Pokyčių drąsiai imasi ne tik didmiesčiai, bet ir regionai, kurie jau turi savo sėkmės istorijų. Giliai įsišakniję stereotipai, dėl kurių tokie projektai vis dar sunkiai skinasi kelią, keičiasi: visi kartu mokomės ne tik bijoti ar smerkti, bet ir priimti bei padėti.
Pokyčiai akivaizdūs
Išvystyta ir prieinama socialinių paslaugų infrastruktūra ypatingai svarbi regionuose, kuriuose vyrauja tokios socialinės problemos kaip nedarbas, jaunų žmonių emigracija, ryškėjanti socialinė atskirtis, senstantys ir vis didesnės pagalbos bei paramos reikalaujantys gyventojai.
Regionuose juntamas ne tik paslaugų, socialinių įstaigų ar vietų jose trūkumas. Labai dažnai socialinių paslaugų įstaigos neturi kokybiškos ir jaukios infrastruktūros: veikla vykdoma senose neremontuotose patalpose, dažnai net nepritaikytose įvairių specialiųjų poreikių turintiems asmenims.
Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų parama jau ne vienerius metus skiriama būtent tokių socialinių paslaugų infrastruktūros pertvarkai ir plėtrai, kuomet visuose Lietuvos regionuose stengiamasi keisti dešimtmečiais nespręstas problemas.
Vis intensyviau modernizuojami ir kuriami globos namai senyvo amžiaus asmenims, savarankiško ir grupinio gyvenimo namai senyvo amžiaus ir neįgaliems asmenims, krizių ir dienos centrai vaikams ir negalią turintiems žmonėms. Plečiamas ir socialinio būsto fondas, nepamirštant jautresnės socialinės grupės – modernizuojami nakvynės namai, psichosocialinės pagalbos ir socialinės reabilitacijos centrai socialinės rizikos asmenims.
Pasiekti rezultatai išties džiugina – socialinės paslaugos tampa vis prieinamesnės, infrastruktūra kokybiškesnė, o svarbiausia – keičiasi pačių gyventojų požiūris į šalia gyvenančius ir su socialiniais iššūkiais susiduriančius žmones.
Socialinis būstas tampa priimtinesnis
Centrinės projektų valdymo agentūros (CPVA) Socialinės apsaugos projektų skyriaus vadovė Vaida Lisauskienė pabrėžia, jog vykstantys pokyčiai labai svarbūs pirmiausia dėl to, kad stengiamasi kurti kompleksinių socialinių paslaugų sistemą, kuri sudarytų priimtinas ir orias sąlygas bei galimybes kiekvienam, kuriam reikalinga tokia pagalba, ją gauti pirmiausia bendruomenėje, o tik po to institucijose.
Norint pasiekti visų socialinių grupių integraciją svarbu, kad pati bendruomenė suvoktų, kad jos vaidmuo šiame procese yra svariausias, o sukurta infrastruktūra, pavyzdžiui, socialiniai būstai, tėra įrankis tikslui pasiekti.
V. Lisauskienė, jau ne vienerius metus dirbanti su socialinio būsto fondo plėtros projektais, pastebi, kad savivaldybių darbuotojams sekasi skleisti žinią, jog socialinio būsto gyventojas – nebūtinai žalingų priklausomybių turintis bedarbis. Tai gali būti jo ne vienerius metus laukiantys neįgalieji, jaunos šeimos ar našlaičiai.
Kita žinia, kurią pastaruoju metu ėmėsi skleisti savivaldybės – siekiama, jog globos namuose ne vienerius metus praleidę vaikai kartu su globėjais augtų nupirktuose namuose ar butuose, taip sukuriant maksimaliai šeimoms artimą aplinką.
Kaimynystė ne skaldanti, o vienijanti
Anot V. Lisauskienės, su gyventojų neigiamu požiūriu ar pasipriešinimu vis dar tenka susidurti bendruomenėse apgyvendinant vaikus iš globos namų.
„Nors ir kaip būtų gaila, požiūris, kad vaikai iš globos namų yra patys blogiausi kaimynai, kokie tik gali būti, itin gajus. Pasitaiko atvejų, kuomet individualių namų kvartale įsigijus namą bendruomeniniams vaikų globos namams, gyventojai negali su tuo susitaikyti. Institucinės globos pertvarkos tikslas, kad vaikai gyventų visuomenėje: grįžtų namo į daugiabutį ar namą, o ne globos namus.“
Kad gyventojai nenorėtų gyventi šalia socialiai pažeidžiamiausiųjų parodė ir prieš kelerius metus CPVA atliktas tyrimas: vienas iš trijų Lietuvos daugiabučių gyventojų nenorėjo, kad jo kaimynystėje būtų įrengti socialiniai būstai.
Savo praktikoje V. Lisauskienė pasakojo susidūrusi su atvejais, kuomet apie būsimą kaimynystę sužinoję individualiųjų namų kvartalo gyventojai darė viską, kad vaikai nebūtų atkelti.
Kitoje savivaldybėje daugiabučio gyventojai dėstė savo argumentus: atsikraustę vaikai garsiai klausys muzikos, o šalia bute gyvenanti neįgali močiutė dienos metu nebegalės miegoti, nebus ramybės. Taip vaikai, kuriems norima sukurti geresnis gyvenimo sąlygas ir užtikrinti galimybę tapti pilnaverte visuomenės dalimi, iš anksto pasmerkiami ir nustumiami į paraštes.
Panevėžio rajono savivaldybė – viena tų, kuri sėkmingai kalbasi su savo gyventojais ir įgyvendino jau ne vieną itin svarbų socialinių paslaugų infrastruktūros projektą. Pirmiausia – Upytės kaime buvęs apleistas administracinis pastatas paverstas šiuolaikišku daugiabučiu, kuriame įrengti aštuoni butai. Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Investicijų ir užsienio ryšių vyr. specialistė Irena Stankevičienė patvirtino – socialinių būstų trūkumas Panevėžio rajone, kaip ir visoje Lietuvoje, opi problema. Būsto laukiančiųjų eilės netrumpos, tad galimybė gauti ES paramą – didelė paspirtis savivaldybei.
Dar vienas projektas, kuriuo savivaldybė didžiuojasi, ir kurių Lietuvoje kol kas vos keli, tai specialiai nupirkti du individualieji namai. Abiejuose apsigyveno po aštuonis vaikus, kuriais rūpinasi socialiniai darbuotojai. Vaikai patys ruošia maistą, turi privačią erdvę, kiemą – sukurta aplinka primena įprastą šeimose.
„Kiek tenka girdėti iš socialinių darbuotojų, jie labai džiaugiasi pokyčiais, vaikai irgi, nes gyvena nedidelėmis grupėmis, gali integruotis į bendruomenę, lankytis būrelius, gyvena kaip vaikai su tėvais. Mes taip pat turime dienos centrus, veikia vaikus globojančios šeimynos, budintys globėjai“, – pasakojo I. Stankevičienė.
Be šių projektų galima paminėti ir tai, jog Panevėžio rajone neseniai iškilmingai atidaryti rekonstruoti Gustonių socialinės globos namai. Nauradų kaime veikiantys senyvo amžiaus žmonių globos namai pasikeitė neatpažįstamai: globotiniams įrengti ir naujais baldais apstatyti vienviečiai ir dviviečiai kambariai, poilsio erdvės, šiuolaikiška įranga ir baldais aprūpinta virtuvė bei valgomasis.
Prie pokyčių gali prisidėti kiekvienas
V. Lisauskienės akmis, socialiai pažeidžiamiausiųjų kaimynystei priešinamasi dėl vienos pagrindinės priežasties – klaidingai manoma, kad, šalia įsikūrus vaikams iš globos namų, žmonėms su protine negalia, nukris nekilnojamojo turto vertė. O, sumanius jį parduoti, pirkėjų sulaukti bus neįmanoma. Tačiau tokia baimė nėra pagrįsta.
Kartais, panorus įsigyti sklypą ar namą, kuriame ateityje įsikurtų vaikai iš globos namų ar žmonės su protine negalia, jį tiesiog atsisakoma parduoti savivaldybėms, motyvuojant nenoru pakenkti kaimynams. Projektai taip ir lieka dūlėti stalčiuose, nes tiesiog nėra galimybės įsigyti reikiamo turto.
Visos 60 savivaldybių, įgyvendindamos socialinio būsto fondo plėtros projektus, renkasi du kelius: perka butus, ir tai yra patrauklesnis sprendimas socialinio būsto gyventojams, kuriems lengviau pritapti prie vietos bendruomenės, arba stato ar rekonstruoja senus bendrabučius.
Kad socialinių būstų problema regionuose išties opi patvirtina ir savivaldybės. Viena vertus, didmiesčiuose paprasčiau susirasti darbą, žmonės gauna didesnes pajamas, regionuose – vis dar daugiau socialinės rizikos asmenų, maža to, palyginti su didmiesčiais, savivaldybėms įsigyti būstus išties sudėtinga.
„Žinoma, vien kokybiškesnis socialinis būstas visų problemų neišspręs. Svarbios tiek prieinamos socialinės paslaugos, tiek būstas, tiek vietos bendruomenių įsitraukimas. Stengiamės keisti nuomonę, kad, užuot priešinęsi, jog jų kaimynystėje įsikurs vaikai, vietos gyventojai sakytų: puiku, mes padėsim tiems vaikams, parodysime gerą pavyzdį, įtrauksime į veiklą“, – kalbėjo V. Lisauskienė.
Regionų miestuose ir miesteliuose kuriama ar plečiama socialinė infrastruktūra bei nuolatinis pokalbis su bendruomenėmis ne tik realiai sukuria kokybišką aplinką socialiai pažeidžiamoms grupėms, bet ir yra įkvepiantis pavyzdys, kad tik atsisakius išankstinių nuostatų projektai išties keičia gyvenimus.
