Atsparūs nesėkmėms kaimynai gamina tai, ką sumanė – jau paruošė talpyklas obuolių sultims

Obelų sodai Lietuvoje šiemet ilsisi, o Latvijoje, bent jau šiaurinėje jos dalyje, laukiama neblogo jo derliaus.

Vidžemėje, Gulbenėje, esančios įmonės „Talavas sidrs“ savininkas 32-ejų Arnis Sprudzanas jau įsigijo naujų talpyklų sidrui gaminti – planuoja šį sezoną prispausti kone dvigubai daugiau obuolių sulčių nei ankstesniais metais, iš viso apie 280 tonų.

Netoli Gulbenės esančio ūkio „Vecpapani“ šeimininkas, 72 metų Maris Brencis gamybos apimties neketina didinti. Kasmet vaisių bei uogų naminiam vynui jis prisiskina savo sode.

„Prigaminti vyno galima labai daug, bet jį parduoti – sunkiausia užduotis“, – pratarė vyndarys.

Latvijoje įstatymai gėrimų gamintojams liberalesni nei Lietuvoje. Todėl savo smulkiuosius gamintojus, kurie perdirba tai, ką užaugina, globoja ir Latvijos kaimo turizmo asociacija „Lauku ceļotajs“ – kartu rengia projektus gaminių žinomumui didinti.

Taigi pats A.Sprudzanis svečius visada pasitinka prie „Talavas sidrs“ gamyklos durų.

Išskirtinis jo įmonės bruožas – Arnis sidrą gamina tik iš vietinių, šiaurinėje Latvijos dalyje auginamų obuolių.

Šis jaunas vynas yra ypač reiklus sau – ilgai neminko to, ką sumano. Štai todėl jam pavyko maždaug per 8 metus sidro gamybą iš gimtųjų namų rūsio perkelti į solidžias „Talavas sidrs“ gamybos patalpas ir atrasti pirkėjų užsienyje, Lietuvoje – taip pat.

Tada, kai Arnis su draugu sumanė gaminti sidrą, jam tebuvo 23 metai.

Galima įsivaizduoti, koks turėjo pasklisti kvapas iš 20 kv. metrų rūsio, kai vaikinai ėmė trinti obuolius ir raugti jų sultis.

„Tąkart fermentuotis išpilstėme apie 1200 litrų obuolių sulčių, o po 10 mėnesių sidrą pardavėme per savaitę.

Štai tada supratau, kad verta rimtai imtis jo gamybos“, – kalbėjo tris magistro diplomus turintis Arnis. Vienas tų diplomų – darbų saugos specialisto, tikėtina, praverčia ir dabar.

Ko gero, naudingos būna ir statybų inžinieriaus žinios, nes gamybinėms patalpos įrengti taip pat reikėjo išmanymo.

Arnis neprasitarė, kodėl ir kada išsiskyrė jo ir bičiulio keliai, – šiuo metu įmonę „Talavas sidrs“ Gulbenėje jis valdo vienas.

„Latvijoje yra nemažai didžiųjų sidro gamintojų, kurie gamina proseko kategorijos gaminius. Mano įmonė maža, bet tikslas didelis: norėčiau, kad gaminiai patektų į aukštos kokybės kategoriją“, – ambicijų neslėpė A.Sprudzanis.

Jis pasigyrė ir tuo, kad „Talavas sidrs“ buvo pirmasis Latvijoje, išpilstęs šį gėrimą į nedidelius – 0,33 litro talpos butelius. Ir kad yra pirmasis, pradėjęs gaminti įvairaus skonio sidrą, pavyzdžiui, su rabarbarais, svarainiais, greipfrutais, kvapiosiomis pasifloromis.

„Kiti gamintojai Latvijoje visa tai kopijuoja, – šyptelėjo Arnis. – Tačiau man patinka būti pirmam, keliauti po pasaulį – taip pat. Kad ir kur būčiau, tyrinėju šio gėrimo rinką, stebiu naujienas, o tada ir pats jų imuosi.

Receptus kuriame kartu su barmene iš Rygos, kuri perprato šio gėrimo skonį. Nes man svarbiausia – iš latviškų obuolių sukurti tokių naujų produktų, kokių kiti neturi.“

Truputį, po porą šimtų litrų per metus įmonė pagamina ir obuolių brendžio. Seniausiam – brandinamam medinėse statinėse, bus kokie aštuoneri metai.

„Pas mus buvo atvykę specialistai iš Prancūzijos įmonės, esančios Kalvadoso regione, pamokė tam tikrų dalykų“, – užsiminė pašnekovas.

A.Sprudzanas pasižvalgė ir Lietuvoje. Jis žino, kad mūsų šalyje apskritai sudėtinga gauti ir sidro, ir vyno gamybos licencijas.

„Pas mus – lengviau, tad ir konkurencija pas mus yra didesnė“, – patikino Arnis, kurio įmonėje pagaminto gėrimo daugiausia parduodama Latvijoje.

Likusi dalis pasiekia Lietuvą, Estiją, Švediją bei Ukrainą, o nuo šiol – ir Rusiją.

„Sidrą gaminame iš obuolių sulčių, kurioms įvairaus skonio suteikia ne sintetinės, bet natūralios žaliavos, naudojame ir senąjį gamybos būdą“, – aiškino Arnis, kurio įmonėje dirba 3–5 žmonės.

Dar mėnuo kitas, ir iš apylinkių į Gulbenę bus pradėti gabenti obuoliai. Prasidės sezoninė gamyba, kurios pakilimas visada būna spalį. Išspaustos sultys išpilstomos į talpyklas fermentuoti, o tol, kol sidras pradedamas pilstyti į butelius, praeina 10-14 mėnesių.

Pernai „Tralavas sidrs“ už kilogramą obuolių krituolių rinkėjams mokėjo 7 euro centus. Kokia supirkimo kaina bus šiemet, paaiškės, kai vaisiai prinoks.

„Kasmet būna žmonių, kurie spalį pasiima atostogų ir renka obuolius tol, kol visų nesurenka. Pažįstu šeimą, kur vyras su žmona kasdien obuolių atveždavo tiek, kad abu gaudavo po 100 eurų“, – užsiminė verslininkas.

Gulbenės seniūnijoje esančio ūkio „Vecpapani“ šeimininkas 72 metų Maris Brencis ėmė ir praleido pro ausis klausimą, kada jis pradėjo gaminti vyną.

Mat pasakojimui apie tai, ką dabar veikia, jis turi kitokią įžangą – išsitraukia iš kišenės lūpinę armonikėlę ir ima vingiuoti lietuvišką melodiją.

„Esu nusipirkęs diską su lietuviškų dainų įrašais. Ši melodija – graudi, latviai jai sukūrė savus žodžius ir gieda per šermenis“, – pratarė Maris.

Šio žmogaus šeima prieš 20 metų sodybos kieme surentė dviaukštį medinuką manydama, kad patys jame retkarčiais galės atsipūsti. Bet to taip nepadarė.

„Buvo tiek daug darbo, kad nebuvo kada pailsėti. Užtat svečiams jį neretai užleisdavome“, – patikino vyras.

Tuo metu, kai statė šį statinį, M.Brencio šeima vertėsi pienininkyste – melžė 8 karves, šienavo, sėjo grūdus pašarams ir augino cukrinius runkelius.

„Ištvėrėme dešimt metų be poilsio, bet nieko neužgyvenome. Pieno supirkimo kainos buvo menkos, o darbai – milžiniški“, – patikino M.Brencis.

Kol vyko statybos, Maris savo žemėje prisodino obelų, gerą hektarą jos atriekė avietynui. O kai po kelerių metų obuolių ir aviečių užderėjo tiek, kad buvo neįmanoma jų parduoti, vyras privalėjo sugalvoti, kur tą derlių padėti.

„Teko skaityti, kad Ispanijoje iš hektaro priskinama 18 tonų aviečių, mes ji 2008-aisiais jų priskynėme 3 tonas.

Atrodė, kad jų marios – parduoti nebuvo kur. Štai tada ėmiau ir užraugiau dvi didžiules stiklo talpyklas jų sulčių.

Kai nedidukėje miesto mugėje pardaviau 20 butelių aviečių vyno – po 3 latus (apie 5 eurus) už butelį, nutariau, kad reikia rimčiau imtis gamybos“, – pasakojo Maris.

Norėdamas smarkiau įsukti vyndarystę jis ne tik skaitė ir mokėsi, bet ir išsirūpino jo gamybos bei prekybos licenciją.

Tad nuo 2014-ųjų M.Brencis vyną, pagamintą iš paties ūkyje nunokusių obuolių, vynuogių, aviečių, rabarbarų ar iš kitų ūkių nupirktų serbentų, veža į įvairiausias Latvijos muges.

„Latvijoje leidžiama pasigaminti vyno savo reikmėms ir jį dovanoti, tačiau didesnei prekybai būtinas leidimas. Reikia pirkti ir akcizų markiruotes – sumokėti mokesčius valstybei, kurių viena šiuo metu yra 0,8 euro, nors neseniai tai buvo 0,5 euro.

Kadangi per metus pagaminu apie 1000 litrų – apie 1300 butelių vyno, apie 1000 eurų sumoku valstybei akcizo mokesčio“, – skaičiavo Maris.

Pasak jo, Latvijoje namudininkams leidžiama gaminti ir stipriuosius gėrimus, bet ten jau akcizo kainos kitokios, pavyzdžiui, už 0,5 litro 40 laipsnių stiprumo gėrimą akcizas siekia 2,5 euro.

Savo „Vecpapani“ ūkyje Maris rengia vyno degustacijas atvykstantiems turistams, tačiau pats jo geria tik tiek, kiek gamybos metu reikia skoniui pajusti.

„Negeriu svaigalų 25 metus – bijau iš naujo pradėti, – patikino jis. – Daugybė mano amžiaus vyrų guli po žeme – daug mano pažįstamų degtinė į kapus nuvarė.“

Vaikystėje jis matydavo, kaip obuolių bei serbentų vyną gamindavo mama, bet kaip tai daroma, nepasidomėjo. Užtat ir teko viską išsiaiškinti pačiam.

„Latviai tokios jau yra natūros – nenori dalytis patirtimi, esą išduos vyno gamybos paslaptis. Kokios čia paslaptys? Juk pilnas internetas žinių apie tai, – sakė Maris. – Pernai ir pas mane buvo atvykęs būrys žmonių, kurie ketino imtis vyno gamybos.

Papasakojau jiems, kaip tai darau, tik nežinau, ar tai darau taisyklingai.

Vėliau sužinojau, kad iš to didelio būrio tik viena moteris ryžosi įsigyti įrangos.“

Šiuo metu Latvijoje yra apie 80 vyndarių, turinčių licenciją. Yra ir didžiųjų gamintojų, kuriems per metus leista parduoti 15 tūkst. litrų vyno.

Tad ar nebuvo jam gaila parduoti karvių?

„Ne, tikrai ne – tai buvo vergiškas darbas. Stambiesiems ūkiams lengviau, nes juos nuo žemės pakelia dideli pieno kiekiai. Be to, ne šiaip sau latviai parduoda pieną Lietuvos įmonėms – jos ne tik sumoka šiek tiek brangiau, bet ir greitai už jį atsiskaito.“