– Jūs labiau teigiamai ar labiau neigiamai vertinate požiūrį nepasiskiepijusiems visuomenės nariams suteikti mažiau laisvių nei pasiskiepijusiems?
– Vertinčiau neutraliai. Yra ne tik blogoji pusė, kad tiems, kurie neturi galimybių paso, atsiranda daug ribojimų, bet ir tai, kad tiems, kurie jį turi, ribojimų beveik nebelieka. Žmonės išsiilgę laisvo gyvenimo. Žinoma, galimybių pasas yra didelė biurokratinė našta. Geriausias scenarijus būtų buvęs, jei būtume pasiekę visuotinį imunitetą ir nereikėtų jokių apribojimų. Tai būtų Danijos atvejis, kur buvo pasiektas visuotinis imunitetas ir panaikinti visi apribojimai. Labiausiai norėtųsi kriterijų, kada atsisakysime galimybių paso. Susidaro regimybė, kad galimybių pasas bus taikomas amžinai.
– Žygimantai, klausimas nuo penktadienio – ar mums priklauso laisvė sirgti ir mirti?
– Vakcinacijos nauda abejoja retas, tačiau apie karantiną moksliniai tyrimai sako priešingai – kai kuriose šalyse jis net pablogino situaciją.
Geriausia imti skandinavų pavyzdį, kai viskas vyksta natūraliai, be didelio visuomenės susipriešinimo. Neapibrėžtumo situacijoje gerai turėti jausmą, kad visi esame vienoje valtyje. Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) yra labai prasta situacija. Vakcinacijos klausimas politizuotas. Skandinavijoje į šiuos dalykus žiūrima laisvai.
Visos vyriausybės prisiima per daug atsakomybės ant savo pečių. Prieš tai buvusi Vyriausybė prisiėmė laurus, kad suvaldė pandemiją. Kai būna gripo epidemijos, niekas nekaltina savivaldybių, kad kažkurioje susirgo daugiau vaikų. Visada ši problema buvo paskirta medikų bendruomenei. Politikai gali nebent aprūpinti vakcinomis, ką šiuo atveju Lietuva labai puikiai padarė.
– Bet juk Vyriausybės rankose yra apribojimai. Vienos šalys imasi botago, kitos meduolio, trečios – pasitikėjimo strategijos. Mūsų Vyriausybė reikiamo santykio neatranda.
– Aš esu sakęs, kad kaip mažai atvirai ekonomikai mums vertėjo taikyti mažesnius ribojimus. Lietuvos vakcinacijos rodiklis yra geriausias iš visų Centrinės Europos šalių, todėl neturėtume būti pikti ir panikuoti. Nukentėjimas nuo šios krizės susijęs su šalies ekonomine būkle – ypač dėl pajamų nelygybės.
Skandinavijoje vakcinacijos lygis siekia 90 proc., o Bulgarijoje – 20 proc. Kodėl? Nes žmonės Bulgarijoje gąsdinami ir situacija politizuojama. Žmonės nesiskiepija protestuodami.
– „Ne mano partija siūlo skiepytis, todėl ir nesiskiepiju“. Pakalbėkime apie infliaciją. Ar stipriai ji mus palies?
– Lietuvoje infliacija gali siekti 6-8 proc., o gal ir 10 proc., jei sutaps keletas veiksnių. Yra vyraujantis naratyvas, kad kils kainos, todėl visi jas kelia. Tačiau toks kelias Lietuvai labai pavojingas.
Kitais metais Švedijoje ar Norvegijoje infliacija nesieks nė 2 proc., nes ten deramasi dėl atlyginimų augimo kitiems metams. Atlyginimai tose šalyse neaugs sparčiai, todėl ir infliacija nepadidės. Lietuvoje gali būti taip, kad mes šausime į viršų. Maisto kainos kol kas nekyla taip sparčiai, kaip galėtų. Tai turbūt lemia konkurencija, tačiau po dvejų metų galime tapti brangūs anksčiau nei tapsime turtingi.
– Ar įmanoma sustabdyti infliacijos burbulą?
– Vyriausybė jau bando, puse lūpų užsiimdama apie nekilnojamo turto (NT) mokestį, ekologinius mokesčius. Vienas vektorius yra mokesčiai – Vyriausybė gyventojams ir verslui primena, kad pinigai nekris iš dangaus. Kitas būdas yra lūkesčių formavimas ir kalbėjimas apie tai, kas darosi kitose šalyse.
Mes nesame pasaulio bamba – kitos šalys pagal mus nešoks, mes šoksime pagal pasaulį. Tarp Lenkijos ir Lietuvos rekordiškai išaugo vartojimo prekių kainų skirtumas – dabar jis siekia 17 proc.
– Bet kainų augimas valdžiai naudingas – mokesčiai lengviau byra?
– Taip, trumpuoju laikotarpiu, bet ilguoju laikotarpiu gali sukelti konkurencingumo iššūkių. Kad ir kaip gerai pasirodė pramonė, jai yra svarbūs darbo kaštai. Jei atlyginimai auga po 10-20 proc., tai atlyginimai nebe kartais, o tik procentais skiriasi nuo Vokietijos įmonių. Mes negalime beatodairiškai didinti atlyginimų. Tada turime kurti robotus, kurie naudojami pramonėje, o ne tik naudoti robotus, kurie gamina produkciją.
– Ką galvojate apie minimalios algos didinimą?
– Algos didinimas yra neišvengiamas, tačiau klausimas, kodėl dar šiemet norime iššokti aukščiau bambos. Ekonomikos augimas atsigauna, bet jis nebus rožėmis klotas. JAV ekonomika augs lėčiau, kinai sako, kad koncentruosis į augimo kokybę, o ne kiekybę, todėl ir mums reiktų spausti stabdžius. Tačiau augimas yra neišvengiamas ir galbūt galėtų prisidėti Vyriausybė, padidindama neapmokestinamų pajamų dydį.
– Praėjusią savaitę buvo šnekų apie NT mokesčių scenarijus. Jūs suprantate, į kurią pusę juda ši mokestinė reforma?
– Kryptis yra ganėtinai aiški ir teisinga. Vyriausybės programoje įrašytas siekis nedidinti darbo dienos ir kapitalo apmokestinimo ir perkelti naštą NT ir aplinkos mokesčiams. Taip pat buvo užsibrėžta mažinti išimtis, kad būtų didinamas horizontalus teisingumas. Manau, kad ta kryptimi ir einama, tačiau galėtų nubrėžti aiškesnę viziją, nes jei jos nebus, kaip būdavo su ankstesnėmis vyriausybėmis, mokesčiai liks apipešioti. Tokiu atveju geriau jokio mokesčio nei apipešiotas. Jeigu mokesčių vizija yra išaiškinama, didžioji dalis visuomenės juos palaikys.
