Apie tai Žinių radijo žurnalistė Aušra Jurgauskaitė pasikalbėjo su Vilniaus universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto lektoriumi, energetikos ekspertu Romu Švedu Žinių radijo laidoje „Gyvenu Europoje“.
Remiantis įvairiais šaltiniais, Europos Sąjungoje iki 40 procentų gamtinių dujų ateina iš Rusijos.
Tą patvirtina ir R. Švedas, kurio teigimu, daugiausiai „Gazprom“ dujų importuoja Vokietija, Slovakija, Austrija, Vengrija, dalis Italijos. Jo teigimu, šios šalys ir būtų labiausiai paveiktos, jeigu Rusijos Federacija nuspręstų nutraukti gamtinių dujų tiekimą. O ar nutrauks? Pašnekovas tuo abejoja.
„Aš vertinčiau, kad tai yra mažai tikėtina. Kaip tik dabar vyksta procesas, kurio metu Kremlius nori, kad būtų serifikuotas „Nord Stream 2“ projektas, taigi Kremlius ir V. Putinas turėtų parodyti, kad yra patikimas gamtinių dujų tiekėjas ir iš jo pusės nutraukimai būtų nesuprantami ir sunkiai paaiškinami Vakarų Europai ir Europos Sąjungai, kuri moka pinigus“, – dėsto jis, bet neatmeta galimybės, kad Rusija turi užtektinai išmonės pateikti kitokias priežastis tiekimui stabdyti. Pavyzdžiui: techninės problemos, konfliktas su Ukraina, Baltarusijos ir A. Lukašenkos elgesys.
Iš to, ką sako p. Švedas, susidaro įspūdis, kad Rusijai svarbiausia neatrodyti nepatikimai partnerei. Tačiau, kas dabar galėtų ją pavadinti patikima? Kai jau matomas akivaizdus dujotiekių išnaudojimas politiniams tikslams pasiekti.
Atsakydamas į šią pastabą, ekspertas tikina, kad būtent dėl to Vladimiras Putinas ir bandys parodyti neva nepiktnaudžiaujantis savo dominuojančia padėtimi. Kad ir kaip sunku tą gali būti padaryti, ypač, kai Vokietija „krenta tiesiai į V. Putino ir Kremliaus rankas“, apsispręsdama net 30-40 procentų pirminių energijos šaltinių turėti dujas iš Rusijos Federacijos ir toliau sieti savo energetinę ateitį su ja, nusitiesusi „Nord Stream 2“.
„Vienareikšmiškai tai bus didžiulė priklausomybė nuo Rusijos, nuo Kremliaus. Turėdama tokią didelę ekonominę ir energetinę įtaką, vienareikšmiškai V. Putinas galės daryti įtaką ir politiniams sprendimams. Tiek Vokietijos, tiek ir visos Europos Sąjungos. Jeigu būtų ES svarstomos sankcijos Rusijai, įsivaizduokite: sėdi visi vadovai, svarsto, įvesti ar neįvesti sankcijas... tai kaip turėtų balsuoti Vokietijos kancleris? Žinodamas, kad 30-40 procentų jo energetikos tiesiogiai priklauso nuo Kremliaus“, – retoriškai klausė pašnekovas.
Išties buvo įdomu stebėti komentarus po Jungtinių Valstijų prezidento Joe Bideno ir Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo susitikimo, kai J. Bidenas aiškino, kad „Nord Stream 2“ pabaiga būtų Rusijos tolesnė invazija į Ukrainą, o Vokietijos kancleris absoliučiai vengė įvardinti šį dujotiekį ir tik kartojo, kad „darysim tą, ką darys sąjungininkai“. Ir nepasakė tiesiai šviesiai, kad šiuo dujotiekiu nebesinaudos. Ar dėl to skaudėtų Rusijai? Jei ji nebetiektų dujų į Europos Sąjungą, apskritai?
R. Švedas įvardina du pavyzdžius, susijusius su Lietuva: kai Rusija skelbė statysianti atominę jėgainę Kaliningrade (Lietuvai svarstant, ar mums reikia patiems tokios jėgainės) ir aiškino, kad dujų netiekia dėl „techninių gedimų“ – šios istorijos parodo, kad Kremliui nesvarbi piniginių nuostolių išraiška, kai energiją jis pasitelkęs politiniams tikslams įgyvendinti.
Vis tik, kokios išeitys čia yra Europos Sąjungai? Kaip išsivaduoti iš priklausomybės nuo rusiškų dujų? VU TSPMI lektorius Romas Švedas džiaugiasi Lietuvos žengtais žinsgniais energetinės nepriklausomybės link, pavyzdžiui, išsiperkamu suskystintųjų gamtinių dujų terminalu „Independence“. Ir tikina, kad, nepaisant ES žingsnių nulinės CO2 emisijos link, gamtinės dujos liks reikalingomis, kol bus pereita prie atsinaujinčnių energijos išteklių. Patinka tai, ar ne – jos teršia mažiau nei nafta ar anglis, sako jis. Tačiau tai nereiškia, kad reikėtų joms taikyti mokestines lengvatas.
„Jeigu jau kažkas apsisprendžia naudoti, lai naudoja savo kaštais. Ir dar papildomai už CO2 dalelių gaudymą“, – priduria R. Švedas.
