies prezidentės.
Nuolat buvo siekiama apjuodinti šią kompaniją, o apie vartotojus niekas net negalvojo.
– Tačiau galbūt siūlomoje sutartyje buvo kas nors ekonomiškai nenaudinga?
– Pagal ją, Vilniaus miesto savivaldybė nerizikavo niekuo. Investicijų iš jos pusės – nė lito ar euro, tarifas mažėja, turto vertė auga. Teko susitikti su ne vienos partijos atstovais, visi džiaugėsi, koks geras siūlymas. Tačiau kai atėjo laikas balsuoti, prasidėjo pretekstų atsikratyti šia idėja paieškos.
Politikai tiesiog dėliojo savo dėliones ir net neatsižvelgė, kad tai – ne jų, o vilniečių reikalas. Kita vertus, biokuro vartojimas atitinka visus mūsų valstybės interesus. Tačiau kažkodėl tuomet visi pamiršo apie energetinę nepriklausomybę nuo rusiškų dujų. Todėl ir turime dabar tokias sąskaitas už šildymą.
Kaltų nėra, visi šypsosi, ir tuomečiai valdantieji, ir dabartiniai.
– Tai gal vertėtų tas sąskaitas vilniečiams tiesiog persiųsti prezidentei D.Grybauskaitei ir konservatorių būstinei?
– Būtų išties logiška. Būtent šios institucijos veikė taip, kad Vilniaus šilumos ūkis tik nesivystytų. Kol dujos buvo pigios, tai mažai kam rūpėjo. Bet dabar štai ką turime.
Įvardijo ir iniciatorių
Vilniaus miesto savivaldybei tuo metu vadovavo meras Vilius Navickas, taip pat priklausęs konservatoriams, o vėliau palikęs jų gretas.
Jo vertinimu, idėja pereiti prie biokuro buvo miestui itin tinkama. Pratęsus šilumos ūkio nuomos terminą 25 metams, šilumos kaina ketvirtadaliu būtų sumažėjusi vos pasirašius sutartį. O kiek vėliau dar atpigo ir tuomet brangios dujos, todėl šildymas būtų pigęs dar labiau, kol būtų įgyvendinta šilumos ūkio konversija.
„Praėjo dvylika metų, kainos – kosminės, o atrodo, kad niekas nekaltas, aplinka kalta? Ne visai. Juk vyko diskusijos, posėdžiai, investicijos galėjo būti atliktos nedelsiant. Pristatėme šį projektą net Andriaus Kubiliaus Vyriausybei.
Deja, jis buvo sužlugdytas. O pagrindinis to iniciatorius buvo Kęstutis Masiulis (Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos politikas, Seimo narys – Red.). Jis lakstė po visas frakcijas, aiškino, skambinėjo Vilniaus miesto savivaldybės nariams.
Konservatoriai visais laikais puikiai žinojo ir tebežino, kaip turi būti ateityje. Bet mes juk gyvename šiandiena, kuri yra labai brangi“, – pasakojo buvęs sostinės meras.
Kreivas požiūris į privatų verslą
Vidmantas Jankauskas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius, buvęs Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkas, pasakojo:
„Pas mus ir buvo, ir tebėra labai blogas požiūris į privatų verslą, į privačius investuotojus. Neva jie viską daro tik dėl pelno.
O kas, pavyzdžiui, pas lenkus? Ten ta pati „Veolia“ yra viena iš energetikos sektoriaus inovatorių.
Siūlymų pervesti Vilnių prie biokuro buvo labai daug, tačiau viskas tempėsi, tempėsi ir baigėsi niekuo. Aišku, paskutinius nuomos metus jau ir „Veolia“ ne itin stengėsi, nes viskas buvo sužlugdyta anksčiau. Paskui Vilniaus miesto savivaldybė už labai menkus pinigus pardavė trečiąją termofikacinę elektrinę.
O blogiausia, kad užstrigo ir kogeneracinės elektrinės projektas. Visi labai jos laukė, tikėjosi, tačiau tenka laukti toliau.
Aišku, ir perėmus šilumos ūkį iš „Veolia“ buvo galima veikti, daryti. Tačiau ką padarysi, jei ateina nauji vadovai, gal net neskaitę ankstesnių projektų, mokosi ir viską pradeda iš naujo.“
Visur atpigo, tik sostinė – išimtis
Martynas Nagevičius, Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas, feisbuke neseniai paskelbė tokius pastebėjimus apie dabartinę šilumos kainų krizę.
„Kiek mes už kWh šilumos, gaunamos iš šilumos tinklų, mokėjome prieš 10 metų – 2012 metų vasarį? Skaičiai, perskaičiavus į eurus. Su PVM (9 proc.). Ir palyginame su kaina 2022 metų vasarį.
Panevėžio gyventojai: 7,73 ct/kWh. Dabar 6,62 ct/kWh. T.y., dabar 14,4 proc. mažiau, nei mokėjo prieš dešimt metų. Šiaulių gyventojai: 8,69 ct/kWh. Dabar 8,10 ct/kWh – 6,8 proc. mažiau, nei mokėjo prieš dešimt metų. Klaipėdos gyventojai: 8,10 ct/kWh. Dabar 8,01 ct/kWh – 1,1 proc. mažiau, nei mokėjo prieš dešimt metų.
Kauno gyventojai. 9,36 ct/kWh. Dabar 7,16 ct/kWh. T.y., 23,5 proc. mažiau nei mokėjo prieš dešimt metų. Vilniaus gyventojai: 8,58 ct/kWh. Dabar 11,30 ct/kWh – 31,7 proc. daugiau, nei mokėjo prieš dešimt metų.
Kai kalbame apie šilumos kainų krizę, patikslinkime: kalbame apie šilumos kainų krizę Vilniuje – vieninteliame mieste, likusiame prie gamtinių dujų.“
