Situacija neaiški
„Verslas ir politikai turi savo supratimą: verslas turi atsakyti ir galvoti, kaip uždirbti pinigus, kad galėtų išmokėti algas žmonėms, kad turėtų pinigų inovacijoms, kad turėtų lėšų įeiti į rinką“, – dabartinę situaciją komentuoja A.Laurinaitis. Anot LPK viceprezidento, būtent šioje vietoje ir yra skirtumas tarp verslininkų ir politikų.
A.Laurinaitis patvirtina, kad dabartinė Lietuvos verslo situacija Kinijos rinkoje yra tikrai skaudi. „Ekonomistai ir politikai bando pasakyti, kad su Kinija reikalai nereikšmingi dėl eksporto ar importo, bet jie užmiršta, kad ir vieno žmogaus atleidimas yra problema“, – sako verslo atstovas.
LPK viceprezidentas pripažįsta, kad nors kalbama apie nedidelius skaičius, jie gali turėti įtakos verslams: tai gali būti lemiamas aspektas, kuris priverstų įmones bankrutuoti ir užsidaryti.
„Kadangi verslas priverstas galvoti apie ateitį, matydami šią situaciją, kai kurios kompanijos jau steigia kompanijas užsienio šalyse: Latvijoje, Lenkijoje, Vokietijoje“, – tikina A.Laurinaitis. Visgi atkreipiamas dėmesys, kad šalys pasirenkamos priklausomai nuo žaliavų ir nuo santykių su Kinija.
Nors toks žingsnis situaciją sušvelnino, pasak A.Laurinaičio, toks sprendimas sukuria papildomų išlaidų padidėjusiems kaštams, kuriems reikia įšaldytų įmonės lėšų.
„Problema nėra maža, nes verslininkai patikėjo, kad Kinija yra viena iš prioritetinių rinkų. Valstybė nustatė, kad verslas nesiblaškytų ir žinotų, kur yra valstybės palaikymas ir finansiniai resursai“, – pasakoja A.Laurinaitis. Ekspertas sako, kad įėjimui į šią rinką buvo išleista tikrai daug lėšų.
LPK viceprezidentas duoda Vokietijos pavyzdį: kadangi šalis daugiau nei 20 proc. pajamų gauna iš pramonės, į valdžią atėję nauji politikai glaudžiai bendradarbiavo su verslo atstovais. Būtent taip, A.Laurinaičio tikinimu, pasiekiami geriausi rezultatai.
A.Laurinaitis sako, kad svarbus ir kitas aspektas: „Kai atsiranda pasitikėjimas, tada turėtų lengviau spręstis šešėlio mažėjimas. Jeigu jis atsirastų, verslas noriau mokėtų mokesčius ir suprastų, kad tai naudinga.“
Verslininko tikinimu, LPK siūlė sukurti darbo grupę, kurioje dalyvautų verslo atstovai ir atitinkamai atsakingi politikai, tačiau toks prašymas, anot A.Laurinaičio, praslydo pro visas atsakingas Ministerijas.
A.Laurinaičio teigimu, Lietuvos verslas negauna aktualios ir tikslios informacijos apie Kinijos muitų padėtį ir Lietuvos verslų realią padėtį: apibendrinta informacija gaunama iš atskirų asociacijų ir kompanijų. Taip sunku susidaryti realios situacijos vaizdą ir rasti tikrąją problemą.
„Nedaug žinome ir apie atskirų ministerijų susitikimų rezultatus. Būnant tokioje darbo grupėje, verslas galėtų sprendimus priimti greičiau ir atsakingiau“, – priduria A.Laurinaitis.
Problema slypi giliau
„LPK turi gerus santykius ir su Vyriausybe, ir su ministerijomis. Kai LPK daro prezidiumo posėdžius, politikai dalyvauja, mes diskutuojame. Problema yra šiek tiek toliau, reikia eiti nuo diskusijų iki konkrečių darbų – čia jau atsiranda didelė takoskyra“, – pabrėžia A.Laurinaitis.
Jis sako, kad tam turi įtakos ministerijų darbuotojų profesionalizmas ir tam tikrų kompetencijų trūkumas. Būtent taip verslininkai lieka neišgirsti, o tolimesnės prognozės verslo sektoriams nežinomos.
„Įgyvendinime atsiranda įtrūkimas ir viskas vyksta labai lėtai“, – tikina verslininkas. Taip pat teigiama, kad čia svarbu ir brangstanti energetika, pandemijos valdymas ir infliacijos valdymo resursai, kurių neužtenka, kad būtų efektyvūs rezultatai.
A.Laurinaitis atkreipia dėmesį ir į žaliojo kurso aktualijas. „Aš palaikau žaliąjį kursą, nes mes turim galvoti ne tik apie save, bet ir apie visą planetą“, – tikina LPK viceprezidentas.
„Tų žalinimo iššūkių, kurie dabar konstruojami Europos Komisijoje (EK), poreikis energetikoje sudaro daugiau nei metinis visos elektros suvartojimas Lietuvoje. Mes susiduriame su problema, kad pasaulis neturi resursų, kuriais galėtų užtikrinti žaliosios energijos: vėjas, saulė ir išvestinis vandenilis, kuris galėtų būti transformuojamas per kitus produktus,“ – pasakoja A.Laurinaitis.
LPK viceprezidento tikinimu, verslo bendruomenė šia tema pasigenda apibrėžtumo ir aiškesnės informacijos apie patį žaliąjį kursą ir jo apibrėžtį.
Taip pat aktualus ir branduolinės energijos klausimas. „Jei žiūrėtume į žaliajį kursą anglies dioksido prizme, tai manau, kad mes ateinančių metų bėgyje pamatysime didelius debatus Europos Sąjungoje (ES) dėl atominės elektrinės“, – sako ekspertas.
Priduriama, kad nors Lietuvoje referendumu jau nuspręsta, kad atominės elektrinės nebus, tačiau kitos šalys kalba apie tai, kad atominės elektrinės galėtų būti priskirtos prie atsinaujinančių energijos šaltinių.
„Aš esu įsitikinęs, nes generuojančių šaltinių, kad galėtų užtikrinti elektros ir vandenilio papildomus kiekius, paprasčiausiai nėra“, – situaciją komentuoja A.Laurinaitis.
„Pasižiūrėkime į Vokietijos naujos Vyriausybės politiką, kuria tarsi sutikta, kad būtų statomos gamtinėmis dujomis kurenamos elektrinės, kad pakeistų anglies. Tai reiškia, kad 15-20 m. bus pereinamasis laikotarpis gamtinėms dujoms. Koks bus sprendimas yra kitas klausimas, bet mes prie atominės elektrinės grįšime.“ – tikina LPK viceprezidentas.
Konkurencija kelia pavojų
„Žaliasis kursas, žiedinė ekonomika yra surišta ir su konkurencingumu, todėl ruošiamos naujos direktyvos“, – pasakoja A.Laurinaitis. Radijo laidos pašnekovo tikinimu, viena iš direktyvų nukreipta į anglies dioksido mažinimą ir atsakingo verslo skatinimą.
Anot LPK viceprezidento, tai reiškia, kad bus nustatymas mechanizmas, kuriuo taršios pramonės šakos turės sumažinti anglies dioksido išmetimą. Taip taršesni importuojami produktai būtų papildomai apmokestinami.
„Jeigu ES pramonės įmonės eksportuoja į trečiąsias šalis, tai jos kovoja su taršiomis technologijomis ir jokios kompensacijos nėra. Jeigu eisime į žaliąjį kursą, bet nėra išspręsta, ką daryti su eksportu, kadangi EK su žalinimu kursu iškėlė vėliavą pasauliui, kur reikėtų eiti“, – tikina LPK viceprezidentas.
A.Laurinaitis sako, kad nelengva įtraukti suinteresuotas šalis bei nustatyti vienodas žaidimo taisykles. Būtent taip pramonei nebus pavojaus bankrutuoti ir pasiduoti konkurencingumui.
„Egzistuoja mokslo ir politikų nesusikalbėjimas. Tai, ką politikai užsibrėžia pasiekti, bet realiai technologijų ir galimybių yra mažai“, – pabrėžia verslininkas. Visgi jau yra ruošiami bandomieji įrenginiai.
„Taip pat reikėtų ir trilijono eurų kiekvienais metais į Europos pramonės pertvarkymą, kad atitiktų žaliąjį kursą“, – sako A.Laurinaitis ir priduria, kad didžiausias iššūkis yra technologijų nebuvimas.
