Tačiau darbo ieškančių asmenų vis dar suskaičiuojama per 200 tūkst., o laisvų darbo vietų skaičius šią vasarą pasiekė rekordinį per trisdešimt nepriklausomybės metų skaičių – net 60,6 tūkst. ir vis daugiau darbdavių skundžiasi, kad jų plėtrą labiausiai stabdo darbo jėgos stygius.
Tai ne nauja Lietuvos darbo rinkos problema – bedarbių nors vežimu vežk, o juos įdarbinant tenka susidurti su neįveikiamu galvosūkiu.
Viena vertus, juntamas didžiulis atotrūkis tarp darbo rinkos poreikių ir pasiūlos – smarkiai stinga reikiamų profesijų darbuotojų, kaip antai sunkvežimių vairuotojų, statybininkų, virėjų, kai kurių dalykų mokytojų, inžinierių, IT specialistų.
Svarbiausia priežastis – profesinis rengimas ir aukštasis mokslas per menkai suderintas su darbo rinkos poreikiais. Tačiau verslui trūksta ir nekvalifikuotų ar neaukštos kvalifikacijos darbuotojų pramonėje, viešojo maitinimo, valymo, aplinkos tvarkymo ir kitokių paslaugų įmonėse.
Atrodytų, UT pakaktų į jas nukreipti registruotų bedarbių pulkus ir darbuotojų trūkumo problema būtų išspręsta. Tačiau taip nėra – tokie asmenys dažnai atsisako jiems siūlomo darbo.
Darbdaviai dėl to kaltina per dideles nedarbo išmokas ir per dosnią socialinę paramą teikiančią valstybę ir dirbti nenorinčius bedarbius. Vis dėlto realus vaizdas ne toks vienareikšmiškas.
Neretai siūlomas tik minimalus ar artimas jam atlygis už sunkų fizinį darbą. Todėl daug UT atsiųstų asmenų jo atsisako, nes nedarbo išmokos su visa socialine parama suteikia panašias pajamas. Maža to, dalis bedarbių prisiduria iš nelegalaus darbo ir verčiasi geriau už minimalią algą gaunančius asmenis.
Kita vertus, visiems nedirbantiems žmonėms mažinti paramos valstybė negali, nes jų šeimos atsidurtų žemiau skurdo ribos ir tai keltų didžiulių socialinių problemų. Be to, dalis žmonių nedirba dėl objektyvių, nuo jų valios nepriklausančių priežasčių.
Žinoma, yra ir nuolatinių bedarbių, kurie sąmoningai nenori niekur legaliai dirbti ir darbdavių prašo tik pasirašyti, kad jie siūlytam darbui netiko. Valstybei reikėtų griežčiau kontroliuoti, ar UT registruoti asmenys neuždarbiauja nelegaliai, o nuolatinius bedarbius bent įpareigoti kažkiek valandų atidirbti viešuosius darbus.
Šios praktikos Vyriausybė atsisakė, ir savivaldybės skaudžiai pajuto pasekmes – nėra kam nupjauti skveruose žolės, šluoti gatvių.
Širvintų rajono merė Ž.Pinskuvienė emocingai kalbėjo, jog įpareigojimas valandą kitą atidirbti už pašalpas svarbus ne vien todėl, kad mažoms savivaldybėms padeda prižiūrėti aplinką, bet ir girtauti linkę veltėdžiai tada bent retsykiais padirbėja ir šiek tiek socializuojasi.
Iš tiesų turbūt įmanoma įpareigoti nuolat socialinę paramą gaunančius darbingus asmenis truputį paplušėti su grėbliu ar šluota. Reikėtų ir finansiškai juos tam skatinti, o kategoriškai atsisakantiems vis dėlto mažinti pašalpas.
Suprantama, kvalifikuotų darbuotojų spragų UT klientais užkamšyti neįmanoma. Neatrodo, kad šį poreikį įstengtų patenkinti ir aukštosios mokyklos ar profesinio rengimo centrai. Darbdaviai dažnai savo viltis sieja tik su į mūsų šalį atvykstančiais imigrantais.
Tik klaidinga būtų manyti, kad šių darbuotojų pasiūla didžiulė. Priešingai, Lietuvos darbdaviams dėl jų tenka nuožmiai konkuruoti, ir pirmiausia su lenkais. Verslo atstovai skundžiasi, kad dėl valdžios sukurtų kliūčių ir biurokratizmo šią kovą lietuviai pralaimi.
Iškalbingas faktas: Lenkijoje jau veikia beveik 500 Lietuvos transporto įmonių padalinių. Svarbiausia priežastis – ten gerokai paprasčiau įdarbinti užsieniečius. Vežėjai prašė papildomų 15 tūkst. įdarbinimo kvotų trečiųjų šalių piliečiams, nes šių metų limitas buvo išsemtas dar gegužę, bet jų negavę esą jau patyrė dešimtis milijonų eurų nuostolių.
Nepalankus visuomenės požiūris į užsieniečių įdarbinimą dažnai grindžiamas įsitikinimu, kad jiems darbdaviai moka mažesnes algas, jie neva sutinka dirbti bet kokiomis sąlygomis ir tai stabdo uždarbio augimą šalyje. Bet reali padėtis kitokia.
Konkuruojant su Lenkija dėl darbuotojų iš Ukrainos ar Baltarusijos tenka ir mokėti jiems bent ne mažiau negu lenkai, o neretai ir daugiau, nes ten žemesnės prekių ir paslaugų kainos, be to, ir daug kitų sąlygų geresnės. Tačiau ne vien uždarbis rūpi užsieniečiams.
Pasirodo, kad greta gero ir stabiliai mokamo atlyginimo užsieniečiams svarbu ir įmonių patikimumas, ar jie dirbs legaliai, ar galės atsivežti ir šeimą.
Lietuva kaimyninių šalių piliečiams turi gana svarbų privalumą, palyginti su Lenkija, – jie pas mus nesusiduria su kalbos barjeru, nes su daugeliu žmonių galima susikalbėti rusiškai. Tuo metu norėdami atsivežti šeimą jie susiduria su teisinėmis kliūtimis.
Per pandemiją pasunkėjo ir pačių užsieniečių kelias į Lietuvą, todėl galvojant apie pagalbą verslui valdžiai reikia mažinti biurokratinius barjerus darbdaviams.
Neabejotina, kad geriausias būdas spręsti darbo rinkos problemas – susigrąžinti kuo daugiau emigravusių tautiečių, bet statistika nenuteikia viltingai – nuo šio kovo mėnesio migracijos balansas vėl neigiamas.
