Žalioji politika, kaip ir žalinimas – santykinai nauji terminai, kuriais apibūdinami pramonės, transporto, energetikos, žemės ūkio veiklos pokyčiai, mažinantys neigiamą jos įtaką klimatui.
Ekonomikos ir inovacijų ministerija (EIMIN), dalyvaudama eksperimentiniame Europos Komisijos (EK) projekte „Pereinamojo laikotarpio regionai“, atliko svarbią situacijos analizę. Buvo išsiaiškinta, kad Lietuva dar neturi aiškaus požiūrio, kaip pramonės įmonės turėtų įgyvendinti su klimato kaita susijusius reikalavimus.
EK suteikė finansinę paramą projekte dalyvavusiems regionams bei jo dalyvėms valstybėms – Lietuvai ir Slovėnijai, kad jos galėtų įveikti joms aktualias problemas.
Gavusi paramą EIMIN pasinaudojo EK suteikta galimybe eksperimentuoti, ir ėmėsi bandomojo – sutelktomis pajėgomis kuriamo projekto „Lietuvos pramonės perėjimo prie žiedinės ekonomikos kelrodis“, kurį buvo patikėta įgyvendinti Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūrai (MITA).
Pramonės svarba
Lietuva yra pramoninė valstybė, kurios pramonės indėlis į BVP siekia 20 proc. Pramonės gaminiai sudaro per 80 proc. Lietuvos prekių eksporto, tad siekiant išlaikyti Lietuvos konkurencinį pranašumą, labai svarbu užtikrinti deramą jos technologinę pažangą.
Pasak ekonomikos ir inovacijų ministrės Aušrinės Armonaitės, Lietuva, kaip ir kitos ES, valstybės, turi mažinti priklausomybę nuo žaliavų tiekimo iš trečiųjų šalių, tobulinti skaitmenines technologijas, o savo pramonę orientuoti į žiedinę ir skaitmeninę – vadinamąją dvigubos transformacijos ekonomiką.
„Būtent šioms sritims skiriama pirmenybė skirstant Europos atsigavimo ir atsparumo didinimo fondo lėšas“, – sakė A.Armonaitė.
Įtaka Lietuvos pramonei
Pieš porą metų, 2019-isiais, EK paskelbė komunikatą „Žaliasis kursas“, kurio tikslas – pasiekti, kad iki 2050-ųjų Europa taptų pirmuoju pasaulyje neutralaus poveikio klimatui žemynu.
Paskaičiuota, kad Europos valstybėse iš bendro kiekio šiltnamio efektą sukeliančių dujų maždaug 75 proc. susidaro gaminant ir naudojant energiją. Štai todėl vienas iš pagrindinių „Žaliojo kurso“ tikslų – mažinti ES energetikos sektoriaus priklausomybę nuo iškastinio kuro: akmens anglies, naftos, dujų, o pramonėje – didinti antrinių žaliavų panaudojimą.
Kelio atgal nėra – nesumažinus pramonės neigiamos įtakos klimato kaitai padariniai būtų pražūtingi. Paskaičiuota, kad dėl dažnesnių ekstremalių, su klimato kaita susijusių reiškinių ekonominiai nuostoliai nuolat didėja. ES valstybėse jie vidutiniškai viršija 12 mlrd. eurų per metus.
Lietuva, kaip ir kitos ES valstybės, laikosi ir „Žaliojo kurso“ susitarimų, ir kitų komunikatų – mūsų šalies klimato kaitos valdymo politika formuojama bei įgyvendinama vadovaujantis ir Kioto protokolu, ir Paryžiaus susitarimu.
Šiemet birželį Seimas patvirtino Nacionalinę klimato kaitos valdymo darbotvarkę – teisės aktą, kuriame nustatyti Lietuvos klimato kaitos valdymo politikos iki 2030 m., iki 2040 m. ir ilgalaikiai – iki 2050 m. tikslai bei uždaviniai klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie klimato kaitos padarinių srityse.
„Lietuvos ekonomikos augimas jau yra atsietas nuo gamybos apimčių didėjimo, o kartu – ir taršos didėjimo, o tai reiškia, kad su kiekvienu gamybos sektoriaus sukurtu euru vis mažiau išmetama CO2 bei kitų teršalų.
Tačiau tai – dar ne viskas. Lietuvos pramonei reikia iš esmės persiorientuoti – naudoti neiškastinius energetikos išteklius. Kai kuriems pramonės sektoriams tai – ypatingas iššūkis“, – sakė aplinkos ministras Simonas Gentvilas.
Šiame pramonės žalėjimo etape verslui yra svarbi ir Ekonomikos ir inovacijų ministerijos, ir Aplinkos ministerijos pagalba.
„Dirbdami išvien su verslu norime sukurti gamybos pertvarkymo modelius. Mes, politikai, atidžiai klausomės verslo atstovų, kokios jam reikia pagalbos, kad jis pakeistų technologijas ir procesus taip, kad gamyba nebeskleistų taršos. Kalbamės ir apie tai, kokių ekonominių ir fiskalinių paskatų reikia numatyti įstatymuose“, – sakė S.Gentvilas.
Pasak ministro, kokiomis priemonėmis pasiekti netaršią gamybą geriausiai išmano pats verslas, juo labiau kad ir žaliavų tiekėjai darys įmonėms spaudimą pertvarkyti savo technologijas.
Siekia tapti lyderiais
Europos Komisija yra priėmusi sprendimą dėl „Fit For 55“ teisės aktų paketo. Jie bus keičiami tam, kad Europoje 2030-aisiais, palyginti su 1990-aisiais, anglies dvideginio ir kitų šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimas sumažėtų 55 proc.
Teisės aktų pokyčiai turės įtakos ir Lietuvos ekonomikai – jie yra svarbūs siekiant, kad Europa iki 2050 m. taptų pirmuoju pasaulyje klimatui neutraliu žemynu.
Pasak Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) viceprezidento Martyno Nagevičiaus, pramonės įmonių požiūris į klimato kaitos reikalavimus jau pasikeitė.
Jeigu anksčiau konfederacija buvo tik stebėtoja, dabar ji gana aktyviai dalyvauja diskusijose ir projektuose, kurie susiję su žalinimo reikalais.
„Verslas suprato, kad kitaip nebebus – kad reikia prisitaikyti prie žalinimo reikalavimų ir iš to gauti naudos, o tai reiškia, kad reikia tapti pokyčių lyderiais. To nepadarius tektų likti konkurencijos nuošalėje ir mokėti didelius taršos mokesčius“, – sakė M.Nagevičius.
Anot jo, pramonininkai dėl žalinimo laikosi vienodos nuostatos – tai yra būtinybė. Tačiau jiems svarbu ir tai, kad būtų sukurtos aiškios žalinimo „žaidimo taisyklės“, todėl, kalboms pasisukus apie techninius taršos mažinimo niuansus, neišvengiama ginčų.
Vieni jų sukasi apie pereinamojo laikotarpio būtinybę reikalavimus įgyvendinti, kiti – apie konkurencinės apsaugos mechanizmus, susijusius su importu iš tų šalių, kuriose nėra tokių griežtų aplinkosaugos reikalavimų.
Šiemet buvo atnaujintas sąrašas Lietuvoje veikiančių įmonių, kurioms 2021-2025 m. planuojama paskirstyti nemokamus apyvartinius taršos leidimus.
Šis sąrašas buvo sudarytas įvertinus tai, kad EK patikslino taršos šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis mažinimo siekius 2021-2030 metams. Atsižvelgus į juos, kai kurioms šalies įmonėms skiriama mažiau nemokamų apyvartinių taršos leidimų.
Tai palies kone 90 šalies bendrovių, tarp jų – „Achemą“, „Orlen Lietuvą“, „Akmenės cementą“, daugelį energijos gamintojų, jos tiekėjų.
„Kai kurios įmonės tikisi, kad bus ilgesnis pereinamasis laikotarpis, ir jų investicijos į efektyvesnę veiklą suspės atsipirkti. Joms tai – iššūkis, kaip ir didžiosioms naftos kompanijoms, kurios stengiasi „ištraukti“ pinigus iš naftos perdirbimo ir „sudėti“ juos į žaliąsias technologijas“, – kalbėjo M.Nagevičius.
Projektas – finišo tiesiojoje
Būtent tos „žaidimo taisyklės“, apie kurias užsiminė M.Nagevičius, jau baigiamos kurti – gruodį finišuoja projektas „Lietuvos pramonės perėjimo prie žiedinės ekonomikos kelrodis“.
Šis projektas Lietuvoje yra išskirtinis – tai buvo pirmasis bendras kūrybos procesas, kuriame dalyvavo platformos „Pramonė 4.0“ ekspertai, mokslininkai, įvairių organizacijų, institucijų, įmonių atstovai.
Projekto tikslas buvo – visiems kartu išanalizuoti, kokios proveržio sritys yra aktualiausios mūsų šalies pramonei ir, įvertinus jau sukauptą patirtį, sukurti Lietuvos pramonės perėjimo prie žiedinės ekonomikos kelrodį – numatyti konkrečius veiksmus, kurie, atsižvelgiant į aplinkosauginius reikalavimus, padėtų išsaugoti pramonės konkurencingumą.
Situacijos analizę atliko viena garsiausių pasaulyje žiedinės ekonomikos srityje besidarbuojančių bendrovių – Nyderlandų konsultacinė kompanija „Circle Economy“.
Pasak EIMIN atstovų, tokią žiedinės ekonomikos analizės metodiką (tai vadinamoji metabolizmo analizė), kokią yra įvaldžiusi „Circle Economy“, turi vos kelios pasaulio kompanijos ir ji pirmą kartą buvo pritaikyta Lietuvoje.
Kuriant kelrodį į pagalbą buvo pakviestas ir Kauno technologijos universitetas bei konsultantai iš „Ekokonsultacijų“ bendrovės.
Projekto partneris, pasidalinęs įvairiomis įžvalgomis, buvo Europos Komisijos HIA metodologinis koordinatorius Richardas Hardingas,
Pasak projekto vadovo, MITA atstovo Simo Dunausko, rengti ekonomikos kelrodį buvo pradėta praėjusiais metais, o dabar jis jau finišuoja. „Tai – pirmasis šio kelrodžio etapas. Po to jo dar laukia svarbiausia dalis – įgyvendinimas“, – sakė S.Dunauskas.
Žiedinė ekonomika. Kas tai?
Europos Komisija (EK) 2020-aisiais atnaujino žiedinės ekonomikos dokumentų rinkinį, – pateikė antrąją komunikato versiją, kuriame dėmesys sutelktas į pramonę.
Komunikate buvo pasiūlyti veiksmai, padėsiantys sukurti uždarą produktų gyvavimo ciklą. Tai vadinama žiedine ekonomika (angl. circular economy) arba sistema, keičiančia „eksploatavimo pabaigos“ (ang. End-of-life) koncepciją.
Pagal vieną žymiausių – „Ellen MacArthur Foundation“ – žiedinės ekonomikos apibrėžimų, yra trys pagrindiniai jos bruožai.
Vienas jų – tai tvari gamyba: be taršos ir atliekų.
Antrasis – tai kuo gausesnis ir kuo ilgesnis atsinaujinančių ir jau išgautų neatsinaujinančių resursų naudojimas įvairiose produktų ir paslaugų vertės kūrimo grandinėse.
Trečiasis – natūralių ekosistemų atkūrimas.
Ekonomikos ir inovacijų ministerijos iniciatyva ir pavedimu projektą įgyvendina Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra.
Projekto įgyvendinimą remia Europos Komisija.
