– Daugelį verslininkų nustebino ministro G.Landsbergio kelionė į Singapūrą. Ko, jūsų akimis, ministras ieško Pietryčių Azijos šalyje?
– Jis pats suvokia, kad yra pridaryta klaidų. Bandydamas reabilituotis imituoja kažkokius veiksmus, kad pateisintų klaidas ar sudarytų įspūdį, jog vienas rinkas galima pakeisti kitomis. Iš tiesų realaus poveikio iš kelių turistinių kelionių tikrai nebus.
– Į akis krinta tai, kad Singapūras nėra laisva ir visiškai demokratinė šalis. Ji valdoma vienos partijos, šalyje ir mirties bausmė dažnai taikoma. Kodėl dabartiniai valdantieji, deklaruodami vertybinę politiką, renkasi ne kitas šalis, o Singapūrą? Ar tai gali ištaisyti padėtį pašlijus santykiams su Kinija?
– Singapūras yra maža šalis, net labiau laikoma uostu, lengvatinių mokesčių, ofšorine zona. Kai kurie lietuvių verslininkai su Singapūru dirba jau seniai, bet nei Singapūras, nei Australija, nei jokia kita šalis ar šalių grupė Kinijos tikrai neatsvers. Kinija Europos Sąjungai (ES) ir JAV yra didelė strateginė rinka, tad lyginti Kinijos su maža šalimi Singapūru negalime, o jeigu lygintume Kiniją su visa likusia Azija, galėtume dėti lygybės ženklą, o galbūt Kinija net nusvertų daugiau.
– Tai kodėl G.Landsbergis renkasi Singapūrą? Kokia iš to nauda?
– Visi spėlioja, ko ten ieško G.Landsbergis. Lietuvos verslininkai jau seniai yra atradę Singapūrą. Visi žino, kad per Singapūrą galima prekes gabenti kitur. Bet tikėti, kad politikas, kuris nė dienos nedirbęs versle, nuvažiuos į kažkokią šalį, išgers kavos ar arbatos su vietos politikais ir padarys kažką gero Lietuvos verslui, atrodo infantilu, naivu.
Singapūre vyksta labai geros, kokybiškos parodos, į kurias suvažiuoja viso pasaulio verslininkai. Paprastai verslininkai vyksta pasiruošę, tos šalies parodose dalyvauja 3–5 metus, o prieš vykdami atlieka detalią analizę, parodose susitinka su konkrečiais verslininkais, iš anksto susiorganizavę susitikimus. Ir vis tiek po 5 metų įdirbio tikimybė patekti į tą šalį, turėti realius kontaktus siekia tik 10–20 proc.
– Norite pasakyti, kad Užsienio reikalų ministerija prieš tokias diplomatines keliones nesitaria su verslo įmonėmis, asocijuotomis struktūromis?
– Gal su kokia labai draugiška ir lojalia asociacija ir pasikonsultavo.
Turime labai didelę grupę verslininkų, kurie dalijasi informacija apie Kiniją, toje grupėje – ir didžiausios Lietuvos įmonės. Bet mes nei vienas nebuvome girdėjęs apie šią kelionę.
– Kaip dabar verslams sekasi su Kinija? Gal lietuviai jau rado kitų kelių?
– Tie, kurie eksportuoja, bando ieškoti kitų kelių, tačiau niekas jų dar nerado. Tarp tų, kurie importuoja prekes, situacija nevienareikšmė. Vieni sako, kad viskas labai gerai, prekės iš Kinijos keliauja be sutrikimų, kiti sako, kad prekės segmentuojamos ir vienos atkeliauja sėkmingai, o kitos – su trukdžiais arba neatkeliauja visai. Treti sako, kad kinai su jais iš viso atsisako dirbti.
Kalbant apie investavimą, Europos ir JAV įmonės teigia, kad Lietuvą, kaip šalį, į kurią galima investuoti, užmirš ilgam laikui. Ir net jei politika pasikeis, reikės daug metų, kad jie Lietuva vėl patikėtų.
Jau ir patys lietuviai, kurie su Kinija net nedirba, ima laikyti Lietuvą pakankamai nestabilia rinka verslui vystyti, todėl dėl viso pikto ieško galimybių savo centrines būstines ar registracijos vietas iškelti į kitas šalis, visą verslą paliekant Lietuvoje.
– Valdžia bando taisyti situaciją ar paliko tai savieigai?
– Mes daug tikėjomės iš sausio 19 d. susitikimo su prezidentu Gitanu Nausėda, bet dalyvavę kolegos sakė, kad politikai tarpusavyje pasimušė ir viskas, tušti pokalbiai. Tai – didžiulis nusivylimas.
Antra žinia – G.Landsbergis išvyko paturistauti po pasaulį.
Ekonomikos ministerija irgi žada paleisti kelias struktūrinių fondų priemones, kurias turėjo paleisti dar 2021 m. pradžioje, o dabar tai daro pavėluotai ir teigdami, kad tai sušvelnins Kinijos pasekmes. Bet manome, kad iš to tikrai nieko nebus.
– Kodėl manote, kad G.Lansbergis tik imituoja veiksmus vykdamas į Singapūrą? Kam jam to reikėtų?
– Tai turėtų būti klausimas G.Landsbergiui, ne man. Verslo misijai nauja šalis reiškia du dalykus.
Vienas – tai ilgo kelio pradžia. Tada įprastai verslininkai su vienu iš šalies vadovų važiuoja į tą šalį ir kalbasi, verslas gauna galimybę per 5 ar 10 metų patekti į tą rinką. Taip buvo ir su Kinija. Vienos įmonės į Kiniją pateko per 10 metų, kitos – per ilgesnį laikotarpį.
Arba yra taip, kad šalis nedemokratinė ir yra būtinas valdžios palaikymas, priešingu atveju verslu netikės.
Verslo misijų tikslai dažniausiai būna tokie. Šiuo atveju išvažiavo politikas pats vienas, nesusirinkęs jokios informacijos, o susirinkti informacijos reikia labai daug: ką toje šalyje galima padaryti, kokioms įmonėms šalis gali būti įdomi ir pan.
Bet verslai per pastaruosius metus priprato prie keistų ir nepaaiškinamų valdžios sprendimų. Jei G.Landsbergis būtų nuvykęs į Maldyvus, Mozambiką ar kitur, lygiai taip pat nebesistebėtume.
