Šių metų vasaros sezonas Italijoje akivaizdžiai vykęs, nors užsienio turistų skaičius dėl pandemijos ribojimų atvykstant į šalį stipriai krito. Prie šio sektoriaus sėkmės prisidėjo patys italai.
Labai tikėtina, kad šių metų rugpjūtis vidaus turizmui bus rekordinis. Manoma, kad per mėnesį viešbučių paslaugomis šalyje pasinaudos 13 mln. italų. Tai 3 mln. daugiau nei 2019 m. rugpjūtį. Reikia pridėti, kad tokie skaičiai prognozuojami po išskirtinai sėkmingos liepos, kai viešbučiai Italijoje apgyvendino 12 mln. žemiečių. Tai – 20 proc. daugiau nei prieš dvejus metus.
Vidaus turizmo bumas, palietęs ne tik jūros pakrantes, bet ir kalnus, ežerus, kultūros ir istorijos centrus, tapo akivaizdžiu liudijimu, kad Italijoje įvyko vietinių gyventojų nuotaikų lūžis. Šalies, kuri šiemet iškovojo Europos futbolo čempionatą, o Tokijo olimpiadoje surinko rekordiškai daug – 40 medalių – gyventojai vėl tiki savimi ir yra kupini optimizmo.
Pergyvenę koronaviruso pandemiją, kuri šaliai smogė ypač žiauriai, italai dabar aktyviai skiepijasi (bent vieną skiepą yra gavę 68 proc. gyventojų, visiškai paskiepyti – 58 proc.) ir su džiaugsmu grįžta į įprastą gyvenimo būdą, noriai leidžia pinigus malonumams. Tai suteikia progą smarkiai įsukti Italijoje tradiciškai stiprų smulkųjį ir vidutinį verslą, rašo dw.com.
O juk dar visai neseniai trečioji ES ekonomika po Vokietijos ir Prancūzijos turėjo milžinišką valstybės skolą, chroniškai silpną bendrojo vidaus produkto (BVP) augimą, rodės, amžiams įstrigusias reformas ir augančią populistų įtaką politikoje.
Tačiau toks Italijos įvaizdis greitai keičiasi. Makroekonomikos statistika leidžia teigti, kad Italija kopia į viršų. Antrojo ketvirčio duomenys rodo, kad BVP, palyginti su tuo pačiu pernai metų kriziniu laikotarpiu, pašoko net 17,3 proc. O tai leidžia kalbėti apie galingą atsispyrimą po nuosmukio, kurį sukėlė griežtas šalies uždarymas.
Dar iškalbingesni ES statistikos agentūros „Eurostat“ rugpjūčio 17 d. paskelbti skaičiai. Nuo balandžio iki birželio Italijos BVP, palyginti su ankstesniu ketvirčiu, padidėjo 2,7 proc. Tad pavasarį ir vasaros pradžioje Italijos ekonomika augo pastebimai greičiau nei ES apskritai (1,9 proc.), nei Vokietijoje (1,5 proc.) ir nei Prancūzijoje (0,9 proc.).
Kitais žodžiais tariant, šalis, kuri euro zonoje ir bendrai visoje ES ilgą laiką vilkosi uodegoje, dabar virto vienu europietiškosios ekonomikos variklių – juk vargiai trečiąjį ketvirtį augimo tempai sulėtės. Greičiau jau bus atvirkščiai.
Italijos statistikos institutas ISTAT laukia, kad šiais metais BVP pakils 4,7 proc., o 2022 m. – 4,4 proc. Europos Komisijos (EK) prognozė: 5 proc. ir 4,2 proc. atitinkamai.
Jei taip ir nutiks, jau bus galima kalbėti ne tik apie greitus atsigavimo tempus, bet ir apie po to einančią galingą plėtrą. Ir tai vyktų esant žemai infliacijai, kuri praeityje buvo amžina Italijos problema. EK prognozėmis, šiemet kainų augimas sieks 1,4 proc. Bendrai ES manoma, kad jis bus 2,2 proc., Vokietijoje – 2,8 proc., Prancūzijoje – 1,6 proc.
Suprantama, didėjantis ekonomikos augimo greitis atsirado ne tuščioje vietoje. Italija dažnai pateikiama kaip šalis, kurioje stipriai išplėtotas turizmas, kaip pačios įvairiausios žemės ūkio produkcijos tiekėja ir kaip kokybiškos avalynės bei drabužių gamintoja.
Iš tiesų Italija turi antrą pagal dydį ES pramoninę bazę – ją lenkia tik vokiečiai. Daugiausia eksportuojama mechanikos inžinerijos produkcijos: mašinų ir įrangos, o taip pat automobilių ir farmacijos produktų.
Verslo struktūroje panašus stambaus, vidutinio ir smulkaus verslo santykis.
Italija turėjo ir tebeturi palankių prielaidų stipriam ekonomikos atsigavimui. Trūko politinės valios. Ją atnešė žmogus, anksčiau eitose pareigose iš žiniasklaidos gavęs pravardę pagal populiarų kompiuterinį žaidimą Super Mario.
Mario Draghi – ekonomikos profesorius, buvęs JAV investicinio banko „Goldman Sachs“ tarptautinio padalinio viceprezidentas ir Italijos centrinio banko vadovas, nuo 2011-ųjų iki 2019-ųjų ėjo ECB prezidento pareigas.
Tai buvo aštriausios skolų krizės euro zonoje periodas, daugelis laukė euro žlugimo, o Super Mario buvo būtent tas, kuris tam užkirto kelią. Legendiniu tapo jo pasirodymas 2012-ųjų liepą bankininkams Londone (Jungtinė Karalystė), kai M.Draghi pasakė iš pirmo žvilgsnio banalią, vėliau tapusia sparnuotąja, frazę, kad jis padarysiąs viską, ko reikės (angl. k. „whatever it takes“), kad išsaugotų europietiškąją valiutą.
M.Draghi padėjo tašką gausioms atakoms prieš eurą, stambiems spekuliantams pasiuntęs aiškų signalą, kad jiems nepavyks laimėti prieš ECB, kurio žinioje – didelis finansinių instrumentų arsenalas bei pinigų spausdinimo mašina.
Galima būti kitos nuomonės teisinant jo sprendimus, tačiau faktas tas, kad Super Mario į šį postą atėjo, kai euro zonai grėsė griūtis, o baigiantis jo kadencijai jis stabilizavo finansinę padėtį visose probleminėse šalyse.
Todėl šių metų pradžioje, kai pandemijos įkarštyje eilinį kartą žlugo vyriausybė, Italijos prezidentas ryžosi pasikviesti patyrusį ir autoritetingą krizių valdytoją – 73-ejų M.Draghi ir pavedė jam suformuoti viršpartinį ministrų kabinetą iš profesionalų technokratų. Ši vyriausybė dirba nuo vasario 13-osios.
Per tą laiką M.Draghi, logistiką pavedęs armijos generolui, išjudino iki tol strigusią skiepų kampaniją. Šalies vyriausybė skyrė 32 mlrd. eurų antikriziniam paketui, kuris iš esmės skirtas išmokoms verslui ir gyventojams.
Iš ES ekonomikos gaivinimo plano Italijai kliūva 191 mlrd. eurų dotacijomis ir lengvatiniais kreditais. Tam buvo sudėliotas investicinis planas iki 2026 m. vidurio. Didžiausias dėmesys skiriamas žaliajai ekonomikai ir silpnosios šalies dalies – Pietų – palaikymui.
Pirmuosius pinigus iš minėto ES fondo Italija turėtų gauti jau rudenį.
Dar viena sąlyga europiniams milijardams gauti buvo seniai pribrendusi teisinės sistemos reforma, kad teisminiai procesai vyktų greičiau ir paprasčiau. Jos palaiminimą parlamente verslo dienraštis „Handelsblatt“ laiko kol kas didžiausia premjero pergale. Po trumpų vasaros atostogų eilėje laukia mokesčių sistemos ir konkurencijos teisės reformos.
Be viso to stebina tai, kaip buvęs ECB vadovas pajėgė priversti pragmatiniais darbais užsiimti parlamente dominuojančius dešiniuosius ir kairiuosius populistus, o jų lyderius – pamiršti ankstesnius destruktyvius lozungus.
Dešiniųjų radikalų vadovas Matteo Salvini „nebepamokslauja apie pasitraukimą iš ES ir referendumą dėl euro atsisakymo. Nebedaro garsių pareiškimų apie tai, kad Maskvoje jaučiasi geriau nei Briuselyje“, – konstatuoja dienraštis „Süddeutsche Zeitung“.
„Penkių žvaigždučių judėjimas (M5S), – tęsia dienraštis, – atsisakė dogmatinio diletantizmo ir pripažino kompetencijos naudą“. O jos lyderiui, anksčiau vadovavusiam užsienio reikalų ministerijai, Luigi Di Maio prislopo aistra Kinijai. 2019 m. jis buvo vienas iniciatorių, raginusių Italiją prijungti prie Kinijos ekonominės plėtros projekto „Naujasis Šilko kelias“, ko nepadarė nė viena iš stambiųjų ES narių Vakarų Europoje. Tačiau dabar vyriausybė žingsnis po žingsnio tikrina 29 susitarimus su Kinija. Balandį M.Draghi uždraudė kinams parduoti itališką mikroschemų gamintoją.
„Handelsblatt“ pažymi“: naujasis premjeras grąžino tikėjimą, kad Italija gali vykdyti rimtą ir nuoseklią politiką. „Antrasis didelis M.Draghi nuopelnas – jis savo šalį vėl padarė patikima partnere Europoje ir už jos ribų“, – rašė laikraštis.
Jo teigimu, M.Draghi premjero poste liks dar mažiausiai pusmečiui. O, kaip rodo pastarieji šeši mėnesiai, per tą laiką galima daug pasiekti.
