„Problema su rinkomis, kad dėl infliacijos, dėl augančių kainų, niekas nežino, kiek kas iš tikrųjų kainuoja. Net ir iki penktadienio buvo daug kalbų, kad viskas jau tuoj turėtų kristi, nes maždaug akcijos yra pervertintos. Bet nuo to pinigų įliejimo į ekonomiką visi yra pasimetę, nes niekas nežino, kiek kas kainuoja.
Niekas nežino, kiek iš tikrųjų turi kainuoti žaliavos, kiek turi kainuoti akcijos, niekas nežino, kiek turi kainuoti faneros lakštas. Taip, yra kalbų, kad viskas čiuoš žemyn. Lygiai taip pat yra galvų, kalbančių, kad viskas kils dar aukštyn“, – „Žinių radijui“ pirmadienį sakė Ž.Šilėnas.
Ekonominio švietimo fondo vadovas pabrėžia, kad kainų šuolis taip pat susijęs su tuo, jog pandemijos pradžioje dauguma produktų apskritai buvo ganėtinai pigūs, todėl augimas nuo santykinai žemo lygmens yra kur kas labiau pastebimas.
„Yra „atšokimas“ nuo pandeminio lygmens, kuomet viskas buvo atpigę, tap pat ir energijos ištekliai, nafta. Atsiminkime, kad nafta vienu metu artėjo prie 0 dolerių už barelį. Aišku, kad nuo to lygio yra „atšokę“. Taip ir gauname tuos metinius ar mėnesinius skaičius, kai yra „atšokusios kainos“ nuo labai žemo lygmens“, – pastebi jis.
Vis dėlto, ekonomisto požiūriu, didelę įtaką kainų šuoliui turėjo ir valstybių per pandemiją vykdyta ekonominė politika, kai sustabdžius gamybą žmonių pajamos praktiškai nesumažėjo, o tai lėmė pinigų nuvertėjimą.
„Kitas veiksnys – pinigų įliejimas į ekonomiką, kurį padarė valdžia, nes kai žmonės sėdi namie ir negamina prekių, bet jiems už tai moki pinigus, tai turi daugiau pinigų ir mažiau prekių. Tuomet prekės pradeda kainuoti daugiau. Čia yra labai paprastas dėsnis.
Galima bandyti aiškinti apie ekonomikos stimuliavimą ir visus kitus dalykus, bet tai yra geležinis dėsnis, vos ne kaip gamtos dėsnis. Jeigu produktai nesukuriami, bet sukuriami pinigai, tai tie pinigai praranda vertę, prekės kainuoja daugiau“, – aiškino Ž.Šilėnas.
Anot jo, infliacija auga dėl to, kad karantino metu sėdėdami namuose žmonės neišlaidavo, išmokėjo savo kreditinių kortelių skolas – tuo labiau, kad dar dauguma gavo papildomų pinigų – ir dabar yra sukaupę pinigų, kuriuos nežino, kur išleisti.
„Taip pat trūksta prekių, nes jos užstrigusios arba Kinijoje, arba konteineriniuose laivuose prie, pavyzdžiui, Los Andželo uosto. Pastaruosius kartus, kai buvau Los Andžele, net nuo kranto mačiau horizonte eilėmis sustojusius laivus, laukiančius išsikrovimo. Net pradeda trūkti tų konteinerių, nes jie užstrigę, tad tai vėl prisideda prie to, kad prekės kainuoja brangiau.
Dar pridėkime puslaidininkių, tranzistorių, mikročipų, lustų trūkumą, nes Taivane sudegė gamykla ir niekas dar jos neatstatė – ir turime tobulą audrą, aplinkybių sukritimą“, – sakė Ž.Šilėnas.
Jo teigimu, pinigai praras vertę ir liūdniausia, kad tie, kurie turi mažiausiai, praras daugiausiai. „Tie žmonės arba apskritai neturi pinigų, o kainos auga, arba, jei turi kažką sutaupę, tai laiko tas santaupas po pagalve ir jos nuvertėja“, – apgailestavo jis.
Kalbėdamas apie santaupų apsaugojimą nuo nuvertėjimo, Ž.Šilėnas pasakojo, kad, nors amerikiečiai, kaip ir lietuviai, mėgsta NT, tačiau amerikiečiai, kadangi finansų ar akcijos rinkos JAV veikia ilgiau, savo santaupas dažniau turi pensijų fonduose, kur jos yra investuotos į akcijas.
„Dalis žmonių patys investuoja į akcijas, tad tos santaupos nuvertėja šiek tiek mažiau. Bet ką tiksliai daryti, niekas nežino. Šiame gyvenime nėra nerizikingų pasirinkimų. Gali pinigus dėti į akcijas, bet niekas nežino, ar jos nėra pervertintos“, – svarstė jis.
O pašlijusius Lietuvos santykius su Kinija ir Taivano palaikymą Ž.Šilėnas vertino dvejopai. „Jeigu tai buvo gudriai suplanuota su sąjungininkais – kad maža Lietuva pripažįsta Taivaną, o paskui ją paseka kitos šalys – tai, sakykime, tai yra dalis užsienio politikos. Bet, jeigu tai buvo lietuvių saviveikla, nesuderinus su sąjungininkais JAV, tai čia jau nebe taip gudru“, – sakė jis.
„Kapitalizmo grožis tame, kad mes galime vieni su kitais nesutikti, bet vis tiek prekiausime. Kai perki duoną ir pieną „Maximoje“, tau nereikia mėgti „Maximos“ savininko. Ir atvirkščiai – verslininkai tavęs neklausia tavo politinių pažiūrų.
Kai prieiname prie situacijų, kada šalys sako, kad neprekiaus viena su kita dėl to, nes joms nepatinka, kaip jos galvoja, tada tokių prekybinių santykių gal nelabai reikia. Kur yra ta riba, kiek jos viena kitai nusileis?“ – svarstė Ž.Šilėnas.
Tačiau taip pat jis sakė suprantąs ir verslą. „Prieš 5-10 metų valdžia siūlė verslui eiti į Kiniją. Buvo daromos investicijos, daug dirbama. O dabar pasikeitė valdžia ir sako nebeiti. Verslininkai supykę. Ar buvo verslo bendruomenė įspėta, kad Lietuva pripažins Taivaną? Kad iki to laiko reikėtų ištraukti investicijas iš Kinijos?
Jeigu šis žingsnis nebuvo derintas su verslu, tai rodo, kad arba su verslu yra visiškai nesišnekama, arba kad tai buvo kažkieno spontaniškas sprendimas. Nors vertybės yra aukščiau prekybos, tačiau svarbu, kaip tas sprendimas buvo priimtas“, – mano jis.
