Teisėkūros procesai, 2020 m. priėmus naują Lobistinės veiklos įstatymo redakciją, išlieka tiek pat sudėtingi, kaip ir anksčiau – joks pilietis šiai dienai negali lengvai ir paprastai sužinoti, kas ir kokiais tikslais pastaruoju metu kreipėsi į Seimą ar Vyriausybę.
Viso to rezultatas – krūva teisės aktų, kurie priimami skubotai, visuomenės grupių dalyvavimas teisėkūroje kontroliuojamas ir stigmatizuojamas, o ne skatinamas, tuo tarpu visuomenė taip ir nepakankamai žino apie teisėkūroje dalyvaujančių interesų grupių veiksmus.
Visi visuomenės raštai turi būti vieši
2020 m. buvo priimta nauja Lobistinės veiklos įstatymo redakcija. Pagal ją, kiekvienas lobistinę įtaką darantis arba ją patyręs asmuo privalo registruoti vykdomą lobistinę veiklą skaidrumo registre (SKAIDRIS) ir pildyti deklaracijas dėl kiekvieno susitikimo ar rašto, kurį išsiunčia Seimui ar Vyriausybei. Tai užima tiek politikų, tiek suinteresuotų visuomenės grupių laiką, užkrauna administracinę naštą.
Tačiau didžiausia problema, kad ši sistema jokia aprėptimi neužtikrina lobistinės veiklos skaidrumo. Lobistams nuolatos skambina žiniasklaidos atstovai prašydami atsiųsti raštą, teiraujasi dėl jo turinio, nors kartais savaitės pabaigoje SKAIDRIS sistemoje praleidžiame 30-60 min pildydami deklaracijas, kurios nesuteikia niekam jokios aiškios informacijos, kas buvo politikams rašyta ar kalbėta. Juolab, kad kai kurie lobistinės veiklos vykdytojai nepildo šių deklaracijų sąžiningai – matyt, suprato, jog iš jų prasmės nedaug.
Reikia išskaidrinti visus siunčiamus raštus ir atsisakyti deklaratyvaus skaidrumo. Mūsų siūlymas paprastas – visi siunčiami raštai teisės aktų projektams privalo būti skelbiami ir prieinami viešai kiekvienam piliečiui e-seimas.lrs.lt svetainėje, kaip yra matomi visi teisės aktų projektai.
Pilnai išskaidrinus lobistų ir suinteresuotų visuomenės grupių raštus būtų sutaupyta tiek politikų, tiek visuomenės interesų grupių atstovų laiko, o daromos įtakos teisėkūros procese išskaidrinimas leistų daugiau žmonių pamatyti teigiamą lobizmo poveikį demokratijai, liktų mažiau erdvės verslo veikimo politikoje mistifikavimui.
Strateginė drausmė teisėkūrai
Strateginės drausmės teisėkūroje trūksta tiek Seime, tiek Vyriausybėje – vėlgi, ne dėl piktybiško teisėkūros procedūrų laužymo, bet sistemiškumo deficito ir efektyvaus „stumtelėjimo“ vadovautis kodifikuotomis praktikomis. Kiekvienas Seimo komitetas savaip taiko Seimo statute įtvirtintas procedūras, kiekviena ministerija savaip derina teisės aktų projektus, kiekviena institucija turi savo vidaus taisyklės santykiams su visuomene.
Seime strateginę drausmę galėtų užtikrinti nauji įgaliojimai posėdžių sekretoriatui, kuris galėtų sekti, ar teisėkūros procedūrų laikomasi.
Vyriausybėje strateginė drausmė galėtų atsirasti parengiant tam tikras teisėkūros procedūrų bei apskritai vykdomosios valdžios institucijų ryšio su visuomene gaires, kurių įgyvendinimą užtikrintų speciali grupė Vyriausybės kanceliarijoje.
Strateginės drausmės gali įnešti ir IT sistemos. Šiai dienai, politikai dažnai nesilaiko Teisėkūros pagrindų įstatyme ir Seimo statute nustatytų reikalavimų, tačiau galime preziumuoti, kad tai yra daroma ne tyčia, bet dėl efektyvios kontrolės trūkumo. Leidžiant įstatymo projektą Seime pateikti ir visus su juo susijusias procedūras vykdyti per tam skirtas sistemas, į pačią sistemą galima būtų įtvirtinti svarbiausius reikalavimus teisėkūrai – jeigu veiksmas prieštarautų Seimo statuto nuostatoms, programa galėtų neleisti jo atlikti.
Aptartos problemos nėra tik procedūrinės – chaotiška teisėkūra kuria realius kaštus Lietuvos verslui ir gyventojams. Verslas neretu atveju privalo vadovautis nuolatos besikeičiančiais teisės aktais ir kartais net keliasdešimčia to paties įstatymo redakcijų. Tai didina kaštus ir nepadeda užtikrinti verslui labai reikalingo teisinio stabilumo.
Komentaro autorius yra Lietuvos verslo konfederacijos politikos patarėjas, registruotas lobistas.
