Kai kiti miestai ir miesteliai tvarkėsi savo šilumos ūkius, įsirengė biokuro katilus, Vilnius tikėjosi, kad žiemos šils ar gal išvis išnyks.
Kaip kitaip paaiškinti tokį neūkiškumą, kai sostinė šilumai gaminti sunaudoja 70 proc. dujų, o kiti miestai tiek degina biokuro?
Vilniaus šilumos tinklai (VŠT) mėgino nuslėpti, kad padėtis tragiška, įmonė nebeturi apyvartinių lėšų brangstančioms dujoms pirkti, ir praėjusiais metais Kūčių dieną Vyriausybei ir savivaldybei išsiuntinėjo raštus su prierašu „Konfidencialu“, kuriuose virkaujama, kad niekas nenori skolinti giliai įklimpusiems šilumos tiekėjams.
Turi atsiskaityti avansu
Trečiadienio posėdyje savivaldybės tarybos nariai nusprendė suteikti 15 mln. eurų garantiją VŠT gauti iki penkerių metų paskolą kurui, kurio reikia šilumos ir karšto vandens nepertraukiamai gamybai. Jei įmonė kreiptųsi į banką, savivaldybė taptų laiduotoja.
„Dujų kaina rinkoje yra rekordinėse aukštumose. Gruodžio mėnesį VŠT megavatvalandę gamtinių dujų pirko vidutiniškai už 95 eurus – beveik septynis kartus brangiau nei pernai tuo pat metu. Situacija tikrai neeilinė, tad ir įmonės finansinė padėtis įtempta. Kaip didžiausia įmonės akcininkė savivaldybė ieško būdų padėti jai sumažinti šios energetikos krizės padarinius.
Šiuo metu situacija yra stabili ir mes galime patikinti vilniečius, kad šildymo tiekimo sutrikimų jie nepajus, o savivaldybės garantija užtikrins įmonės veiklos tęstinumą ir toliau“, – tikino savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas, VŠT valdybos pirmininkas Adomas Bužinskas.
Pagrindinis iššūkis, su kuriuo susiduria VŠT, – apyvartinių lėšų užtikrinimas.
Nuolat didėjanti gamtinių dujų kaina galutinėje šilumos kainoje atsispindi pavėluotai – remiantis šilumos kainų nustatymo metodika, į šilumos kainą, kurią savo sąskaitose mato gyventojai, yra įskaičiuojamos prieš du mėnesius buvusios kuro kainos.
VŠT savo ruožtu už dujas su tiekėjais turi atsiskaityti avansu – per einamąjį mėnesį.
Kadangi šilumos vartotojams suteikiamas mėnesio laikotarpis atsiskaityti už dujas, faktines įplaukas už vartotojams patiektą šilumą įmonė surenka tik po keturių mėnesių.
Pavyzdžiui, į gruodžio mėnesio šildymo sąskaitas įtrauktos spalį įsigyto kuro sąnaudos, o klientai už šilumą su VŠT turi atsiskaityti per sausį. Dėl rinkos dinamikos atsiradusį skirtumą įmonė nuosavomis arba skolintomis lėšomis finansuoja pati.
Painiava dėl skolinimosi
Savivaldybės tarybos „Laisvės ir teisingumo“ frakcijos narys Vydūnas Sadauskas pažymėjo, kad greitai VŠT bus tuščiomis kišenėmis, nes šiuo metu įmonė nėra pajėgi savo lėšomis įsigyti pakankamai dujų vilniečių namams šildyti, o SEB bankas atsisakė didinti skolinimosi limitą. Mat VŠT jau viršijo skolinimosi galimybes.
Jis atkreipė dėmesį, kad dėl egzistuojančių skolinimosi limitų savivaldybė gali suteikti garantiją dėl 15 mln. eurų sumos.
Bet ir čia yra vienas niuansas: pagal skolinimosi taisykles, taryba gali suteikti garantiją tik dėl savivaldybės kontroliuojamų įmonių paskolų, naudojamų investiciniams projektams. Tad tame pačiame posėdyje teko keisti ir minėtas taisykles.
Nors praėjo nemažai laiko, Vyriausybė neatsakė dėl lėšų, kurių trūks plyš reikia VŠT. Buvusio sostinės vadovo Artūro Zuoko manymu, tokiu atveju meras Remigijus Šimašius turėtų kreiptis į Valstybės gynimo tarybą dėl skubaus posėdžio, nes Vilnius negali likti be šildymo, net ir brangaus.
„Štai kuo anksčiau ar vėliau baigiasi populistinė politika energetikos srityje“, – pridūrė A.Zuokas, o milžiniškas sąskaitas gavę vilniečiai internete dalijasi R.Šimašiaus rinkimų plakatų nuotraukomis, kuriose kandidatas žadėjo šildymo kainas sumažinti penktadaliu.
Meras išvyko atostogauti
„Tik Kūčių dieną, kai niekas nedirba, Vilniaus šilumos tinklai nusprendė spręsti problemą dėl finansavimo. Dar įdomiau, kad tikrai ne gruodį buvo aišku, kad energijos išteklių kainos didės“, – stebėjosi V.Sadauskas.
Jis pasipiktino, kad tokiu įtemptu laikotarpiu R.Šimašius atostogavo Niujorke (JAV). Jo atostogos tęsėsi iki sausio 7 dienos.
Tai pabrėžė ir demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ narys Žilvinas Šilgalis: „Klausimas labai rimtas ir apie situaciją tarybos nariai turėjo būti informuojami nedelsiant, gal ir skubus posėdis turėjo būti organizuojamas. Bet Vilniaus meras, užuot laiku pateikęs informaciją tarybos nariams, su nauja žmona išvažiavo atostogų, o grįžęs eilinį kartą visus pastatė prieš faktą.“
Jis informaciją, kad trečiadienį bus svarstomas klausimas dėl 15 mln. eurų garantijos, gavo tik sausio 10-ąją, nors meras raštą, kuris turėjo skambėti kaip pavojaus signalas, gavo per Kūčias.
O klausimas dėl garantijos trečiadienį buvo teikiamas skubos tvarka, taip pat skubos tvarka keičiant iki šiol galiojusias paskolų garantijų suteikimo savivaldybės įmonėms taisykles.
Ž.Šilgaliui apmaudu, kad kaip ir nacionalinio stadiono statybos, „Jeep“ arenos pirkimo klausimais, taip ir šis dešimčių milijonų eurų klausimas buvo svarstomas skubos tvarka, be jokios galimybės įsigilinti, nors tai susiję su rimta galima rizika.
Mat tik tikimasi, kad lėšos sugrįš gyventojams apmokėjus didesnes sąskaitas: „Užmirštama, kad šilumos kainos daliai vilniečių išaugo netgi tris kartus ir ne kiekvienas apskritai bus pajėgus susimokėti.“
Paaiškinimas – paprastas
Buvusio VŠT technikos direktoriaus Broniaus Cicėno teigimu, Vilniuje šis šildymo sezonas neabejotinai paklius į istoriją.
Tokių kainų per visą VŠT veiklos laikotarpį nebuvo.
Štai Valstybinė energetikos reguliavimo taryba gruodžiui patvirtino 8,74 cento už kilovatvalandę kainą, o jau sausį ji sieks 10 centų.
B.Cicėno žodžiais, palyginę su kitais miestais, nesunkiai įsitikinsime, kad Vilniuje šilumos kaina yra didžiausia tarp didmiesčių. Vilniečiai turėtų pavydėti Kaunui, kuriame šilumos kaina gruodį mažiausia – 5,3 cento. Panevėžyje ji siekia 5,94, Klaipėdoje – 6,29, Šiauliuose – 6,67 cento.
„Kyla klausimas: kodėl Vilniuje šilumos kaina beveik 30 proc. didesnė nei kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose? Juk anksčiau ji sostinėje buvo mažiausia“, – kalbėjo B.Cicėnas.
Jo nuomone, pagrindinė priežastis ta, kad VŠT šilumai gaminti daugiausia sunaudoja gamtinių dujų, – jos sudaro net iki 70 proc. viso kuro. Biokuro dalis – tik 25–30 proc.
Šiuo metu gamtinių dujų kaina rinkoje šovė į dar neregėtas aukštumas – iki 2 tūkst. eurų už 1 tūkst. kubinių metrų ir yra beveik penkis kartus didesnė negu biokuro kaina. Štai ir visas paaiškinimas.
O Kaune ir Panevėžyje iki 85 proc. šilumos pagaminama biokuro katilinėse, Klaipėdoje – 68 proc., Šiauliuose – 75 proc.
Dėl to tuose miestuose šilumos kaina kur kas mažesnė. Apskritai Lietuvoje miestuose šilumai gaminti vidutiniškai sunaudojama 70,3 proc. biokuro, gamtinės dujos sudaro tik 29,7 proc.
Tad štai ir rezultatas: vidutinė šilumos kaina gruodį Lietuvoje buvo 6,69 cento už kilovatvalandę.
Neatliktų darbų – daug
Kodėl VŠT taip atsilieka nuo kitų Lietuvos miestų diegiant biokuro katilus? B.Cicėnas svarstė, kad galbūt dėl šilumos tinklų įmonės vadovų aplaidumo ir nekompetencijos, galbūt dėl savivaldybės kontrolės stokos.
Ir dėl to turi kentėti vilniečiai, kurių nemažai žiemą negalės susimokėti už šilumą.
„Paminėsiu, kas Vilniuje nepadaryta, kad šiluma būtų pigesnė. Pirmiausia iki šiol neįvykdyta Nacionalinė šilumos ūkio plėtros 2014–2020 metų programa, kurioje buvo numatyta dar 2020 metais įrengti šilumai gaminti ne mažiau kaip 400 megavatų galios biokuro katilus, tam buvo skirta 160 mln. eurų Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama.
Baigus šilumos ūkio reformą biokuro katilų galios būtų pakakę aprūpinti šiluma miestą 100 proc., kai oro temperatūra iki 5 laipsnių šalčio, o esant žemesnei nei 10 laipsnių šalčio temperatūrai – iki 70 proc. Šilumos kaina būtų žemesnė nei Kaune.
Tačiau tikrovė kitokia. Per ketverių metų laikotarpį padaryta labai mažai, turime tik 260 megavatų galios katilų“, – vardijo B.Cicėnas.
VŠT visai neįvykdė savivaldybės tarybos sprendimo – nerekonstravo nė vieno katilo iš dujinio į biokuro, Vilniaus kogeneracinėje jėgainėje neužkurti du 170 megavatų biokuro katilai, nes bankrutavo rangovas iš Lenkijos. Apskritai šios katilinės statyba liko nebaigta ir neaišku, kada ji veiks.
Jos šeimininkė bendrovė „Ignitis“ jokių įsipareigojimų vilniečiams neturi, be to, didžiulės sąskaitos gyventojams už šildymą jos nejaudina.
O nepriklausomų šilumos gamintojų biokuro katilinių statyba sustojusi dėl nepalankių investicijoms sąlygų mieste.
„Galiu išvardyti pavardes žmonių, kurie labiausiai nusidėjo dėl kosminių kainų už šildymą, bet ar tai ką nors pakeis, ar jie atsakys už aplaidumą?
Tad vilniečiams belieka tikėtis vienintelio gelbėtojo – biokuro katilinių“, – įsitikinęs B.Cicėnas.
Niekam neskaudėjo galvos
A.Zuokas ironizavo, kad Vilnius grįžta į 2000 metus: „Pasirodo, tik dabar sužinome, kad gali dingti centrinis šildymas, nes savivaldybės valdoma įmonė Vilniaus šilumos tinklai neturi iš ko mokėti už kurą – brangstančias dujas.“
Buvęs meras prisiminė 2000-ųjų žiemą, kai VŠT vadovas stovėjo prie jo kabineto durų su reikalavimu paskolinti arba suteikti garantijas dešimtims milijonų litų. Anot A.Zuoko, šios problemos dingo, kai Vilniaus šilumos ūkį valdė konkurso būdu parinkta „Dalkia“ (vėliau „Veolia“), labai jau išgarsinta oponentų ir prezidentės Dalios Grybauskaitės. „Dalkia“ kontroliavo įmonę „Vilniaus energija“.
„Nė vienam merui neskaudėjo galvos, iš kur „Vilniaus energija“ gaus pinigų sumokėti už kurą, nors tuo metu dujos dar labiau brango. Visada buvo galimybė gauti kreditą iš pirminės kompanijos „Veolia“, – sakė A.Zuokas.
Šilumos tiekėjams lieka tik skolintis
Kritinėje situacijoje dėl apyvartinių lėšų trūkumo atsidūrusi didžiausia centralizuotos šilumos tiekėja VŠT prieš kelias dienas pareiškė, kad situaciją suvaldė.
VŠT generalinis direktorius Gerimantas Bakanas antradienį aiškino, jog Vyriausybei ir savivaldybei laiškus siuntė dėl to, kad sausio gamtinių dujų kaina galėtų būti apie 130 eurų už megavatvalandę, o vasarį ir kovą – apie 170 eurų.
Pasak G.Bakano, įmonei metų pradžioje SEB bankas paskolino dar 20 mln. eurų. Pernai bankas VŠT jau paskolino 50 mln. eurų.
VŠT vadovo teigimu, įmonei tebėra aktuali ir savivaldybės garantija.
