Desertas susideda iš ingredientų, kurie jau įprasti kiekvieno lietuvio skoniui – varškės kremo ir biskvito.
„Šis saldėsis itin minkštas ir mėgstamas daugelio šeimų, jį taip pat nėra sunku pasigaminti ir namuose“, – sakė „Maximos“ maisto gamybos departamento direktorė Brigita Baratinskaitė.
„Kuršėnų“ vyniotinis jau keletą metų iš eilės atsiduria lietuvių itin pamėgtų saldėsių penketuke.
Be šio konditerijos gaminio TOP populiariausi yra: medaus pyragas, kanelės, „Napoleono“ pyragas ir tortas su maskarponės sūriu.
„Analizuodami „Maximos“ pardavimų duomenis galime prognozuoti, kad „Kuršėnų“ vyniotinis, kaip ir keletą pastarųjų metų iš eilės, šiemet išliks populiariausiu švenčių saldėsiu. Jis – akivaizdus lietuvių numylėtinis šventiniam stalui jau kelis metus iš eilės: „Kuršėnų“ vyniotinis nuo 2019 metų jis yra populiariausias konditerijos gaminys gruodžio mėnesį“, – sakė „Maximos“ komunikacijos ir įvaizdžio departamento direktorė Ernesta Dapkienė.
Praėjusiais metais vien per gruodį šio pyrago „Maximos“ prekybos tinklas pardavė 33 tonas.
Remiantis šių metų pardavimų duomenimis laukiama, kad „Kuršėnų“ vyniotinis ir 2021 metais išliks populiariausiu lietuvių pasirinkimu – šiemet per pirmas 13 gruodžio dienų pirkėjai įsigijo beveik 16 tonų šio vyniotinio.
„Vertinant konditerijos gaminių sezoniškumą, galime teigti, kad šios produktų kategorijos paklausa gruodžio mėnesį pasiekia piką – būtent šį metų mėnesį pirkėjai konditerijos gaminių įsigyja daugiausiai. Per 2020 metų sausio – lapkričio laikotarpį, vidutiniškai per mėnesį pirkėjai, įsigijo apie 446 tūkst. konditerijos gaminių vienetų. Remiantis „Maximos“ pardavimų duomenimis, matome, kad vien per gruodžio mėnesį įsigyjamų konditerijos produktų vienetų paklausa išauga daugiau nei 13 proc.“, – komentavo E.Dapkienė.
Prekybos tinklo maisto gamybos departamento direktorė B.Baratinskaitė pastebėjo, kad per pastaruosius kelis metus prekyboje atsirado nemažai naujų konditerijos gaminių, kurie buvo pradėti gaminti norint atliepti saldėsių naujoves pasaulyje ir pirkėjams pasiūlyti didesnį šios kategorijos produktų asortimentą.
Keli iš jų – šokoladinis tortas su kokosų įdaru, mangų ir šokolado pyragas, kefyro kremo plokštainis su vaisiais, tortas su juodųjų serbentų kremu ar plokštainis su aviečių tyrės želė ir uogomis.
Tai rodo, kad pirkėjai ieško gaivesnių saldėsių alternatyvų, kurių sudėtyje būtų vaisių ar uogų, suteikiančių lengvą skonį.
Taip pat pastebima, kad pastaruoju metu lietuviai ieško sveikesnės sudėties konditerijos gaminių, kuriuose būtų mažiau cukraus ir kitų priedų.
„Mūsų meistrai konditerijos gaminius gamina kasdien, todėl galime užtikrinti jų šviežumą. Platus konditerijos gaminių asortimentas užtikrina, kad kiekvienas ras norimą ir mėgstamą kepinį pagal savo poreikius. Ant visų mūsų meistrų gaminių yra nurodytas galiojimo laikas. Užtikrinti gaminio šviežumą įsigijus tortą, plokštainį ar kitą saldėsį padės tinkamos laikymo sąlygos: konditerijos gaminys turi būti laikomas šaldytuve ir sandariai uždarytas“, – patarė B.Baratinskaitė.
Barboros Radvilaitės desertas – kriaušės
Pasigardžiuoti saldumynais žmonės mėgo visuomet, tačiau nustebsite sužinoję, kokiais desertais mėgavosi Lietuvos didikai. Tai, kas dabar atrodo įprasta, prieš kelis šimtus metų buvo netikėtas atradimas.
Pavyzdžiui, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos žmona Jadvyga mėgavosi agurkais su medumi. Anuo metu, nuo XIV a. pabaigos, agurkai laikyti vaisiais ir dažnai galėjo būti naudojami kaip desertinis patiekalas. Žinoma, kad nuo Jogailos laikų, XIV a. pabaigos, valdovų dvare populiariu desertu tapo meduoliai.
Barbora Radvilaitė kaip desertą mėgo valgyti kriaušes.
Išlikę šaltiniai leidžia teigti, kad, susirgus LDK valdovui ir Lenkijos karaliui Žygimantui Senajam, jo žmona Bona Sforca užsakė atvežti daug apelsinų. Šis vaisius taip pat buvo desertas, o iš apelsinų žiedų virtos uogienės, kurios tikrai galėjo būti ir ant valdovų stalų.
Yra žinoma, kad marcipanai į LDK galėjo atkeliauti jau XII–XIII a. kartu su cukraus kultūra. Tad yra didelė tikimybė, kad ir Bonos Sforcos laikotarpiu jie galėjo būti puikiai žinomi ir patiekiami švenčių metu. Taip pat žinome, kad XVI a. arba bent jau šio amžiaus viduryje atvykus svečiams labai dažnai būdavo patiekiami saldainiai su anyžiumi arba iš saldymedžio.
O Radvilų virėjo užrašinėje esama įrašų apie pusryčiams tiekiamas sriubas. Pagal receptą jos primena saldų patiekalą, kuris tuo metu gal ir nebuvo siūlomas kaip desertas, bet galėtų būti šiandien mėgiamų saldžių pusryčių analogas. Štai vienas, istorikų teigimu, bent 1569 m. siekiantis saldžios pusryčių sriubos receptas: į pašildytą alų įleisti 4 trynius, supilti saldų pieną ar grietinėlę, įmesti gabalėlį sviesto ir šiek tiek cukraus bei cinamono.
Valdovų rūmų Kultūros istorikė Rasa Leonavičiūtė-Gecevičienė papasakojo apie 1517 m. gruodžio 6 d. vykusią Bonos Sforcos ir Žygimanto Senojo vestuvių puotą Neapolyje (Italija).
„Šventėje buvo tiekiamas ne vienas desertas iš vaisių, plikytos tešlos, riešutų, medaus, grietinėlės, deginto cukraus ir panašiai.
Vienas patiekalų – sausainiai „Nevole“, dar vadinami „Kalėdų rožėmis“. Tai iš Italijos Apulijos regiono, kuriame užaugo Bona Sforca, kilęs desertas, gaminamas iš baltų miltų, cukraus, baltojo vyno. Tešla suformuojama taip, kad būtų panaši į gėlę ar karūnėlę – tam reikia daug kruopštumo. Sausainiai verdami įkaitintame aliejuje, patiekiami apibarstyti cukraus pudra, puošti riešutais bei deginto cukraus karamele“, – aiškino R.Leonavičiūtė-Gecevičienė.
Anot jos, kadangi šiam desertui pagaminti reikia precizikos ir kruopštumo, dažniausiai sausainiai buvo kepami tik ypatingoms šventėms. Tikėtina, kad šis desertas puošė Bonos Sforcos ir Žygimanto Senojo šventinius stalus Lenkijoje ir Lietuvoje. Nors tą liudijančių istorinių šaltinių ir neturime, vis dėlto žinome, kad Bonos dvare virtuvei vadovavo italai, o valdovė nebuvo linkusi atsisakyti savo mėgstamų itališkos virtuvės patiekalų, nors kai kurių jiems reikalingų produktų importavimas ir kainavo labai brangiai.
Lietuviškas medus – geresnis nei Pirėnų
Tuo metu Lietuvos valstiečiai savo stalą saldindavo medumi.
Valstietiškos Lietuvos racioną 1782 metais gydytojas botanikas Jeanas-Emmanuelis Gilibert'as aprašė taip: „Iš jų vaismedžių dar galima paminėti slyvas, kurių vaisiai paprastai būna labai rūgštūs. Taip pat ir serbentai, mėlynės ir gervuogės. Net avietės, tokios švelnios mūsų klimato krašte, Lietuvoje yra rūgščios. Tik braškės ten – kvapnios, švelnios ir vos rūgštokos.
Tačiau gamta Lietuvoje nevisiškai atsisakė saldumo: bitės, kurių nuo seno daug šioje šalyje, gausiai renka medų. Šiaurėje plytinčiuose miškuose kiekviena seno medžio drevė slepia bičių spiečių, nešantį baltą medų“.
Jis gyrė lietuvišką medų sakydamas, kad šis daug kokybiškesnis už tą, kuris renkamas Pirėnuose ir vadinamas Narbonos medumi (miel de Narbonne).
Gydytojas botanikas savo užrašuose pasakojo, kaip medus, sumaišytas su reikiamu vandens kiekiu, rūgsta kaip neįrūgęs vynas. Bet šis vynas išlaiko medaus skonį, kurį jis praranda tik po dešimties metų.
„Jeigu šis gėrimas išlaikomas dvidešimt metų, jis įgyja tokį malonų spiritinį skonį, kad jo negali atskirti nuo geriausių Ispanijos vynų. Daugelis aukštuomenės šeimų turi jo, išlaikyto ištisą šimtmetį, bet valstietis jį geria pirmaisiais metais po pagaminimo, todėl šis gėrimas yra sunkiai virškinamas, jam reikia turėti sveiką skrandį“, – pasakojo J.E.Gilibert'as.
Medų, pasak jo, Lietuvos valstiečiai dėdavo ir į pagal savus receptus raugiamą aviečių ir įvairių kitų uogų, ypač tekšių ir spygliuotų krūmų uogų, mėlynių arba spanguolių vyną.
Smagus ir dar vienas gydytojo botaniko pastebėjimas apie šiandien nuo Kūčių stalo neatsiejamas aguonas. „Mane nustebino neaprėpiami didžiagalvių aguonų laukai, tos pačios rūšies, iš kurios išgaunamas opiumas, ir tai, kad jos auginamos tik dėl sėklų, iš kurių daroma kruopos. Lietuviai lyg niekur nieko jas valgo dideliais kiekiais. Toks vaizdas priverstų drebėti mūsų medicinos teoretikus“, – rašė jis.
