Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos atstovė Nijolė Čeičienė „Žinių radijuje“ sakė, kad Lietuvoje susiformavo paradoksali situacija – nedarbas didžiulis, bet verslams darbuotojų surasti sunku. Jos paskaičiavimu, galinčių dirbti Lietuvoje yra apie 1,7 mln. žmonių, o dirbančių – tik 1,3 mln., tad lieka 400 tūkst. asmenų, kurie yra bedarbiai.
„Valdžios atstovai sako, kad viskas gerai, lyg problemos nebūtų. Mane nustebino ir Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos prezidentė Inga Ruginienė, kuri pasakė, kad, jeigu žmogus nori pailsėti, gali nueiti į UT ir ten 3 mėn. pabūti. Tai dabar, tarkime, moteris dirba 18 metų, o tada išeina pailsėti ir sėdi UT savo noru. Tada mes visi – aš, jūs, kurie dirbame, – renkame pinigus UT ir mokame išmokas.
Bet, mielieji, pagalvokime apie visus gydytojus, kurie karantino laikotarpiu dirbo. Kodėl jie negalėjo pailsėti? Situacija baisi“, – kalbėjo N.Čeičienė.
Tačiau prezidento Gitano Nausėdos patarėja Irena Segalovičienė pabrėžė, kad dėl ilgalaikio nedarbo problemos kaltos ne tik pašalpos. „Pašalpų mažinimas nėra išeitis ir nuo šio naratyvo reikia nueiti“, – „Žinių radijuje“ sakė ji.
Jos manymu, viena iš problemų – nebereikalingi įgūdžiai, tad itin svarbi yra perkvalifikavimo ir švietimo sistema, kuri reaguotų į darbo rinkos ir darbdavių poreikius.
Kaip dar vieną problemą įvardijo ir darbo vietos pasiekiamumą – susisiekimas ir infrastruktūra dar prasta.
Trečia problema – socialinių įgūdžių trūkumas ir turimos priklausomybės. Taip pat įsipareigojimai šeimai bei šešėlinė ekonomika.
Tačiau N.Čeičienė su tuo nesutiko. Pasak jos, žmonių, linkusių į priklausomybes, mažėja, o ir UT veiklos sistemą reikėtų keisti.
„Įstatymai nėra blogi. Tikrai yra žmonių, kuriems reikalinga pagalba, bet atsirado daug piktnaudžiaujančių. Jeigu būtų mažiau išmokų – kiek daug pinigų sutaupytumėme medikams, išmokoms, reikalingoms žmonėms su negalia“, – teigė ji.
Taip pat ji nepritarė ir tam, kad UT reikalingas didesnis finansavimas. Anot jos, verta pasižiūrėti vien į UT vykdomą perkvalifikavimą.
„Kai žmogus ateina dirbti į įmonę, jis yra apmokomas. Verslai patys apmoko barmenus, padavėjus, pardavėjus.
Pasižiūrėkime, kaip žmones perorientuoja UT. Pavyzdžiui, buvo taip: žmogus buvo melancholikas ir jį UT išsiuntė į Druskininkus mokytis gidų kursuose. Kainuoja išlaikymas, mokama pašalpa ir 8 mėn. jis mokosi būti gidu. Bet jį reikia ne mokyti, o gydyti nuo melancholijos...
Kaip taip perorientuojama, kaip žmonės gauna tokius kursus? O čia juk didžiuliai pinigai. Man sunku suvokti. O dar sako, kad UT reikia didžiulių pinigų, kad jie galėtų perorientuoti...“ – piktinosi N.Čeičienė.
I.Segalovičienė dėl UT mažo efektyvumo pritarė, o perkvalifikavimo sistemą, anot jos, tikrai verta peržiūrėti, nes kartais vykdoma veikla ne visada atitinka tikruosius poreikius darbo rinkoje. „Čia tikrai pinigai leidžiami neefektyviai“, – sakė ji.
Pasak N.Čeičienės, UT apskritai neatlieka savo tikrojo darbo. „Ji turi užimti žmones, o ne tik registruoti, kad „Sodra“ sumokėtų jiems išmokas“, – piktinosi ji.
Vienas iš jos pasiūlymų, kaip keisti UT veiklą būtų toks: kai darbuotojų trūksta, verslai turėtų kreiptis į UT, sudaryti su ja sutartis, mokėti jai pinigus, o ši – jiems atsiųsti darbuotojų.
„Jeigu neisi dirbti, tau nemokės išmokų – taip turėtų būti“, – nukirto N.Čeičienė.
