Idėją statyti šliuzą pavasarį paskelbė Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, o spalio 1-ąją Kauno marių bangų supamame laive „Nemunas“ pasirašytas memorandumas verčia manyti, kad sumanymas nenugulė stalčiuje.
Parašus ant dokumento suraitė susisiekimo ministras Marius Skuodis, valstybės įmonės Vidaus vandens kelių direkcija generalinis direktorius Vladimiras Vinokurovas, Kauno meras V.Matijošaitis, bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“, taip pat Aplinkos, Energetikos miniterijų atstovai.
Ministro M.Skuodžio nuomone, diskusija apie šliuzo statybą prasidėjo pačiu laiku, nes netrukus virš hidroelektrinės bus tiesiama geležinkelio linija „Rail Baltica“ bei pietrytinis Kauno aplinkkelis.
„Vyks didelės statybos, todėl galbūt tuo pačiu metu galima įrengti šliuzą bei žuvitakį. Pirmiausia turėtume įvertinti, ką galima padaryti“, – kalbėjo M.Skuodis.
Jis neabejoja, kad šliuzo poreikis išryškės ateityje, kai laivybai bus pritaikyta Nemuno atkarpa nuo Kauno iki Kuršių marių. Šiuo metu statomos bunos, kurios atvers galimybes geriau išnaudoti šį vandens kelią.
Nors įrengta tik apie 50 bunų – dešimkart mažiau negu suplanuota – upeiviai jau pajuto jų naudą. Nemuno srovė pagreitėjo, susiformavo reikiami vandens gyliai.
Daugiau kaip 20 metrų aukščio užtvanka Nemuną ties Kaunu tarsi dalija pusiau ir tapo kliūtimi vientisam laivybos keliui bei žuvų migracijai.
Kiek daugiau kaip 20 metrų šliuzo įrengimas prisidėtų prie upeivystės gaivinimo, sujungiant visą beveik 500 kilometrų ilgio Lietuvoje ir pasienio ruožuose su Baltarusija bei Kaliningrado sritimi (Rusija) besidriekiančią Nemuno atkarpą. Tai atvertų galimybes nepertraukiamai plaukti didžiausia Lietuvos upe nuo Druskininkų pro Kauną iki Kuršių marių.
Be to, atsivertų senasis vandens kelias pro Baltarusiją iki pat Lenkijos. Ten vaizdingomis vietovėmis daugiau kaip 100 kilometrų driekiasi Augustavo kanalas, jungiantis Nemuno ir Vyslos upių baseinus.
Šliuzas ties hidroelektrine nėra visiškai nauja idėja. Jis nužymėtas Kauno miesto bendrajame plane, o anksčiau buvo numatytas ir hidroelektrinės statybų projekte, tačiau šis sprendinys liko neįgyvendintas, o jo vietoje supilta sankasa.
„Techniškai įrengti šliuzą nebūtų sudėtinga, tačiau ekonomiškai projektas būtų labai nuostolingas. Tiesiog neturėtume pakankamai krovinių“, – įsitikinęs VDU Žemės ūkio akademijos Vandens inžinerijos katedros profesorius Petras Punys.
Maždaug prieš tris dešimtmečius jis kartu su kolegomis iš Jungtinės Karalystės atliko studiją ir nustatė, kad šliuzo statyba atsipirktų, jeigu per parą juo praplauktų 4 krovininiai laivai.
„Norint plėtoti laivybą Nemunas turėtų būti laisvas, negali likti jokių kliūčių – tiek fizinių, tiek politinių“, – kalbėjo P.Punys. Šiuo metu neverta net kalbėti apie laisvą judėjimą tarp Baltarusijos ir Lietuvos.
Nors per hidroelektrinės viršų driekiasi geležinkelio bėgiai, ši aplinkybė šliuzo statybai nesutrukdytų, mat šiuolaikinės technologijos leidžia pasikasti po bėgiais. P.Punio skaičiavimais, šliuzą galima pastatyti per pusantrų metų.
„Dėl darbų kainos galiu suklysti, reikia daugiau informacijos, tačiau reikėtų ne mažiau kaip 30 mln. eurų“, – svarstė profesorius P.Punys.
V.Vinokurovo žiniomis, neseniai Europoje statyti šliuzai kainavo 40-70 mln. eurų.
Kauno meras V.Matijošaitis patvirtino, kad savivaldybė apmokės projekto rengimą, tačiau šliuzo statybą turėtų finansuoti Vyriausybė, nes savivaldybei tai būtų pernelyg sunki našta.
