Minskas nuo vasario 1 d. nebeįleidžia traukinių iš Lietuvos, kurie tranzitu perveždavo trąšas ir naftos produktus. Dešimtadaliu sumažėję srautai, tikėtina, iš Lietuvos bus nukreipti į Lenkiją ar Latviją. „Lietuvos geležinkelių“ teigimu, nutraukus tranzitą ir netekus apie 11 mln. tonų krovinių per metus, jau planuojama palaipsniui atleisti iki 300 darbuotojų.
Žalos sulauks visos pusės
„Iš sankcijų karo paprastai niekas nelaimi“, – įvertino Vilniaus universiteto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorius Ramūnas Vilpišauskas.
Profesorius atkreipė dėmesį, kad tarptautiniai santykiai pagrįsti prekyba ir mainais, o kaip teigė škotų ekonomistas Adamas Smith'as, šie dalykai suteikia naudą visoms dalyvaujančioms pusėms. Būtent todėl ekonominės sankcijos apriboja tokius santykius, o nuostolius skaičiuoja visos pusės.
„Paprastai rengiant sankcijas, kaip dažnai pabrėžia įvairių šalių pareigūnai, stengiamasi žalą sau patiems minimalizuoti, o oponentui padidinti“, – aiškino laidos pašnekovas.
Visgi Lietuvos veiksmai yra diskutuotini. Anot VU TSPMI profesoriaus, šiame kontekste Lietuva eina sparčiai ir bando tokį tempą diktuoti visai ES. Atsigręžiant į 2020 m. rugpjūtį, kai buvo kalbama apie žmogaus teisių, laisvių pažeidimus Baltarusijoje, Lietuva siekė labiau koordinuoti su JAV, nei eiti koja kojon su ES.
Vis tik JAV yra svarbi pusė. Paaštrėjus Rusijos ir Ukrainos bei Baltarusijos santykiams, susitelkti su JAV ir eiti su ES kai kuriais klausimais būtų tinkamas sprendimas, aiškino R.Vilpišauskas.
Pasak Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininko Ramūno Karbauskio, darosi panašu, kad mūsų šalies vadovas, nacionalinio saugumo vadovai ar užsienio politikos atstovai konsultuojasi ne su JAV administracija, o kongresmenais, nors daug informacijos apie tai ir nėra: „Panašu, kad kažkas suinteresuotas karu.“
R.Vilpišauskas svarstė, kam šis sankcijų karas gali būti skausmingiausias. Anot pašnekovo, dėl sankcijų yra ekonomistų sutarimas, kad tai daugiau nuostolių galėtų atnešti pačiai Baltarusijai ir šalies piliečiams.
Pasak profesoriaus, įvertinti galimus nuostolius galima remiantis Lietuvos banko praėjusiais metais parengtais skaičiavimais, kas nutiktų, jei visiškai nutrūktų ekonominiai ryšiai tarp Lietuvos ir Baltarusijos.
„Buvo prognozė, kad per trejus metus Lietuva neteks devynių dešimtųjų procento nuo bendrojo vidaus produkto“, – dalijosi duomenimis R.Vilpišauskas ir pabrėžė, kad tai labiausiai pajustų transporto sektorius. Nukentėtų Klaipėdos valstybinis jūrų uostas, krovos kompanijos, „Lietuvos geležinkeliai“.
Vis tik profesorius teigė, kad yra svarstančių, jog visa ši situacija gali būti naudinga Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui.
„Sutinku, kad ES, Lietuva ir apskritai Vakarai jau seniai susiduria su šita dilema, kaip elgtis su Aliaksandru Lukašenka, kad jis nevykdytų prievartos savo piliečiams. Toks spaudimas stumia A.Lukašenką į V.Putino glėbį link sąjungos, dėl kurios jau 1999 m. pasirašyti susitarimai, bet A.Lukašenka juos vengia įgyvendinti. Rusija tokią krizės situaciją dar labiau išnaudoja, kad spustelėtų Baltarusiją link praktinio sąjunginės valstybės kūrimo“, – situaciją apžvelgė R.Vilpišauskas.
Svarbiausia – kiek pavyks užsidirbti
Su „Žinių radiju“ susisiekęs klausytojas Vidmantas sakė: jei į sankcijų karą žiūrėsime iš finansinės pusės, pralošime visi, o jei iš moralinės – išloš Lietuva. Į studiją paskambinęs klausytojas Alfredas taip pat išsakė panašią nuomonę: materialinę pusę reiktų rinktis tik tada, jei Lietuvoje gyventume vargingai.
Lietuvos nacionalinės vežėjų asociacijos „Linava“ vadovas Romas Austinskas klausytojų nuomonėms pritarė – Lietuvos vertybinė politika yra gerokai aukštesnė nei Baltarusijos prezidento.
Tačiau, kaip teigė R.Austinskas, verslo logika paprasta – daugiau uždirbti, mažiau išleisti. Nors dabartiniai santykiai su Baltarusija yra labiau politiniai, su ekonomika taip pat yra saitų.
Kalbėdamas apie kelių vežėjų dabartinę padėtį, „Linavos“ vadovas pabrėžė, kad pastariesiems kelyje svarbus trumpesnis laikas ir atstumas nuo krovinių pasikrovimo ir išsikrovimo vietos bei pelnas.
„Vežėjams režimas šalyje tikrai nerūpi, jie žiūri, kaip atlikti užsakytą paslaugą, kaip uždirbti pinigų“, – dėstė asociacijos atstovas. Vis tik R.Austinskas sakė, jog moraliniai dalykai svarbūs ir taip greit neatstatomi, kaip kad uždirbami prarasti pinigai.
Anot pašnekovo, dar prieš 15–20 metų vežėjų keliai į Rytus driekėsi per Lenkiją, Latviją, o dabar dėl pagerėjusių kelių galima tranzitą vykdyti ir per pačią Baltarusiją. Tačiau dėl įtemptų santykių su Kinija, Baltarusija, Rusija ir Ukraina, logistikos sektoriaus stabilumas atsiduria pavojuje, o optimizmas dėl stabilumo užtikrinimo jau blėsta, pasakojo „Linava“ vadovas.
„Verslui vienas svarbiausių dalykų yra stabilumas. Kada jis yra, viena ar kita pusė prisitaiko ir iš to gauna maksimalų efektą“, – aiškino pašnekovas. Tuo tarpu dabar nuolat esama nežinomybės: ar bus įmanoma kirsti Baltarusijos sieną, kaimynas iš Latvijos ar iš Lenkijos greičiau perveš krovinį?
Kadangi dėl taikomų JAV sankcijų Baltarusija tranzito klausimu tapo dirgikliu logistikos sektoriuje, R.Austinskas įsitikinęs – realios pinklės yra ne tik „Lietuvos geležinkeliams“.
Pašnekovas iškėlė klausimą, kam apskritai reikalingos sankcijos valstybinei įmonei. Vis tik turbūt tiek įmonės vadovybė, tiek valdyba patvirtintų – jei jau yra tranzito pasiskirstymas tarp valstybinių ir privačių įmonių, visos pusės turi dirbti pelningai.
Anot R.Austinsko, išloš būtent privačios įmonės. Kalbėdamas apie spragas trąšų tranzite per Lietuvą, VU TSPMI profesorius pabrėžė, kad šiuo metu tiek Lietuva, tiek kitos Baltijos šalys ieško teisinių būdų, kaip sušvelninti žalą.
„Linavos“ atstovas, paklaustas, su kokiais iššūkiais susiduria sausumos transportas, teigė, jog situacija nėra prasta. „Mes mėgstame išgyventi, kartais paverkti ir „pabėdavoti“, bet kaip verslininkui man gaila sprendimų, per kuriuos pralošime, nes galime gyventi tikrai geriau“, – akcentavo pašnekovas.
R.Karbauskis: demokratiją gelbėjame piliečių sąskaita
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas, kalbėdamas apie sankcijas, pabrėžė: „Kiekvienos sankcijos tikslas yra pasiekti kažkokį rezultatą. Dėl Baltarusijai skiriamų sankcijų, šalies vadovui lieka bendradarbiauti su Rusija.
Anot politiko, jei Lietuva taikytų sankcijas, bet neizoliuotų Baltarusijos režimo ir vyktų diplomatinis pokalbis, galbūt šalis suvoktų, kad Rusijos pagalbos ranka nėra vienintelis pasirinkimas.
R.Karbauskas teigė esantis tikras, kad Baltarusijos piliečiai norėtų išsaugoti nepriklausomą šalį. Visgi, pasak politiko, tam trukdo ne tik dvejopas JAV, NATO, ES ir Lietuvos požiūris į sankcijas, bet ir į izoliaciją.
Jei Europos ir JAV tikslas Baltarusiją pastumti link Rusijos, tai galima padaryti labai greitai. Visgi dabar esame pasiklydę – nepadeda ir Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos besikeičianti pozicija.
„Manau, kad vienintelis įmanomas kelias yra diplomatinis, ar šnekėtume apie Rusiją, Ukrainą, ar apie Kiniją“, – sakė politikas. Jis akcentavo, kad Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono, Vokietijos kanclerio dėmesys pastarųjų šalių konfliktams skatina karo grėsmės mažėjimą, tačiau Lietuvos valdžios atstotvai tikina, kad karas jau neišvengiamas.
Politikas atkartojo vienos ES politikės žodžius: turėsime draugų, bet neturėsime investicijų ir realios pagalbos. Anot pašnekovo, Lietuva yra tapusi įrankiu, kuriuo kitos šalys tikrina Kinijos reakcijas, o užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis nori išgelbėti demokratiją visame pasaulyje, kaip sakė R.Karbauskis, Lietuvos žmonių sąskaita.
VU TSPMI profesorius taip pat pritarė, kad lietuviai sankcijas pajus, nes dėl jų brangsta tam tikri produktai, o už tai susimoka galutiniai vartotojai.
„Jei kalbame apie Vakarų taikomas sankcijas Baltarusijos pareigūnų organizacijų, įmonių ir sektorių atžvilgiu, vienas iš principų, kurio stengiasi laikytis ES – kad tos sankcijos būtų tikslinės“, – komentavo R.Vilpišauskas.
