Kovo 4-oji buvo paskutinė diena, kai Oksana Ševaljė oficialiai dirbo gelbėtoja Rusijoje. Pagrindinė priežastis, kodėl ji atsisakė naro-gelbėtojo profesijos – moterims draudžiamų profesijų sąrašas. Nepaisant to, kad sausį jis oficialiai sutrumpėjo, Oksanos profesija liko tarp tų, kurių imtis moterims neleidžiama.
„Nors vadovas leidžia, tačiau vis tiek atsiras naras, kuris pasakys, kad aš kone nusikaltėlė vien dėl to, kad dirbu tokį darbą būdama moteris“, – kalbėjo O.Ševaljė.
Moteris dirbo logiste, paskui įgijo advokatės specialybę. Kad jaustųsi užtikrinčiau prieš publiką, nuėjo į aktorinės meistrystės kursus, po to – į kaskadininkų mokyklą. Ten vieną kursų vedė Rusijos nepaprastųjų situacijų ministerijos darbuotojai. Taip ji suprato, kur nori dirbti.
Trejus metus Oksana dirbo gelbėtoja kaip savanorė tik laisvomis dienomis. Pagrindinis jos darbas buvo biure – ji tikrindavo gelbėtojų stočių būklę.
Po trejų metų moteris vėl ėmė klausinėti apie galimybes dirbti, kaip sako ji pati, „lauke“. Galiausiai prašymas buvo išgirstas – gelbėtoja-nare ji išdirbo ketverius su puse metų. Tačiau pasikeitus vadovams pasikeitė ir požiūris į tokį darbą atliekančias moteris – joms liepė palikti pareigas.
Išėjusi iš darbo Maskvoje Oksana išvyko į Italiją, kad gautų tarptautinę naro licenciją.
„Kai žmogus įtrauktas į visuomenės interesų išpildymą – tai tarsi skolos atidavimas. Štai kai atleidžia tokį žmogų, būna itin skaudu. Jį išrauna su šaknimis“, – sakė O.Ševaljė bbc.com.
Formaliai – pavojingi darbai
Rusijoje jau kelis dešimtmečius galiojančiame moterims draudžiamų profesijų sąraše – darbai, kurie, formaliai vertinant, atliekami pavojingomis sąlygomis.
Iki šių metų sausio, kai įsigaliojo naujausia sąrašo versija, kurioje iš 456 pozicijų liko 100, jis paskutinį kartą buvo koreguotas 2000-aisiais.
Darbo ministerija aiškina, kad tam tikros profesijos moterims draudžiamos dėl to, kad jos pavojingos „moterų reprodukcinei sveikatai“ ir veikia „ateities kartos sveikatai“.
Rašė laišką V.Tereškovai
„Gimiau Metrostrojo miestuke. Ten stovėjo barakai, kuriuose daugiausia ir gyveno metro tiesėjai. Todėl mane visą gyvenimą lydėjo žodis „metro“, – pasakoja Tatjana Kostomarova.
Šiandien ji – pensininkė, 30 metų išdirbusi metro mašiniste. Ši profesija ilgus metus moterims buvo draudžiama.
Būdama jauna Tatjana įsidarbino gamykloje, ištekėjo, gimė dukra. Metro pirmasis pradėjo dirbti jos sutuoktinis. Paaugus vaikui, Tatjana grįžti į gamyklą jau nenorėjo. Sykį atėjo vyro pasitikti po darbo. „Ten man patiko. Jis dar padėjėju dirbo – taip įdomu, ta uniforma. Sakau jam: „Aš irgi eisiu“. Jis man: „Ne, neisi“. Dirbti gi su vyrais teks. Pavydus buvo. Sakau: „Ne, eisiu“.
1969 m. pavasarį Tatjana atėjo dirbti į metro: dirbo ir valytoja, ir mašinisto padėjėja, o 1972 m. pati tapo mašiniste. „Tada man buvo 30 metų. Buvo labai ilga eilė, statė mažai“, – prisiminė moteris.
XX amžiaus 8-ojo dešimtmečio pabaigoje uždrausta moterims dirbti traukinių kabinose. Iki tol Tatjana metro mašiniste spėjo išdirbti 10 metų. Jai su kolegėmis nesinorėjo pereiti dirbti į kitas pozicijas, todėl moterys nusprendė paprastai nepasiduoti – jo parašė kolektyvinį laišką Valentinai Tereškovai, kuri tuo metu vadovavo Tarybinių moterų komitetui.
Joms pavyko – moterims Maskvos metro leido dirbti tol, kol jos išeis į pensiją. Tačiau kitoms mašinistės profesija liko uždrausta iki pat 2021 metų. Tiesa, šių metų sausį pirmą kartą per 40 metų vienoje Maskvos metro linijų atsirado pirmasis moterų mašiniščių skyrius – egzaminą išlaikė 17 moterų. Spalį mokslus baigs antroji grupė. Joje – 42 moterys.
Sąrašas atsirado neatsitiktinai
Moterims draudžiamų profesijų sąrašas atsirado 1978-aisiais. Sociologė ir Europos universiteto profesorė Ana Tiomkina sako, kad tokio sąrašo atsiradimas būtent tuo metu – ne atsitiktinumas.
„Būtent 8-ajame dešimtmetyje imta daug dėmesio kreipti į demografinę politiką. Logika, kuri lėmė šiuos pokyčius – šaliai reikia darbo rankų. Toks pats motyvas buvo kilęs ir po karo, tačiau tada galvota apie atsigavimą, o 8-ajame dešimtmetyje – daugiausia apie šalies modernizavimą“, – sakė sociologė.
Antroje 8-ojo dešimtmečio pusėje Sovietų sąjungą ištiko demografinė krizė: į suaugusiųjų gyvenimą įžengė karo vaikų karta. Jei 1970-1971 m. Rusijos Tarybų Federacinėje Socialistinėje Respublikoje moteriai tekdavo daugiau nei du vaikai, tai 1980-1981 m. koeficientas krito. Savo lėmė ir tokie faktoriai kaip spartėjanti urbanizacija, išaugęs skyrybų ir abortų skaičius, vyrų mirštamumas nuo alkoholio.
„Salyginai, jei moteriai leistų dirbti šachtoje ar lėktuvų pilote, ji galbūt ir pasakytų: nenoriu turėti vaikų ir neturėsiu, tai mano asmeninis pasirinkimas – tiek kalbant apie profesiją, tiek apie vaikus. O kitaip – jokio asmeninio apsisprendimo, tik pareigos ir skolos valstybei atidavimas“, – aiškino A.Tiomkina.
Tačiau čia pat pridūrė: tam reikia tam tikrų sąlygų, kurias gali sukurti valstybė. Tas ir daryta: įkurti vaikų darželiai, o moterys gavo dosnias vaiko auginimo atostogas bei kitokias naudas. Tačiau tuo pačiu jos turėjo dirbti, bet leistinos tik tos profesijos, kurios dera su motinyste ir atitinka moteriškumo normas.
Tuo pačiu sovietų ideologija turėjo savą moterų vitriną, kurios vienas pavyzdžių – kosmonautė Valentina Tereškova.
Sovietiniai įstatymai nebegaliojo
Natalija Ryseva iš Maskvos geriausiu savo gyvenimo etapu vadina ketverių metų laikotarpį, kai ji dirbo geležinkelyje. Tai buvo nuo 1995-ųjų iki 1999-ųjų. Traukinio mašinistės profesija moterims drausta, vis dėlto Natalijai pavyko tapti jos atstove.
„10-ajame dešimtmetyje mažai kam rūpėjo sovietiniai įstatymai, o rusiškų dar nebuvo. Sąrašą man bandė priminti, tačiau atsakiau, kad nėra tokios šalies kaip SSRS. O štai Rusijos konstituciją, kur juodu ant balto parašyta, kad vyras ir moteris turi absoliučiai vienodas teises, taip pat ir teisę į darbą, tas pats sąrašas tiesiogiai pažeidžia. Daugiau niekas man to nepriminė“, – pasakojo N.Ryseva.
Natalija nuo vaikystės mylėjo traukinius ir kitose pareigose savęs nė neįsivaizdavo. Ji Maksvoje baigė geležinkelių transporto technikumą ir lokomotyvų mašinistų mokyklą.
„Negaliu kalbėti apie kitas moteris, tačiau aš savo gyvenime užsiėmiau ir užsiimu tik tuo, kas man patinka. Finansinė šio klausimo pusė man mažiausiai įdomi. Nesėdėsiu biure net ir už 200 tūkst. rublių (2,3 tūkst. eurų)“, – pasakojo ji BBC.
Tai, kad Natalijai galiausiai teko išeiti iš geležinkelio, Rusijoje galiojantis moterims draudžiamų profesijų sąrašas niekuo dėtas – tokį sprendimą teko priimti po konflikto su viršininku.
Dabar jau 18 m. ji vairuoja greitosios pagalbos automobilį.
Principo reikalas
2018 m. moterims draudžiamų profesijų sąrašas galiojo ne vienintelėje Rusijoje, bet devyniose Sovietų Sąjungai priklausiusiose šalyse. Kai kur tai – atskirtas dokumentas, o kai kur – Darbo kodekso nuostata.
Nepaisant to, atsirado moterų, kurios sugebėdavo gauti darbą sferose, kuriose formaliai joms būdavo draudžiama dirbti. Pavyzdžiui, vairuodavo sunkvežimius.
O šio amžiaus pirmajame dešimtmetyje moteris pirmą kartą dėl teisės dirbti tai, ko ji pati nori, kovojo teisme.
2009 m. Ana Klevec iš Sankt Peterburgo mokėsi paskutiniuose juridinio fakulteto kursuose. Į institutą ji važinėjo metro ir sykį, kildama eskalatoriumi, išgirdo skelbimą apie tai, kad renkami mašinistai. Kaip sykis Ana tuo metu ieškojo darbo.
„Paskambinau į metropoliteną. Man pasakė, kad ieško tik vyrų... Vis dėlto kreipiausi raštiškai prašydama, kad mane priimtų į darbą. Tąkart jau raštu gavau atsakymą, kad esama dekreto, pagal kurį šios pareigos moterims draudžiamos“, – prisiminė A.Klevec.
Mėgindama įrodyti savo tiesą ji nuėjo iki Konstitucinio teismo. Bandė kreiptis net ir į Europos Žmogaus Teisių Teismą. Vis dėlto čia ji nieko nepešė.
Apie Anos kovą rašė žiniasklaida, todėl į ją ėmė kreiptis ir kitos merginos su panašiomis istorijomis. Tad kova prieš sąrašą A.Klevec tapo principo reikalu.
Galiausiai Konstitucinis teismas priėmė sprendimą, kuriame nurodyta, jog egzistuoja faktoriai, sudarantys prielaidas metro mašinistėms susirgti profesine liga. Teismas aiškino, kad draudimas moterims vairuoti metro – valstybės rūpestis jomis. Esą moterims labiau nei vyrams reikia socialinės ir teisinės paramos.
Bandyti įsidarbinti metro Ana daugiau nebemėgino – ji tapo juriste, kuria Sankt Peterburge dirbo iki 2016 m., o po to išvyko į Vokietiją.
Kapitonė iš Samaros pasiekė JTO
2012 m. Samaros gyventojai Svetlanai Medvedevai, grįžusiai į darbą po vaikų auginimo atostogų, reikėjo įtvirtinti savo kvalifikaciją. Prieš 11 metų moteris buvo gavusi techniko-laivavedžio diplomą. Svetlana galėjo įsidarbinti jūreive, tačiau atlyginimas buvo pernelyg menkas – vos 8 tūkst. rublių.
Jai pasiūlė laisvą motoristo vairininko vietą. Svetlana perėjo atranką, tačiau tąkart sužinojo, kad jos įdarbinti neįmanoma dėl galiojančio dekreto.
S.Medvedeva kreipėsi į teismą, tačiau visos teismų instancijos Samaroje atsisakė jos atvejį pripažinti kaip diskriminacinį ir pažeidžiantį darbo teises, nes darbdavys formaliai laikėsi Rusijoje galiojančių teisės aktų. Atsisakė ir Aukščiausiasis teismas, nurodydamas, kad įstatymas turi tikslą sukurti vienodas sąlygas moterims ir vyrams.
2013 m. gegužę Svetlanos skundas pasiekė Jungtinių Tautų Organizacijos komitetą, atsakingą už moterų diskriminacijos mažinimą. Šios institucijos sprendimas S.Medvedevai buvo palankus.
Vis tik jau paskelbus JTO komiteto sprendimą Rusijos Aukščiausiasis teismas priėmė dar vieną sprendimą, kad darbdavys neprivalo priimti Svetlanos į darbą.
Dabar moteris dirba kapitone-mechanike naftos perdirbimo gamykloje.
Prisibeldė iki ministerijos
„Daugiausia girdėjau: „Tu juk mergina“. Mano ūgis – 1,5 m, tad man aiškino: „Iš viso save matei?“. Buvo labai daug nepagrįstų, sakysim taip, pretenzijų“, – pasakojo Jelena Lysenko.
Ji nuo vaikystės svajojo dirbti geležinkelyje. Tačiau nuspręsti siekti šios profesijos nepakako: jai, baigus 11 klasių, reikėjo susirasti mokymo įstaigą, kuri ją priimtų mokytis. Maskvos kolegijoje išgirdo, kad atestato negaus, nes jai reikia praktikos, o praktikos būdama mergina ji neras kur atlikti. Kolegija patarė dėl tokios situacijos kreiptis aukščiau. Jelena taip ir padarė, sako, buvo pasiryžusi rašyti net ir prezidento institucijai, kad „vyksta kažkas nesuprantama“.
Galiausiai į kolegiją ją priėmė. Greičiausiai, padėjo skundai. Baigusi mokslus Jelena įsidarbino šaltkalve. Tačiau noro dirbti geležinkelyje nepamiršo, ir štai su trečiuoju besimokančiųjų kolegijoje kursu ji atsiskaitė praktinę dalį. 2017 m. Jelena įsidarbino mašinisto pagalbininke.
Po kurio laiko ji sužinojo, kad esama ir kitų merginų, jau turinčių profesinį išsilavinimą, tačiau negalinčių įsidarbinti. Susibūrusios jos į ministeriją parašė laišką, prašydamos peržiūrėti dekretą. „Tai buvo 2018 m. Po metų jie pasakė: „Viskas, mes viską peržiūrėsime, gana jau“, – prisimena Jelena.
2019 m. buvo pasirašytas įsakymas, nurodantis sutrumpinti moterims draudžiamų darbų sąrašą, o naujasis sąrašas įsigaliojo šių metų sausį. Pagal naująją redakciją moterims leista dirbti ir mašinistėmis.
2021-ųjų sausį J.Lysenko pirmą kartą į metro liniją išvažiavo kaip elektrinio traukinio mašinistė.
Nori trumpinti dar labiau
Už sąrašą atsakinga ministerija nurodo, kad iš draudžiamų profesijų moteris labiausiai domina darbai jūrų ir upių laivuose, kelių ir geležinkelių transporte, civilinėje aviacijoje ir žemės ūkyje.
Atnaujinus sąrašą panaikinti draudimai moterims dirbti vairuojant sunkiasvores mašinas, išskyrus statybinę techniką; laivo denio komandoje, išskyrus darbus mašinų skyriuje; elektrinių, greitųjų traukinių mašinistėmis.
Tačiau kai kurie advokatai atkreipia dėmesį: 100 likusių pozicijų – tai papunkčiai. Sąraše liko ne konkrečios profesijos, o darbo sritys. Pareigų jose gali būti labai daug.
Vis dėlto tiek profsąjungos, tiek valdininkai kalba, kad sąrašą ir toliau reikėtų trumpinti. Vienas argumentų – moterys gali gauti norimos specialybės mokymus, tačiau dirbti pagal ją nėra galimybių.
