Šį klausimą tinklalaidėje „Berta&Talks“ kelia Berta Čaikauskaitė bei diskutuoja su Vilniaus verslo moterų tinklo prezidente ir bendrovės „Intra Vires“ direktore Jurga Rimke bei Vilniaus verslo moterų tinklo Tarybos nare, įmonės „MDP Holding“ vykdančiąja direktore ir Lietuvos atstove tarptautinio tinklo „Business and Professional Women Europe“ Vienodo užmokesčio darbo grupėje Monika Prastiene.
Kaip manot, ar verta minėti vienodo darbo užmokesčio dieną ir apskritai kalbėti šia tema?
Jurga: Sutinku, kad tada, kai tema yra truputėlį jautri, ją labai dažnai norima apeiti ar nustūmti į užkulisius. Aš manau, kad kalbėti reikia ir tą reikia daryti labai pragmatiškai. Mes kalbame apie vienodas vyrų ir moterų teises, apie vienodą vyrų ir moterų išsilavinimą, tai kodėl neturėtume kalbėti apie vienodą darbo užmokestį?
Tai yra visai ne apie tai, kad moteris turėtų gauti tiek pat kiek vyras. Tai yra apie tai, kad vienodos kvalifikacijos vyras ir moteris, atlikdami vienodai vertingą darbą turėtų atitinkamai gauti ir vienodą uždarbį. Visi einame į darbą, tikimės atlyginimo ir tai nėra tik motyvacinė dalis, bet tai yra finansinės gerovės klausimas. Jeigu vyras ir moteris gauna vienodą atlyginimą, tai ir šeimos pajamos yra didesnės. Tai yra savivertės dalykai, finansinis savarankiškumas ir saugumas. Čia yra daug dedamųjų dalių, taigi tema yra nepelnytai pamiršta.
Europoje jau ne vienerius metus yra sprendžiamas nevienodo darbo užmokesčio klausimas. Listinguojamose įmonėse vis labiau gajos tampa kvotos, kur yra tam tikras darbo vietų, skirtų moterims, skaičius. Taip pat didžiosios įmonės taiko įvairius kriterijus, kad būtų subalansuota vyrų ir moterų sudėtis. Ar daug yra įmonių, kurios tokias praktikas Lietuvoje?
Monika: Taip, aš matau, kad daugelyje įmonių vienodas atlygis yra mokamas už kompetencijas, prisiimtas atsakomybes, nuveiktus darbus. Žvelgiama į žmogų, o ne į lytiškumą. Taip palaikome vienodo užmokesčio politiką. Palaikyti šią politiką reikia ne tik orientuojantis į atlygį, bet ir į kitas sąlygas.
Iš pradžių, kai startuojame darbo rinkoje tarp vyrų ir moterų darbo užmokesčio atskirtis nėra didelė. Ji gerokai padidėja, kai moteris išeina į motinystės atostogas. Skatinimas palankių sąlygų labai prisideda prie to, nes moterys yra linkusios grįžusios dirbti dalį dienos ar sutinka dirbti už mažesnį atlyginimą, kad tik gautų kuo palenkesnes sąlygas derinti motinystę ir darbą. Būtent atkreipdami dėmesį į visas dedamąsias dalis mes ir suteikiama progą moterims ir vyrams gauti vienodą darbo užmokestį.
Dažnai yra kalbama, kad valstybė turėtų kištis į tokį reguliavimą, tačiau juk valstybė viena čia nieko nepadarys, ši pareiga tenka ir darbdaviams. Kaip verslas turėtų elgtis, kad užtikrintų, jog moterys nebus paliktos vienos su vaikais ir neatitrūks nuo darbo rinkos?
Jurgita: Ši problema turi labai daug dedamųjų. Sutinku, kad vien valstybės pastangų tikrai neužtenka. Jeigu žiūrėti iš įmonės pozicijų, trumpalaikė nauda gali būti renkantis tarp dviejų darbuotojų, pasirinkti moterį analogiškos kvalifikacijos, kuri dėl kažkokių priežasčių prašo žemesnio atlyginimo. Tai yra trumpalaikė nauda, nes mes žinome, kad kolektyvuose ta informacija juda, jeigu žmogus sužino, kad mažiau uždirba, tai mažina pasitikėjimą. Trumpalaikė finansinė nauda vėliau išvirsta emociniais kaštais, komandinio klimato problemomis, kurias reikia spręsti finansais, o kartais tai yra netgi neišsprendžiama.
Įmonės, kurios žiūri toliaregiškiau į verslo perspektyvą, vienodai vertina vyrus ir moteris, kurie turi vienodą kvalifikaciją. Bėda, kad reikia pastangų tos kvalifikacijos neprarasti, nes gyvenimo eigoje moterys dažniau iškrenta iš darbo rinkos, pavyzdžiui, po vaiko priežiūros atostogų grįžta nepilnu krūviu, todėl joms reikia laiko tą kvalifikaciją atstatyti. Taigi, suteikiant lankstesnį darbo grafiką arba padedant grįžti mažesniu darbo krūviu galima padėti išlaikyti kvalifikaciją.
Dažnai vienodo darbo užmokesčio tema suvedamas į vieną vardiklį – feminizmą. Ką mes turėtume daryti, kaip keisti nusistovėjusias nuostatas, kaip edukuoti šiuolaikinę darbo rinkos jaunąją dalį ir vyresniąją, jog tai nėra tik feminizmas, o normali verslo procesų dalis?
Jurgita: Iki verslo nesusiaurinčiau, nes problema yra labai daugialypė. Kalbėti apie vyrų ir moterų užmokesčius vien tik lyties pagrindu, reikštų paprastinti. Problematika iš tikrųjų yra daug sudėtingesnė ir daug kompleksiškesnė, o lytis yra tik vienas iš komponentų. Vienas dalykas – profesijos pasirinkimas. Kodėl taip stebuklingai gaunasi, kad mūsų moteris išrenka specialybes, kurios yra mažiau apmokamos? Arba priešingai – kodėl tos specialybės yra mažiau apmokamos?
Kitas problemos šaltinis – karjeros pertraukos, pavyzdžiui, vaikų gimdymas, dėl kurių dažniau atsitraukiama nuo rinkos, dirbama ne visą darbo dieną. Gyvenimo eigoje moteris uždirba vidutiniškai daug mažiau pinigų negu vyras.
Moterys gyvena ilgiau, jų pensinis amžius yra ilgesnis, jų pensijos yra mažesnės, nes per gyvenimą jo uždirbo mažiau. Lyg ir nesusiję dalykai, bet kai pradedi visą tą burbulą analizuoti, tai problematika yra labai įvairialypė ir marga.
Feminizmas yra apaugęs baubais ir mes įsivaizduojam labai radikalias jo apraiškas. Feminizmas yra galimybė rinktis, kad moterys turėtų galimybę priimti sprendimus gyvenime, tame tarpe ir finansinius.
Monika: Kalba yra apie sąmoningumą ir viskas yra gerai rinktis vienokią ar kitokį variantą – siekti aukštų postų, pasirinkti kitokią kryptį ar būti motinystėje. Tai turi būti apgalvotas ir sąmoningas pasirinkimas vienu ar kitu atveju, prisiimta atsakomybė ir pasėkmės už savo pasirinkimą.
Mes matome atotrūkį visame pasaulyje, ne tik Lietuvoje, kalbamės, kaip ir kokiomis priemonėmis galėtume tai pakoreguoti. Mano nuomone, geriausias kelias – edukacija, kalbėjimas apie tai, kvietimas į diskusiją apsvarstyti iš visų pusių. Finansinė pusė yra kaip pasekmė rezultato, o tas rezultatas yra apipintas mūsų pasirinkimais.
Viso pokalbio klausykite tinklalaidėje „Berta&Talks“:
