Valstybinio banko idėja atgis prieš rinkimus?
Portalo lrytas.lt paklaustas, ar Valstybinio banko idėja jau numarinta, buvęs premjeras Saulius Skvernelis pajuokavo: numarinta – iki kitų rinkimų. „Tačiau ji gali būti gyva kalbant apie Valstybinį komercinį banką be taip vadinamos mažmeninės bankininkystės.
Yra steigiamos agentūros, įsteigtas ir tam tikras fondas, susijęs su kreditavimu, tad tas klausimas dalinai yra sprendžiamas. Bet kalbant apie eilinį vartotoją – taip vadinamą „mažmeną“ – problema yra aktuali“, – mano jis.
Tuo metu Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) frakcijos narė, buvusi finansų ministrė Rasa Budbergytė mano, kad idėjos sugrįžimas labiau priklausys nuo to, kaip seksis susitvarkyti su pandemija ir karantino suvaržymais, kurie greičiausiai grės rudenį, jei vėl padidės susirgimų skaičius.
„Reikės žiūrėti, kiek pagalbos reikės verslui, kad įmonės išvengtų likvidumo problemų, bankrotų. Labai sunku prognozuoti, bet, jeigu staiga žmonės pradės skiepytis, pandemija pradės slopti, Valstybinio banko idėja sugrįš ir anksčiau“, – svarstė ji.
R.Budbergytė, nors pastebi, kad Valstybinio banko idėja yra „padėta į stalčių“, tačiau iki šiol sako esanti įsitikinusi, kad Valstybinis plėtros bankas Lietuvai tikrai yra reikalingas.
Visgi jo poreikį kiek prislopino labai intensyvi valstybės parama pandemijos laikotarpiu, kai naudodamasi skolintais pinigais, R.Budbergytės teigimu, Lietuva pasižymėjo kaip valstybė, vykdanti komercinio banko funkcijas.
„Verslui įvairiomis formomis buvo išdalinta labai daug paskolų. Kreditavimo funkciją Lietuva vykdė labai didele apimtimi, todėl verslui buvo sumažėjęs prieigos poreikis gauti kreditų iš komercinių bankų.
Taip pat dar mūsų bankai pasirašė memorandumą, kuriuo įsipareigojo sukurti bankomatų tinklą šalyje ir taip išspręsti jų prieinamumą. Mano manymu, tai yra dvi rimtos priežastys, kodėl dabar ši idėja padėta į stalčių“, – įsitikinusi ji.
Tačiau R.Budbergytė mano, kad, kai pasibaigs skolinti pinigai ir valstybė nebeteiks kreditų įmonėms prisiminusi, kad šią funkciją turi atlikti komerciniai bankai, ir problema, jog Lietuvos verslui prieiga prie kreditų yra sudėtinga, vėl iškils visu aštrumu, tuomet vėl būtinai bus grįžta prie idėjos kurti Valstybinį plėtros banką.
„Per jį būtų galima finansuoti visokius projektus, kurie yra vadinami „transformacijomis“, „žaliosiomis ekonomikomis“ ir visokiais kitokiais, ir kuriems pirmiausia valstybė turės turėti labai stiprų interesą, kad sklandžiai būtų prie jų pereita“, – kalbėjo ji.
G.Nausėdos požiūriu, Lietuvai reikalingas nacionalinis plėtros bankas ar fondas, kuris galėtų lanksčiau reaguoti į rinkos poreikius ir mažintų finansinių priemonių spragas.
„Kaip jau yra anksčiau pastebėjusi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), Lietuvoje smulkusis ir vidutinis verslas (SVV) sukuria apie 70 proc. pridėtinės vertės, tačiau finansavimas šiam sektoriui sudaro gerokai mažesnę dalį“, – rašoma Prezidentūros portalui lrytas.lt atsiųstame komentare.
Nacionalinio plėtros banko steigimas praėjusių metų gruodį buvo aptartas Prezidento kvietimu surengtame forume su Vyriausybės atstovais, verslo ir finansų ekspertais.
Pirmasis reikšmingas žingsnis siekiant šio tikslo, dėl kurio šiuo metu yra politinis sutarimas – konsoliduoti keturias veikiančias viešas finansų srities įstaigas, tai yra, nacionalines plėtros įstaigas, į vieną efektyvų darinį.
Tam, kad nacionalinis plėtros bankas ar fondas greičiau pradėtų funkcionuoti, įstaigų konsolidavimui ir tobulinimui numatyti resursai iš Europos Sąjungos Atgaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės (RRF), kurio panaudojimo planą ES institucijos patvirtino liepos 26 d.
Pagal šį planą, naujos konsoliduotos finansų įstaigos modelio koncepcija, apimanti valdymo ir finansavimo struktūrą, investuotojų pritraukimo galimybes, bus parengta šių metų trečią ketvirtį.
Nežino, ko nori
Kalbėdamas apie Valstybinį banką R.Lazutka pastebėjo, kad ne visi jį vienodai supranta ir neišsiaiškina, kokio to banko nori. „Yra skirtingos veiklos krypčių bankų: pavyzdžiui, investiciniai, kurie finansuoja didelius infrastruktūrinius projektus.
O tokių įstaigų Lietuvoje yra, tik jos nesivadina bankais – tai ta pati „Invega“ ar kitos agentūros, finansuojančios verslus ar valstybės statomus objektus esant tam tikroms sąlygoms. Taip pat dar gauname ES lėšas iš struktūrinių fondų, iš kurių, pavyzdžiui, tiesiama „Via Baltic“.
Jį finansuoja valstybė, todėl galėtume sakyti, kad tai daranti institucija yra Valstybinis bankas. Tad mums Valstybinio investicinio banko nereikia“, – teigė jis.
Kiti, anot ekonomisto, kalbėdami apie Valstybinį banką, omenyje turi mažmeninę bankininkystę – paslaugas žmonėms: sąskaitų atidarymą, kortelių išdavimą, pervedimus. Tokio Valstybinio banko irgi nereikėtų, nes komerciniai bankai teikia šiuos privalomus paslaugų paketus, kuriuos nustatė Centrinis bankas, ir tokios elementarios paslaugos kainuoja labai nežymiai.
„Aišku, skundžiamasi, kad trūksta skyrių, bankomatų, bet dabar jau bankai įsipareigojo daugiau jų pastatyti. Taigi, tas problemas, kurioms spręsti reikėtų Valstybinio banko, valstybė gali išspręsti tiesiog priimdama atitinkamus įstatymus, kuriais įpareigotų komercinius bankus teikti tam tikras tas trūkstamas paslaugas.
Aišku, tai kainuoja, todėl bankai tas išlaidas gali perkelti į, pavyzdžiui, būsto paskolų kainas. O Valstybinis bankas išlaidas padengtų iš mokesčių mokėtojų pinigų. Kitose šalyse yra valstybinių investicinių, mažmeninių bankų, labai dažnai paštas veikia kaip bankas – panašiai yra ir pas mus, pašte irgi galima gauti kai kurias paslaugas“, – svarstė R.Lazutka.
Dar dažnas argumentas, pastebėjo ekonomistas, yra kad Valstybinis bankas, kitaip nei komerciniai, galėtų veikti be pelno – tai reiškia, kad jis galėtų užtikrinti pigesnes paslaugas ir finansuoti socialiais reikalingas paslaugas pelno sąskaita.
„Bet tada jis turėtų būti efektyvus, nes jeigu daug kainuos mokesčių mokėtojams, šie nebus patenkinti, kad finansuoja nelabai reikalingą banką. Todėl ginčai, ar reikia Valstybinio banko, yra labai abstrakčiame lygmenyje“, – įsitikinęs jis.
M.Jurgilas ekonomistui pritarė: pirmiausia reikia išsiaiškinti, kokie tikslai tokiam bankui būtų keliami, o paskui reikėtų atlikti išsamią kaštų ir naudos analizę. Ir tik tada būtų galima svarstyti, ką daryti.
„Vienas iš galimų kreditavimo pasiūlą didinančių sprendimų galėtų būti nacionalinių plėtros įstaigų konsolidavimas į vieną įstaigą, suteikiant jai galimybę skolintis, taip didinant finansavimo pajėgumus“, – mano jis.
