Po viešnagės Lenkijoje, Lietuvoje bei Šveicarijoje jis jau sugrįžo į namus Vašingtone ir sėdo prie projektų.
Su muzikante žmona Leonora Karasina ne tiktai lenkiškai, bet ir kitomis kalbomis besišnekučiuojantis M.Belkindas per 35 gyvenimo JAV metus išsaugojo tai, ką paveldėjo iš savo gimtojo krašto, – žemaitiškai jis šneka be jokio akcento.
Tiesa, bendrakalbių anapus Atlanto nedaug – tarmiškai į kalbas jis gali leistis tiktai su savo seserimi.
Užtat kaskart, kai aplanko gimtuosius Alsėdžius Plungės rajone ar su Plateliuose gyvenančiu vaikystės draugu žurnalistu Eugenijumi Bunka susėda aptarti Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo reikalų ir aplanko Litvakų atminimo sodą, jųdviejų žemaitiška šnekta liejasi neužgesdama.
Net ir tada, kai 1987-aisiais ištrūko į JAV ir susipažinęs su Romu Sakadolskiu „Amerikos balse“ komentuodavo ekonominę SSRS padėtį, Miša neužrakindavo žemaitiškų žodžių burnoje.
Šiemet spalio viduryje po Viešnagės Lietuvoje bei Lenkijoje grįžęs į Kolumbijos apygardoje esantį Vašingtoną jis ėmėsi tęsti darbų, nuo kurių nebuvo atsitraukęs net kelionėje.
M.Belkindas šįmet pradėjo dvejų metų Tarptautinės oficialios statistikos organizacijos prezidento kadenciją. Tad vienas jo rūpesčių – kitąmet Krokuvoje, Lenkijoje, vyksiančios tarptautinės konferencijos rengimas.
Dėmesį jam, matematikos ir ekonomikos mokslų daktarui, tenka sutelkti ir į ypač įdomius projektus, kuriuose dalyvauja jo statistikos konsultacijų bendrovė.
– Lietuvoje svečiavotės tris savaites, bet ir per tą laiką rūpinotės organizaciniais konferencijos reikalais. Tik kodėl ji vyks Lenkijoje, ne Lietuvoje? – paklausiau M.Belkindo.
– Norėjau, kad ji vyktų Vilniuje, bet Lietuvos statistikos departamentas kitąmet organizuoja europinę konferenciją, taigi du milžiniški renginiai kone tuo pat metu – per sunku.
Renginys Krokuvoje per tris dienas aprėps net 50 sesijų. Jas vienijanti tema – statistikos rengimo principai, kurių laikantis dirba visos oficialiosios statistikos organizacijos, bei jų pažeidimai.
Pastaruoju metu, kai pasaulyje gausu melagienų, nepriklausomumo, nešališkumo ir kitokie principai tampa dar svarbesni. Vis daugiau atsiranda statistinės informacijos, kurią „pagamina“ privatus sektorius ar nekomercinės organizacijos, pavyzdžiui, kompanija „SIC Gallup Media“, tyrimus atliekanti visame pasaulyje.
Šiais laikais vyksta duomenų revoliucija – informacijos apimtis yra nepaprastai didelė, vis sudėtingiau jos gausybėje rasti teisingą sprendimą.
– Griūvant SSRS jau dirbote Pasaulio banke, nuo 1996-ųjų vadovavote jo Statistikos departamentui, tad turėjote reikalų su viso pasaulio valstybių ekonomikos ministrais. Ar dabar jiems dar prireikia jūsų pagalbos?
– Pasaulio bankas – tarptautinė organizacija, kuri padeda šalims remdama projektus.
Jis turi vieną didžiausių duomenų bazių – kasmet skelbia pasaulio vystymosi indikatorius, pavyzdžiui, kiekvienos šalies BVP augimo koeficientą, elektros suvartojimo kiekį, tenkantį vienam gyventojui, ir gausybę kitų. Tai patikimi duomenys, kurie paimami iš pasaulio statistikos organizacijų bei finansų ministerijų.
Kita Pasaulio banko turima duomenų bazė – tai pasaulio valstybių skola. Tuomet, kai jis skolina valstybėms, vertina, kiek kiekviena jų turi kreditų. Tai ir buvo mano departamento darbas.
Dabar, būdamas pensijoje, daugiau dirbu privačiai.
Vieną nekomercinių įmonių – „Open Data Watch“ – su pora kolegų įkūrėme 2013-aisiais, ir ji „netyčia“ tapo garsi.
Mes sukūrėme statistikos sistemų atvirumo indeksą – „Open Data Index“, pagal kurį reitinguojamos viso pasaulio valstybių statistikos sistemos. Pastaruoju metu tai ėmė kelti didelį susidomėjimą – šalys stengiasi pagerinti tą indeksą, jis tapo populiarus.
Į šį indeksą atsižvelgia ir Pasaulio bankas, nes jis yra vienas iš statistikos sistemos vertinimo kriterijų.
– Kokią poziciją reitingų lentelėje užima Lietuva?
– Pagal duomenų atvirumą aukščiausias pozicijas užima Šiaurės Europos ir Skandinavijos šalys. Lietuva yra šioje grupėje.
Tačiau aš pats nuo „Open Data Watch“ reikalų atsitraukiau. Kai įmonė atsistojo ant kojų, mano indėlis tapo mažesnis – esu direktorių taryboje, prireikus padedu jai.
Su kita savo konsultacijų įmone patarinėju Pasaulio bankui ir įgyvendinu man įdomius projektus.
Pasaulio bankas kartą per 5–6 metus atlieka tyrimą, kuriame apskaičiuojama valiutos perkamoji galia. Jame dalyvauja apie 180 valstybių, tai – didžiausia pasaulyje statistinė programa. Man teko vadovauti vienam iš tos programos 2005 metų turų ir padėti pamatus vykusiam 2011-aisiais.
Prieš metus mano konsultavimo įmonė kartu su Lenkijos CASE institutu laimėjo konkursą panašiam projektui įgyvendinti.
Projekto metu skaičiuojamas perkamosios galios paritetas – kainų skirtumas įvairiose šalyse. Dabar tai darome Briuselyje, Vašingtone bei Niujorke. Paritetais ES remsis nustatydama atlyginimus ir priemokas ES darbuotojams, dirbantiems Vašingtone bei Niujorke.
Jau esame parengę teorinę dalį ir dabar pradedame rinkti kainas. Mums talkina Eurostatas, kuris yra projekto užsakovas, taip pat Belgijos bei JAV Statistikos departamentai.
– Kokie produktai atsidūrė tyrimų krepšelyje?
– Jame yra apie 3 tūkst. produktų bei paslaugų.
Tai viskas, ko prireikia žmogui, pavyzdžiui, degalai, išlaidos mokyklai, dantų gydymui, įvairiems maisto produktams.
Vis dėlto tie palyginimai daug sudėtingesni nei vartotojų kainų indeksas, kai į krepšelį kiekviena valstybė sukrauna 200 produktų.
Sakoma, kad negalima palyginti obuolių su apelsinais.
Turi būti palyginamos visiškai tokių pat produktų kainos, taigi jei tai ‘Golden’ veislės obuoliai, visur ir turi būti fiksuojama tokios jų veislės kaina.
Kitas nepaprastai įdomus projektas, kuriame man teko dalyvauti dar tada, kai jis ES buvo pradėtas 2012-aisiais. Tai tyrimas, kuris susijęs su pridėtinės vertės mokesčiu ir tuo, kaip verslas stengiasi jo išvengti.
– Ar viešėdamas Lietuvoje atkreipėte dėmesį į kainas – maisto produktų, degalų, o gal ir būsto? Ar tokios pat tendencijos yra ir JAV?
– Dėl organizuojamos konferencijos reikalų vykau į Lenkiją, po trijų savaičių viešnagės Lietuvoje – į tarptautinį statistikos renginį Šveicarijoje. Taigi ir su kolegomis iš Statistikos departamento buvo progų pakalbėti.
Kainos Lietuvoje nenormalios. Brangstantis nekilnojamasis turtas (NT) siunčia signalą, kad susidarė pinigų perteklius, – yra paklausa, nėra pasiūlos.
Žmonės bijo infliacijos, baiminasi, kad jų sukaupti pinigai nuvertės, tad juos bando kažkur investuoti. Bet tai jau yra burbulas, kuris neišvengiamai sprogs, kaip buvo 2008-aisiais.
Kalbėti apie JAV rinką yra sudėtinga. Prezidento Joe Bideno administracija bando priimti kuo daugiau įstatymų, kuriais siekia limituoti atskirų valstijų galią, bet kai kurie iš jų pažeidžia konstituciją.
JAV rytinėje dalyje, Vašingtone, NT kainos kyla labai lėtai.
2008 metais būsto krizės pas mus nė nebuvo.
Atvirkščiai, Niujorke, kaip ir kitose šiaurinėse valstijose, būsto kainos pastaruoju metu smarkiai nukrito, nes žmonės iš šiaurės persikelia gyventi į pietus.
Pietinėse valstijose, tarkime, Floridoje, per ankstesnę krizę kainos smuko perpus. Šiuo metu jos ne tik grįžo į 2008-ųjų lygį, bet ir toliau kyla – kainas augina didžiulė būsto paklausa ir statybinių medžiagų stygius.
Apskritai JAV gyvenu 35 metus ir pirmą kartą matau, kad rinkoje ko nors trūksta.
– Tai susiję su pandemija, o gal ir prekybos karais?
– Manau, tai nulėmė valdžios ekonominė politika. Kai tik ji uždarė vieną pagrindinių naftotiekių, vedančių iš Kanados, atsirado energijos trūkumas, pakilo degalų kainos.
Dabar galonas (3,5 litro) benzino kainuoja 3,5 JAV dolerio, o juk prieš J.Bidenui ateinant į valdžią jo kaina tesiekė 2 dolerius (dabartiniu kursu atitinkamai 3,07 ir 1,76 euro). Taigi mažiau nei per metus degalai pabrango vos ne dvigubai ir tai sukėlė grandininę reakciją – pabrango ir salotos, ir agurkai.
– Stebime COVID-19 sergamumo ir mirštamumo statistiką, per pirmąją bangą JAV jis buvo didelis. Kaip jūs išgyvenote karantiną ir kiek vakcinų jau gavote?
– Iš tiesų bijojome užkrato, 8 mėnesius su žmona prasėdėjome namie. Kas dvi savaites apsipirkdavome – užsidėję kaukes arčiausiai namų esančiose maisto bei gėrimų parduotuvėse produktų prisipirkdavome ilgam.
Tačiau pas mus nėra tokių gerų parduotuvių kaip Lietuvoje, nėra tiek daug ir tokios geros kokybės maisto prekių.
Tiesa, vėliau ir mes keliems mėnesiams buvome nuvykę į Floridą, nes ten bent jau galima pasivaikščioti paplūdimiu – pabūti gamtoje. Bet štai į restoraną būdavo baugu užsukti net kavos nusipirkti.
Nemažai prisidėjo prie lito įvedimo
Gyvendamas Lietuvoje M.Belkindas buvo Vilniaus universiteto ekonomikos profesorius. Išvykęs į JAV tapo surašymo biuro mokslininku, ėmėsi vadovaujančio darbo ekonomikos konsultavimo kompanijoje „Warton Econometrics Consultancy“, dėstė Džordžtauno universitete Vašingtone.
Beveik du dešimtmečius – iki 2010 m. dirbo Pasaulio banke. Iš pradžių – jo plėtros duomenų grupės vadovu, 1996-aisiais tapo šio banko Statistikos departamento direktoriumi.
M.Belkindą galima vadinti lito dėde – prieš įvedant tautinę valiutą tuometis prezidento Algirdo Brazausko patarėjas Raimundas Rajeckas paprašė Pasaulio banko pagalbos.
„Projekto metu reikėjo nustatyti naujosios valiutos perkamąją galią – apskaičiuoti lito vertę. Taigi dirbome kartu su Lietuvos statistikos departamento specialistais. Buvau nustebintas tų žmonių profesionalumo“, – sakė M.Belkindas.
