Kad šią politiką vykdančios Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) veikla biurokratiška, trukdanti investicijoms, žinoma jau porą dešimtmečių. Dar 2010 metais Seimas buvo priėmęs įstatymo pataisas, numatančias žemės valdymą perduoti savivaldybėms, bet prezidentė D.Grybauskaitė jas vetavo.
Sunku rasti logišką paaiškinimą, kodėl taip buvo pasielgta. Galbūt norėta įsiteikti statybų projektus neretai dėl savo privačių interesų stabdančioms visuomenininkų grupėms, gal lėmė D.Grybauskaitės įtarus požiūris į oligarchais vadintus stambiuosius verslininkus ir priešiškumas savarankiškiems savivaldybių vadovams.
Šiaip ar kitaip, su D.Grybauskaite pyktis nenorėjusiai A.Kubiliaus Vyriausybei nusileidus efektyvesnio žemės valdymo viltys buvo palaidotos, nors skundų, nepasitenkinimo, konfliktų tarp statybų bendrovių, savivaldybių ir NŽT tik daugėjo.
Be abejo, vien priėmus įstatymą žemės valdymas iškart netaps efektyvesnis. Vis dėlto ir savivaldybės, ir statybų verslas palankiai vertina numatomus pokyčius.
Žemės ūkio ministerijai dabar pavaldi NŽT bus perduota Aplinkos ministerijai (AM), be to, daugiau galių atiteks savivaldai. Vien žemės valdymo ir statybų politikos sutelkimas vienose rankose turėtų sumažinti biurokratizmą, funkcijų dubliavimąsi, nesusikalbėjimą tarp institucijų.
Jokiu būdu tai nesusilpnins statybų teisėtumo priežiūros, nes pagal dabartinę tvarką NŽT ir priiminėjo sprendimus, ir pati kontroliavo, kaip jie vykdomi. Tai tik didina piktnaudžiavimų, korupcijos riziką. Pagal naują tvarką NŽT pati savo veiksmų teisėtumo jau neprižiūrės.
Iki šių metų liepos AM perimtų NŽT ir būtų atsakinga už žemės tvarkymo, žemės reformos, žemėtvarkos politiką, valstybinės žemės naudojimo kontrolę, nekilnojamojo turto kadastrą.
Antruoju pertvarkos etapu iki kitų metų gegužės savivaldybės taptų visoje jų teritorijoje esančios valstybinės žemės valdytojomis, išskyrus tuos plotus, kuriuos Vyriausybė perduotų kitiems subjektams.
Kartu numatyti ir saugikliai, garantuojantys, kad visos savivaldybės vadovautųsi bendrais valdymo principais ir laikytųsi vienodos tvarkos.
Pertvarkos itin laukia savivalda, nes daugelį metų savivaldybės reikalavo leisti joms pačioms tvarkytis savo teritorijose. Ypač miestų ir kurortų valdžia dažnai nesutardavo dėl planuojamų statybų su NŽT, šioji skųsdavo prokurorams savivaldybių sprendimus ir ilgam sustabdydavo ar net sugriaudavo parengtus projektus.
Tai ir šių dienų realybė. Antai Druskininkų savivaldybė, siekdama didinti kurorto patrauklumą, mažinti sezoniškumą, pritarė uždarų ir atvirų teniso aikštynų projektui.
Bet nežinia, kiek laiko teks laukti šio aikštyno, – Generalinė prokuratūra prašo teismo atimti iš Druskininkų savivaldybės teniso aikštynams perduotą pasitikėjimo teise jos valdomą sklypą ir grąžinti jį NŽT.
Pretekstas – šis sklypas savivaldybei buvo patikėtas oro uosto administracinio pastato ir paslaugų paskirties statinių statybai.
Tačiau Druskininkuose nėra jokio poreikio įrengti bent jau keleiviams gabenti skirtą oro uostą, kai Vilnius palyginti visai netoli. Nei valstybė, nei savivaldybė, nei verslas tokių ketinimų neturi.
Ši vieta puikiai tinka teniso aikštynams, bet skubėti keisti sklypo paskirties taip pat nebuvo prasmės, nes Druskininkų teniso centras ateityje planuoja pastatyti ir oro uosto administracinį pastatą su komercinės paskirties patalpomis, kuris tarnautų turistinės, sportinės aviacijos poreikiams.
Kuo blogi tokie sumanymai? Juk kurorto valdžia tikrai geriau nei NŽT ar prokurorai žino, ko miestui reikia.
Tačiau dar nuo D.Grybauskaitės valdymo laikų Druskininkų savivaldybei nuolat kaišiojami pagaliai į plėtros ratus.
Ligi šiol galiojanti žemės valdymo tvarka atveria plačias erdves šalies valdžiai taikyti savivaldybėms dvejopus standartus.
Antai stambios nekilnojamojo turto plėtros bendrovės „Hanner“ savininkas A.Avulis prisiminė, kaip valstiečiams valdant sunkiai skynėsi kelią Vilniaus projektai, bet daug mažiau problemų esą kildavę Kaune, kurio vadovai palaikė gerus santykius su tuomete S.Skvernelio Vyriausybe.
Matyt, tai ne iš piršto laužtos įžvalgos. Kita vertus, A.Avulis, Vilniaus merui R.Šimašiui palaiminus jo sumanymus, užstatė buvusio „Žalgirio“ stadiono teritoriją ir ten nė nekvepia jokia futbolo arena, nors ji buvo numatyta šio valstybinio sklypo nuomos sąlygose.
„Hanner“ bendrovė pasirašė taikos sutartį su bylinėtis ketinusia NŽT, įsipareigojo valstybei sumokėti 1 mln. eurų ir stato stadiono vietoje tai, ką ir planavo, o Druskininkų savivaldybės projektai skandinami teisminiuose ginčuose.
Tokie atvejai tik patvirtina, kaip svarbu, kad visoje Lietuvoje galiotų visiems vienoda žemės valdymo tvarka, o sprendimų teisė, ką statyti, būtų suteikta savivaldybėms, geriausiai žinančioms savo miesto ar rajono poreikius bei galimybes.
