Keisčiausia, kad su tuo kol kas realiai susiduria tik viena įmonė – Jonavoje veikianti „Achemos“ trąšų gamykla.
Dar 2018 metais jos darbuotojai net be profesinės sąjungos iniciatyvos surengė protesto akciją, kuria siekė atkreipti dėmesį į vienašališkai pakeistą apmokėjimo tvarką ir mažus atlyginimus.
Dabar – jau oficialus neterminuotas streikas. Tiesa, nors tikėtasi, kad jame dalyvaus kone pusė ar bent trečdalis iš daugiau nei 1200 įmonės darbuotojų, taip nenutiko – pirmomis dienomis jų streikavo tik per šimtą, o vėliau – dar mažiau.
Mat įmonės vadovybė, nusprendusi nestabdyti gamybos, abejojančius toliau dirbti viliojo dvigubu ar net trigubu užmokesčiu. Todėl streiklaužių rasti nebuvo sunku. Tačiau tai nepanaikina įtarimų, kad vienoje didžiausių šalies bendrovių kažkas negerai.
Tokių ženklų būta jau anksčiau. Antai „Achemos grupės“, valdančios šią gamyklą, antrinės įmonės „Transachema“ viena vadovių netgi buvo teisme pripažinta kalta dėl trukdymo profesinės sąjungos veiklai, kai darbuotojai buvo tiesiog spaudžiami iš jos išstoti.
Šiuo metu profesinė sąjunga siekia kolektyvinės sutarties bent dvejiems metams ir darbdavio įsipareigojimų, kad, pasiekus gerų rezultatų, atitinkamai būtų skatinami ir darbuotojai.
Vadovybė į kalbas nesileidžia, o siūlomą sutartį vadina popierėliu, kuris problemos neišspręs.
Vis dėlto žadama, kad atlyginimas bus keliamas. O pagrindinė „Achemos grupės“ akcininkė L.Lubienė dar paaiškino, kad jis ir taip yra gerokai didesnis nei rinkos vidurkis.
Pamatuoti tą rinką nelengva. Jei kalbėtume apie visą Lietuvą, L.Lubienė gal ir teisi – pernai gruodį, portalo rekvizitai.lt duomenimis, vidutinė alga „Achemoje“ siekė 2227,23 euro (neatskaičius mokesčių), o šalies vidurkis – mažiau nei 1,6 tūkst. eurų.
Bet, tarkime, tuo pačiu trąšų verslu užsiimančioje Kėdainių „Lifosoje“ vidutinis atlyginimas sudarė 2584,89 euro.
Pasišildyti streiko ugnyje mėgina ir kai kurie politikai, tarp jų – T.Tomilinas iš Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“, ir socialdemokratų vedlė V.Blinkevičiūtė. Jie užstojo streikuotojus.
Beje, progų pasireikšti kairiosios pakraipos politikai greičiausiai turės ir daugiau. Mat streikas seniai bręsta dar vienoje šalies įmonėje – Vilniaus miesto savivaldybei pavaldžioje bendrovėje „Vilniaus viešasis transportas“ (VVT).
Nors bendrovės vadovybė mėgino ginčytis teisme, jis nustatė, kad darbuotojų numatytas streikas yra teisėtas, tik reikia sulaukti dar vieno teismo sprendimo dėl minimalių paslaugos teikimo sąlygų šios akcijos metu.
Pirmasis signalas buvo piketas, po kurio VVT vadovai susitiko su profesinės sąjungos atstovais. Nors vadovybė skelbė, kad dėl darbo užmokesčio didinimo esą susitarta, profsąjunga tvirtino priešingai ir reikalauja jį visiems pakelti bent dešimtadaliu.
Kita vertus, patys sostinės autobusų vairuotojai dirba kartais itin keistomis sąlygomis.
Antai specialūs vagonėliai, kuriuose jie galėtų atsipūsti ir papietauti, pastatyti tik kur ne kur. Todėl kai kuriems transporto žieduose žiemą tenka stovėti su veikiančiu varikliu, kad galėtų pasišildyti iš namų atsineštą maistą.
Apie sudėtingas darbo sąlygas VVT bendrovėje kalbama jau ne vienus metus, tačiau kažkodėl jos ne itin rūpėjo ne tiktai įmonės vadovybei, bet ir miesto merui R.Šimašiui.
Kažin kaip reaguos vilniečiai, jei streikas vis dėlto įvyks ir daugeliui žmonių į darbą ar iš jo teks kulniuoti pėstute arba atseikėti nemenkas sumas tokia proga sieksiantiems pasipelnyti pavežėjams?
Grasinimų streiku jau pasklido ir iš valstybės valdomų „Lietuvos geležinkelių“, kurie, nutrūkus trąšų iš Baltarusijos tranzitui, paskelbė per šiuos metus atleisiantys apie 300 darbuotojų.
Tiesa, geležinkelininkų profesinės sąjungos vadovas V.Ligeika nuo šių raginimų atsiribojo: esą jie yra anoniminiai, jų skleidėjų tikslai neaiškūs, o tarp bendrovės vadovybės ir darbuotojų atstovų vyksta konstruktyvūs pokalbiai. Be to, oficialiam streikui reikia ir leidimų, be kurių jis būtų neteisėtas.
Vis dėlto yra ženklų, kad įmonėje yra apie streikavimą mąstančių darbuotojų.
Seniai žinomas būdas išvengti panašių protesto akcijų yra nuolatiniai darbdavių ir darbuotojų kontaktai, kurie padeda ieškoti abiem pusėms priimtinų sprendimų. Pavyzdžiui, kolektyvinės sutartys, kuriose numatomas ir atlyginimų didinimas, ir kitokios skatinimo priemonės.
Didžiausi šalies darbdaviai, tokie kaip „Maxima LT“ ar tie patys „Lietuvos geležinkeliai“, sutarčių nesibaido. Tai kodėl jos kitiems, pavyzdžiui, „Achemos“ vadovams, yra lyg buliui raudonas skuduras?
Bet net ir sutartys nėra būtinybė. Streikuoti nesirengia ir jų neturinčių užsienio kapitalo fabrikų, įsikūrusių dažniausiai laisvosiose ekonominėse zonose, arba šiuolaikiškai valdomų Lietuvos bendrovių darbuotojai.
Užtat kai bendrovių darbuotojų gretose imama ieškoti kenkėjų, patenkama į aklagatvį, iš kurio rasti išėjimą gali būti labai sudėtinga.
