Lietuviai dirbti nenori, reikia užsieniečių
Nuo 2019 m. į Lietuvą atvyko daugiau žmonių nei iš jos išvyko. Tačiau jau šių metų kovo mėnesį situacija pasikeitė ir migracijos balansas, Lietuvos Statistikos departamento duomenimis, vėl tapo neigiamas. Didžioji dalis grįžtančiųjų – iš užsienio parvykstantys tautiečiai, imigrantai iš Europos Sąjungos šalių sudaro vos kelis procentus visų gyventi ar dirbti į Lietuvą atvykstančių žmonių.
Ir tik likusi dalis – imigrantai iš trečiųjų šalių. Jų 2019 m. į Lietuvą atvyko beveik 19 tūkst., o 2020 m. dėl karantino ribojų jų buvo kiek mažiau.
Daugiausia darbuotojų atvyksta iš Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos. Jie dažniausiai įsidarbina paslaugų, pramonės, statybos sektoriuose, taip pat renkasi darbus ir žemės ūkyje.
Pasak Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos vadovo Egidijaus Mackevičiaus, pramonėje itin reikia ir daugiau, ir mažiau kvalifikuotų darbuotojų, tačiau darbo jėgos situacija Lietuvoje – sudėtinga, o pandemija tik dar labiau problemas išryškino.
„Didelę dalį žemesnės kvalifikacijos darbuotojų prikalbinti dirbti – sunku, o užsienietis už tą patį atlyginimą yra daug labiau motyvuotas dirbti panašų darbą.
Mėsos perdirbimo sektoriuje trūksta apie 500 darbuotojų, o visoje pramonėje užregistruota apie 4 tūkst. laisvų darbo vietų. Tas vietas galėtų užimti užsieniečiai. Poreikis yra, bet galimybės – ribotos“, – sakė jis.
Nors Lietuvoje bedarbių netrūksta, šių laisvų darbo vietų pramonėje jie neužima. To priežastis, anot E.Mackevičiaus, paprasta – lietuviai neturi motyvacijos dirbti.
„Pandemija ir paramos sukūrė gyventojų grupę, kuri gaudama 600 eurų pašalpas ar kitas išmokas, iš jų gali išgyventi ir neturi ambicijų gauti daugiau.
Lietuvoje dabar turime žmonių, motyvuotų dirbti, galinčių gauti 800–1000 eurų. Bet neturime tokių, kurie galėtų dirbti paprastesnius darbus už 600–700 eurų atlyginimą. Jie tiesiog nedirba“, – nuogąstavo jis.
Užimtumo tarnybos direktorės pavaduotoja Giedrė Vitė paminėjo, kad tiek daug laisvų darbo vietų turime ne tik dėl atlyginimų, bet ir darbo rinkos poreikių neatitikimo.
„Pavyzdžiui, reikia beveik 9 tūkst. tolimųjų reisų vairuotojų, o Užimtumo tarnyboje yra užregistruoti tik 98 šios profesijos žmonės. Yra didelis paklausos ir pasiūlos neatitikimas. Vadinasi, neturime paruošę tokios kvalifikacijos asmenų, kurie galėtų užpildyti šitą sektorių.
Antra – yra asmenų, kurių motyvacija yra žemesnė ir jų žemas atlyginimas nemotyvuoja. Jei žmogus neina dirbti nekvalifikuoto ar mažiau kvalifikuoto darbo, vadinasi, užmokestis yra per mažas.
Taip pat kelią pastoja ir nelegalus darbas, šešėlis. Tai trys pagrindinės problemos, kurias reikėtų išspręsti“, – vardijo ji.
Prie sienos nelaukia
Nors darbuotojų trūksta kone visuose Lietuvos sektoriuose, įdarbinimo įmonės „On Top Group“ direktorius Saulius Drazdauskas pabrėžė, kad ir užsieniečiai išsirikiavę prie sienos darbų ir pakvietimo atvykti nelaukia. Juos įkalbinti dirbti Lietuvoje – irgi nėra paprasta.
„Darbas turi būti patrauklus, palyginti su kitomis šalimis, į kurias jie irgi gali išvykti, pavyzdžiui, į Lenkiją. Mūsų darbdaviams tenka konkuruoti su tomis šalimis siūlant atlyginimus“, – kalbėjo jis.
Dažniausiai užsieniečius dirbti Lietuvoje paperka atlyginimai, stabiliai mokamas atlyginimas, įmonių patikimumas, galimybė dirbti legalų darbą, kalbos barjero nebuvimas. Taip pat vienas iš prioritetų – galimybė vėliau į Lietuvą atsivežti ir savo šeimą.
Tačiau pandemija situaciją šiek tiek pakoregavo, tad net norintiems patekti į Lietuvą kilo keblumų.
„Užsieniečių judėjimas tarp šalių buvo apribotas, o norint atvykti į Lietuvą ir legaliai dirbti, reikėjo gauti lietuvišką vizą. Tai nebuvo lengviausias dalykas. Bet kaimyninės šalys lengvai dalijo savo vizas, todėl dabar turime tokią situaciją – sutinkame neteisėtai Lietuvoje esančių užsieniečių su lenkiškomis vizomis, kurie čia kažką daro, bando prasmukti“, – atskleidė S.Drazdauskas.
Pasirodo, apskritai patekti į Lietuvą nėra taip paprasta. Kaip S.Drazdauskas pasakojo, ukrainiečiams tenka apie 3 mėn. laukti eilėje į vizų centrą. Tačiau tai ne visada verta, kai vizos į kitas šalis užtenka palaukti vos savaitę.
„Būna ir taip, kad pralaukus 3 mėn. ir nuėjus į vizų centrą dėl kokios nors juokingos, formalios priežasties dokumentai nepriimami, tada pasakoma dar 3 mėn. laukti. Niekas tiek nelaukia – taip viskas ir baigiasi“, – sakė jis.
Prarandame patrauklumą
Anot E.Mackevičiaus, laikas keisti požiūrį į darbuotojus. „Lietuvos pilietis yra turtas, bet jei jis tampa nekilnojamuoju turtu ir jo negalima panaudoti, jis neateina į darbą, verslas privalo ieškoti alternatyvų“, – apie būtinybę įdarbinti trečiųjų šalių piliečius kalbėjo jis.
Lietuva dėl užsieniečių darbuotojų konkuruoja ir su kitomis šalimis. Jo manymu, reikia sekti Lenkijos ir Vokietijos pavyzdžiu, tačiau politikai šios problemos nemato, todėl Lietuva savo galimybių šioje srityje neišnaudoja, praranda konkurencingumą, tampa nepatrauklia šalimi dirbti.
„Verslas stengiasi gaminti kuo pigiau. Mes dabar negalime lygintis su Vokietija, kurioje yra ilgametės pramonės tradicijos, kitokios technologijos, finansavimo šaltiniai.
Mums dar reikia užaugti iki tų valstybių, todėl turime naudoti pigią darbo jėgą, ką sėkmingai daro Lenkija. Mes pradėjome tai daryti vienu metu, bet Lenkija dabar nuo mūsų yra pasistūmėjusi daug toliau“, – pareiškė E.Mackevičius.
