Prekyba žmonėmis visuomenė dažnai laiko sekso vergijai parduotas moteris arba prekybą organais, tačiau Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovės Kristinos Mišinienės teigimu, išnaudojimas apima ir priverstinį įtraukimą į nusikalstamas veikas bei per pandemiją atgijusią kiek neįprastą prievartos formą – fiktyvias santuokas.
Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro vadovės Dalios Puidokienės teigimu, pandeminiu laikotarpiu į prekybos žmonėmis pinkles patenkama per socialinius tinklus. „Prieš kelis dešimtmečius patekdavo per skelbimus laikraščiuose, dabar juos keičia socialiniai tinklai“, – kalbėjo ji.
Pasak D.Puidokienės, pasiūlymai būna gerai užmaskuoti, todėl jais patikėti gali net puikų internetinį raštingumą turintys jaunuoliai: „Tik vėliau, jei žmonės turi informacijos apie įtraukimą į nelegalų darbą, susimąsto. Kartais tai atpažinti nėra paprasta“.
Prekyba žmonėmis galima vadinti ir išnaudojimą darbe – reglamentų neatitinkantį darbą už neadekvačiai mažą atlygį. K.Mišinienė pabrėžė, kad prekyba žmonėmis vyksta dideliais mastais dėl didelio naujos darbo jėgos poreikio. KOPŽI centro duomenimis, lietuviai dažniausiai patenka į užsienyje gyvenančių tautiečių organizuojamas išnaudojimo schemas: „Dažnai menką išsilavinimą turintiems, užsienio kalbų nemokantiems lietuviams atrodo, kad darbą užsienyje siūlantys tautiečiai yra saugumo garantas, tačiau yra atvirkščiai“.
K.Mišinienė paragino kritiškai vertinti darbo pasiūlymus, skelbiančius, kad neprivalu mokėti užsienio kalbos ar turėti išsilavinimą, ir žadančius didelį atlyginimą. „Visada raginame nepaisant sunkumų neskubėti išvykti į užsienį. Su darbdaviu reikia kalbėtis apie darbo sutartį, ieškoti įmonės internete, susirinkti atsiliepimus“, – patarė ekspertė.
Besidomintiems darbu užsienyje rekomenduojama nepasikliauti darbdaviais, siūlančiais neva geranorišką pagalbą: dovanas, paskolas, nes tai – vienas iš įtraukimo į vergovę būdų.
Norintiems vykti uždarbiauti užsienyje, tačiau bijantiems įkliūti į piktavalių pinkles K.Mišinienė pasiūlė konsultuotis su seniūnijų socialiniais darbuotojais ar specializuotomis organizacijomis. „Kai kalbame su nukentėjusiais asmenimis ir klausiame, ar nejautė nerimo prieš išvykdami, dažnas atsako, kad darbdaviai atrodė solidūs, o išvykti reikėjo dėl itin sunkios finansinės situacijos“, – aiškino K.Mišinienė.
Pasak jos, svarbu skirti dėmesio ne tik jaunimo prevencijai, bet ir padėti integruotis bausmę atlikusiems ir į laisvę išėjusiems nuteistiesiems, kurie, ekspertės teigimu, dabar yra pagrindiniai prekybos žmonėmis taikiniai.
Valdžios institucijų duomenimis, prekybos žmonėmis atvejų mažėja, tačiau organizacijos, dirbančios su aukomis, pokyčio nepastebi: „Šiuo metu mūsų centras išgyvena sunkumus, padėdamas įsitvirtinti legaliai į Lietuvą atvykusiems migrantams. Valstybė tam kol kas neskiria daug dėmesio“.
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras padeda ir moterims, tapusioms fiktyvių santuokų su vyrais iš trečiųjų šalių aukomis. „Jie atvyksta ir ieško pažeidžiamų moterų, kurios galėtų tapti jų nuotakomis“, – pasakojo K.Mišinienė.
KOPŽI centro vadovės teigimu, tikėtina, kad migrantų krizė Lietuvoje gali paskatinti nelegaliai į šalį atvykusių migrantų išnaudojimą: „Visa mūsų sistema parengta darbui su tautiečiais, todėl mums reikia persiorientuoti – reikalingi teisininkai, psichologai, galintys kalbėti retesnėmis kalbomis. Kas tuo turi pasirūpinti? Šiuo metu turime atsakingą instituciją, koordinuojančią kovos su prekyba žmonėmis veiksmus – tai Vidaus reikalų ministerija“.
